Per Antrąjį pasaulinį karą bombarduojant Vokietijos miestus žuvo per 600 tūkst. civilių gyventojų, dvigubai daugiau buvo sužeisti ar sužaloti, 13 mln. liko be pastogės. Sunaikinti neįkainojamos vertės meno kūriniai, senovės architektūros paminklai, bibliotekos ir mokslo centrai.
Tai buvo tikra katastrofa, bet „nugalėtojų neteisia“. Kaip tik todėl apie barbariškus, daugybę gyvybių nusinešusius Vokietijos bombardavimus pokario metais kalbėti buvo vengiama, nors nusikaltimai prieš žmoniją – akivaizdūs. Apie tai savo knygoje „Ugnies uraganas: išdeginta Vokietija“ rašo buvęs Vokietijos priešgaisrinės apsaugos tarnybos generalinis inspektorius Hansas Rumpfas.
„Pažeidžiant Hagos konvencijos nuostatus, kurių laikytis buvo įpareigotos beveik visos kariavusios šalys, strateginis oro karas reiškė, kad civiliniai objektai, net ir priešo civilių gyventojų namai, buvo laikomi teisėtais puolimo taikiniais. Tai paliko negarbės dėmę Vakarų pasaulio įvaizdžiui, o viešai aptarti ją yra nepriimtinas ir nedėkingas uždavinys, keliantis visuotinį pasipiktinimą. Tuo paaiškinama bendra tendencija slėpti bombų karo faktus. Atrodo, sąžinės priekaištai paskatino susikurti naujas draudžiamas minėti temas. Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas, iš kurio tiek daug tikėjosi sukrėstas pasaulis, paprasčiausiai ignoravo strateginį oro karą prieš nekarinius objektus“, – teigia H. Rumpfas.
Kiliminiai gyvenamų rajonų bombardavimai, siekiant įbauginti vokiečius, palaužti jų valią priešintis, fugasinėmis ir padegamosiomis bombomis sukeldavo viską naikinančio ugnies viesulo efektą, tūkstančiai gaisrų susijungdavo į vieną milžinišką, liepsnojantį pragarą. Kas nesudegė gyvas, žuvo po griuvėsiais ar užtroško nuo dūmų. Be daugybės mirčių, buvo sunaikinti nesuskaičiuojami architektūros šedevrai, liepsnose pražuvo neįkainojami meno kūriniai.
Hamburgas, Liubekas, Dresdenas, kiti Vokietijos miestai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kodėl iš pradžių lyg ir humaniškas oro karas Vakarų fronto padangėje, nerengiant atakų prieš civilinius objektus, virto atviriausiu kruvinu barbariškumu? Kodėl ant beginklių moterų, senelių ir vaikų lengva ranka numesta tūkstančiai tonų galingų sprogmenų? Kodėl reikėjo versti pelenais Vokietijos miestus pačioje karo pabaigoje, kai sąjungininkų pergalė jau buvo užtikrinta? Autorius nuosekliai, be pykčio ir atvirų kaltinimų pasakoja, kaip viskas vyko.
Be kvapą gniaužiančių pasakojimų apie bombardavimų eigą, savo knygoje H. Rumpfas pateikia daugybę skaičių, aprašo kiliminių bombardavimų kilmę, svarsto, kodėl nė viena kariaujanti pusė nepanaudojo cheminio ginklo, įrodo, kad Vokietijos pramoninių objektų bombardavimas taip ir nepasiekė keliamų tikslų, pateikia įdomius pokario autorių bei karo istorikų vertinimus.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Atakas prieš Hamburgą, kurioms rengtasi keletą metų, galima laikyti britų aviacijos puolimo viršūne. Pagal trukmę, mastą ir pajėgų sutelkimą tai didžiausia tokio pobūdžio operacija ir nuo tada laikoma bombonešių oro pajėgų vadovybės „pasididžiavimu“ Antrajame pasauliniame kare. Ji oro karo istorijoje yra žinoma kaip išskirtinis plataus masto operacijos pavyzdys vienu metu siekiant dviejų tikslų. Hamburgas turėjo būti įveiktas dviem būdais:
1) sugriaunant jo gamybinį, administracinį ir verslo centrą;
2) bombardavimais palaužiant gyventojų moralinę būklę ir priverčiant juos palikti miestą.
