Anuomet Vakarų frontas simbolizavo vokiečių karą prieš prancūzus ir jų sąjungininkus. Šiandien Vakarų frontas – Rusijos karas prieš Europą. Ne šiaip sau tie kariniai žaidimai vadinasi „Zapad“ – Vakarai, t. y. visa tai, kas mums simbolizuoja demokratiją, laisvę ir žmogaus teises.
Rusijai emociškai ne taip jau lengva. Prieš beveik tris dešimtmečius Sovietų Sąjunga be karinių mūšių totaliai pralaimėjo Vakarų civilizacijai. Kai kas galvojo, kad karo jau ir nereikia, kad pasikeitė laikai ir jis nebeįmanomas. Tačiau „istorijos pabaigos“ konceptas, sugalvotas Vakaruose, Rusijoje priimtas ne kaip absoliutus gėris, o kaip laikinas blogis, kurį reikia sunaikinti. Ne taip toli nuo integruotos Europos esanti Rusija ėmėsi to, ką tiesiai šviesiai galima pavadinti kariniu chuliganizmu. Naudojant karinę jėgą laužoma Pasaulio tvarka, paminami geopolitiniai pasižadėjimai ir sutartys, o tas laužytojas – žaliasis žmogeliukas be tautinės ar valstybinės ir net karinės priklausomybės, „sukilėlis“ be formalios atsakomybės, žodžiu, chuliganas, keliantis realią grėsmę kaimyninėms valstybėms ir visai bent jau regioninei politinei pusiausvyrai.
Tad ir pratybos „Zapad“ sukėlė nerimą ne todėl, kad kariai mokomi rankos miklumo, akies taiklumo ar džentelmeniško elgesio mūšio lauke. Tegu sau mokosi. Rusija nelabai ir ruošėsi tas pratybas transformuoti į realų karą ar pasiekti kokių nors nedidelių pergalėlių. Net Rusijai tai būtų pernelyg primityvu. Kariauti prieš tokią NATO, kokia ji yra čia ir dabar, nėra prasminga. Konvencinis karas, kokio formaliai mokytasi, ir karybos seniena – ne tokia jau vertinga, kad kas dėl jos nerimautų. Nerimas kilo todėl, kad kariauna gali „pabėgti iš pamokų“ ir sukelti dar vieną Krymo ar Donbaso tipo happeningą. Nerimas ne be pagrindo – dabar jau nėra abejonių, kad pratybos „Zapad“ yra ne tiek karinis mokymas, kiek informacinio ir hibridinio karo dalis.
Kokią gi „informaciją“ jos pateikė?
Rusija, be abejo, nori, kad jos bijotų ir kad jos karinę galią gaubtų mitinės paslaptys, kad jos pajėgos atrodytų grėsmingai, kad politika atrodytų neprognozuojama, kad politika atrodytų taikinga: mes, štai, mokomės, o NATO realiai stiprina savo pajėgas. Vakarų fronte nieko naujo – Vakarai kalti. Rusija, užuot bendravusi su Europa, nutarė ir vėl su ja konkuruoti, kovoti, jai priešpriešinti kažką neeuropietišką ar kitaip rusiškai europietišką.
Iš dalies tai pavyko. Vis daugiau žmonių klausia, ar bus karas, ar bus čia ir jau greitai? Baimė visada kausto, o karo baimė juo labiau. Gal neerzinkime Rusijos, gal pamirškime Krymą, kad nebūtų ko nors dar. Europa neatspari chuliganizmui iki tokio lygio, tad geriau linkusi sutarti su chuliganu negu jį tramdyti. Rusija nieko neslėpdama nupiešė žemėlapius, kuriuose mes esame tas amžinasis blogis, nuo kurio Rusija gins mus, tikriausiai, okupuodama.
Nemanau, kad kariniu chuliganizmu galima sukelti pasaulinį karą, tačiau pakartoti kokios nors Bosnijos scenarijų visiškai įmanoma. Ukraina gali (deja deja) virsti antrąja Bosnija, ypač, kai pasirodo ženklų, kad yra pasiruošusi priverstinei „decentralizacijai“. Karas Bosnijoje baigėsi tuo, kad šios šalies piliečiai ir šiandien tebėra supriešinti, sudėlioti į lentynėles pagal etninę priklausomybę, šalyje lokalinis egoizmas yra didesnė vertybė už nacionalinį patriotizmą.