Buvo nutarta, kad Harisas surengs Hamburgo griovimą pademonstruodamas visą savo komandos pajėgumą. Paskelbdamas operacijos – jai suteiktas grėsmingas kodinis pavadinimas „Gomora“– pradžią, valdiniams sakė:
„Mūšio dėl Hamburgo neįmanoma laimėti per vieną naktį. Apytiksliai apskaičiuota, kad visiškai jį sunaikinti reikia numesti bent 10 000 tonų bombų. Norint pasiekti maksimalų efektą, šį miestą reikia bombarduoti nepaliaujamai. Pirmu smūgiu turi būti numestas didelis skaičius padegamųjų bombų, kad būtų palaužta priešgaisrinė apsauga.“
Trijuose pagrindiniuose antskrydžiuose dalyvavo 2 353 sunkieji bombonešiai, jie numetė 7 196 tonas fugasinių ir padegamųjų bombų, pastarųjų daugiausia (4 300 tonų). Bendras numestų bombų svoris tolygus Eifelio bokšto svoriui!
Devynių dienų laikotarpiu surengti keturi naktiniai ir trys dieniniai antskrydžiai, per kuriuos iš viso numesta 9 000 tonų bombų: 4 400 tonų fugasinių bombų kartu su minomis, 2 700 tonų, arba pusantro milijono vienetų, mažų padegamųjų maždaug 1,6 kg svorio bombų ir 1 900 tonų įvairaus dydžio padegamųjų bombų, užtaisytų degiuoju skysčiu.
Operacijai sutelkta per 100 000 karių, lakūnų, techninio ir kito aptarnaujančiojo personalo, o antžeminės tarnybos žmonių skaičiumi sumušė visus rekordus. Tokios pajėgų sutelkties nebūtų galima pakartoti kada panorėjus. Dėl patobulintų elektroninių trukdžių skleidimo priemonių ir pirmą kartą netikėtai panaudotų aliuminio folijos juostelių (žinomų kodiniu „lango“ pavadinimu), kurių dideli kiekiai išmėtyti priešo radarų darbui sutrikdyti ir priešlėktuvinei gynybai apakinti, britų nuostoliai buvo nelauktai maži, iš viso prarasti tik penkiasdešimt septyni lėktuvai, t. y. 2,4 proc. visų dalyvavusių puolime pajėgų. Šie nuostoliai galėjo būti dar mažesni, jeigu paskutinę puolimo naktį nebūtų netikėtai sutrukdęs lėktuvų apledėjimas.
Harisas šio sumanymo rezultatais buvo labai patenkintas, savo knygoje „Bombonešių puolimas“ rašė: „Praėjo nemažai laiko, kol prasisklaidė degančio miesto dūmai ir buvo galima nufotografuoti padarytą žalą. Tai atlikus galiausiai atsivėrė neapsakomo nuniokojimo vaizdai – 6 200 akrų plote sugriautas ypač tankiai užstatytas rajonas, septyniasdešimt penki procentai miesto pastatų <...>, buvo aišku, kad visi darbai ir transporto judėjimas mieste nutrūko. „Lango“ panaudojimas buvo labai efektyvus. Pirmą puolimo naktį <...> radarų valdomi prožektoriai be tikslo klaidžiojo danguje visomis kryptimis, pabūklų ugnis buvo netaikli <...>, niekada anksčiau joks antskrydis nebuvo toks pražūtingas.“
Vykdyti šią ypatingą operaciją palengvino palankios oro sąlygos ir geras matomumas, abi šias aplinkybes atakuojančių pajėgų lakūnai ypač mėgsta. Be to, sukeltų gaisrų intensyvumui turėjo įtakos ir neįprastai ilgas aukštos oro temperatūros ir sausros laikotarpis. Per ištisas tris savaites iki puolimo iškrito tik 44 mm kritulių ir tik lietingiausią liepos 22-ąją šiek tiek palynojus jų iškrito kiek daugiau – 13 mm. Nuo liepos 1-osios iki 29-osios santykinis oro drėgnis buvo vos 78 proc., o liepos 27-ąją pasiekė mažiausią reikšmę – tik 30 proc. Liepos pirmąją pusę vidurdienio temperatūra šešėlyje nė karto nenusileido žemiau nei 32 °C padala. Tarp liepos 15-osios ir 25-osios oro temperatūra laikėsi ties 25 °C, 27-ąją ir 28-ąją vėl pakilo iki 32 °C, o 29-ąją buvo 30 °C. Visą minimą laikotarpį oro temperatūra naktimis laikėsi neįprastai aukšta, kartais net iki 25 °C.