Europos Sąjungos „minkštoji galia“ šį kartą pasirodė kietesnė nei Rusija tikėjosi – sankcijų nepanaikino. NATO ne tik neišsigando, o labai aiškiai leido suprasti, kad šalia savo sienų pernelyg savivaliauti neleis – santykius su Rusija reikia ne perkrovinėti, o sutvarkyti. Rusijos pasimėgavimas savo prezidento neprognozuojamumu netikėtai gavo atkirtį – JAV prezidentas taip pat neprognozuojamas ar kur kas mažiau prognozuojamas nei ES džentelmenai.
Ir mums su tuo „Zapad“ galiausiai sekasi visai neblogai.
Istorinė patirtis rodo, kad karo nebūna ten, kur jo labiausiai tikimasi. Kuo daugiau liūdnų scenarijų apie mus prirašoma, tuo mažesnė tikimybė, kad jie realizuosis.
Rusų pratybos padidino susidomėjimą mūsų regionu ir saugumo iššūkiais jame. Tiesiog malonu patirti, kad šnekas apie neapginamumą jau pakeitė realus gynybos planavimas. Visuomenė gerokai mobilizavosi pasiryžusi aktyviai ginti savo šalį, parama gynybai padidėjo ne tik finansine išraiška – padidėjo ir moralia parama. Belieka mūsų politikams išmokti įrodyti, kad Rusija nėra Ukrainos, Lenkijos ar Lietuvos problema. Tai – NATO ir ES problema.
Tačiau ne viskas labai ir labai gerai. Istorija primena ir tai, kad kiekviena civilizacija, nutarusi, kad kariauti nebereikės, žūva nuo barbarų. Tad „minkštoji galia“ turi ne vieną silpną vietą ir negali suteikti jokių ilgalaikio išlikimo garantijų, jei tik kas nors (pavyzdžiui, chuliganas) laužo jos priimtas taisykles. Mūsų valstybė Lietuva istorijos vingiuose iš esmės nepralaimėjo Rusijai ženklesnių mūšių, bet buvo „paimta“ taikiai, ir didele dalimi kaip informacinio ar propagandinio karo grobis. Kai lietuviai pasiryždavo „oršos mūšiams“, švęsdavo pergales, kai seimuose balsuodavo už padalijimus ir „draugiškus“ sandorius, likdavo pavergti. „Zapad“ šį kartą nebuvo jokia Rusijos karinė pergalė prieš Lietuvą, o veikiau dar viena nedidelė „orša“.
Teritorija, esanti į Vakarus nuo Maskvos, visada buvo jos geopolitinių norų objektu. Rusijos geopolitinis neapibrėžtumas gimdo ir didelę gausą Rusijos raidos teorijų. Panslavistinė vizija teigia, kad Rusija, kaip didžiausia slavų valstybė, atstovaujanti didžiausiai slavų tautai, turi vykdyti visų slavų „gynimo ir saugojimo“ misiją. Galima tuo pat metu „ginti“ ir baltus. Esminis doktrinos realizavimo būdas – suteikti Vidurio ir Rytų Europos tautoms „teisingas“ (etnografines) sienas.
Anot kitos, eurazijiečių teorijos, buvusios Rusijos imperijos tautos sudaro savitą civilizaciją, besiskiriančią tiek nuo Vakarų, tiek ir nuo Vidurio Europos. Tai – Europos ir Azijos mišinio civilizacija: „be mongolų totorių jungo nebūtų Rusijos“. Neoeurazijizmo autoritetai sumanė, kad Euraziją nuo Europos skiria nematoma klimatinė „siena“, kuri atmosfera eina maždaug buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės 1771 m. siena. Tai štai kodėl Lietuva, kiek jos Maskva besiektų, niekad nebus Rusija, o tikrieji maskvėnai niekada nesijaus komfortabiliai Lietuvoje – didesnėje ar mažesnėje. Ir nieko tad čia nuostabaus, kad ilgiausias karas Lietuvos istorijoje vyko vis kažkur ties ta linija. Ir hibridinė Orša, vadinama „Zapad“, yra beveik ten pat.
Vakarų fronte nieko naujo...