Materialinė žala ir žmonių netektys buvo daug didesnės, nei bet kada iki tol buvo patyrę Vakarų Vokietijos miestai, nors anksčiau žala ir netektys irgi buvo didelės. Sunaikinti ir išdegę plotai sudarė nuo 60 proc. iki 98 proc.
Bendrą katastrofos, ištikusios Hamburgą, vaizdą apibūdina šie skaičiai: visiškai sunaikinta pusė miesto gyvenamųjų namų (iš jų 80 proc. sudeginti), o kiti daugiau ar mažiau apgadinti. Labai smarkiai nukentėjo keturios laivų statyklos ir remonto dokai. Visų visuomeninių paslaugų tarnybų, įskaitant viešąjį transportą, veikla buvo paralyžiuota, per pirmąsias keturiasdešimt aštuonias antskrydžių valandas 900 000 gyventojų tapo benamiais pabėgėliais. Visiškai sugriauta 277 330 gyvenamųjų namų, arba 49,2 proc. bendro jų skaičiaus, smarkiai apgadinti 23 005 namai, arba 4,1 proc., vidutiniškai apgadinta 38 970 namų, arba 6,9 proc., o 109 757 namai, arba 19,3 proc., nukentėjo nežymiai.
Suvokti, ką šie skaičiai iš tikrųjų reiškia, galima palyginus juos su kitų šalių nuostoliais, patirtais dėl aviacijos antskrydžių. Britanijos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, paskelbtais 1949 metais, šešiolikoje Britanijos miestų (tarp jų ir Londone), kuriuos per karą bombardavo Liuftvafė, iš viso sugriauta 200 000 namų, arba 1,6 proc. bendro jų skaičiaus.
Kartu su gyvenamųjų kvartalų nuniokojimu sugriauta arba smarkiai apgadinta 580 pramonės įmonių pastatų, 2 632 prekybos įmonių patalpos, 379 administracinių pastatų korpusai, 78 visuomeninių paslaugų pastatai, 80 karinių sandėlių ir kitų objektų, 24 ligoninės, 277 mokyklos, 58 bažnyčios, 77 įvairūs kultūros centrai, 83 bankai ir draudimo bendrovių biurai, 69 pašto įstaigos ir geležinkelio stotys bei 12 tiltų. Jūrų uosto įlankoje paskandinta daug laivų, kurių bendras tonažas 180 000 tonų, tarp jų nemažai baržų, tiesa, dauguma šių laivų vėliau buvo iškelta. Po bombardavimų liko apie 40 milijonų tonų griuvėsių. Nors čia, kaip ir visur kitur, tankiai užstatytas miesto centras buvo smarkiai puolamas, bet Hamburgo senamiesčio vaizdas šiek tiek skyrėsi nuo neatpažįstamai sunaikintų miesto pakraščių. Centrinių gatvių ir aikščių kontūrai dar buvo matomi, o topografinis dabartinio miesto centro bei Binenalsterio ežero pakrančių atvaizdas buvo mažiau sudarkytas nei aplinkinių gyvenamųjų rajonų.
Miesto transporto sistema buvo visiškai paralyžiuota, praėjo daug laiko, kol ji vėl pradėjo veikti paeiliui atkuriant vieną maršrutą po kito. Pavyzdžiui, suardytų tramvajaus linijų ilgis buvo apie 90 mylių, nors metro linijos, ko gero, nukentėjo labiausiai.
Iš pradžių abi kariaujančios pusės buvo linkusios gerokai pervertinti nuostolius, tad prireikė vos ne dešimties metų, kol specialistai sugebėjo pateikti gana patikimus skaičiavimus, bet dabar bent jau Hamburgas yra vienas iš miestų, apie kurį šiuo atžvilgiu žinome daugiausia.
Trisdešimt tūkstančių keturi šimtai aštuoniasdešimt du žmonės, arba daugiau kaip 80 proc. iš visų 37 554 žuvusiųjų, žuvo per didžiuosius antskrydžius liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje, tai atitinka vidutiniškai 22,1 žuvusiojo tūkstančiui miesto gyventojų, o vien 25 965 žuvę žmonės, arba beveik 70 proc. visų žuvusiųjų, gyveno miesto rajone Grossbezirk Mitte, priklausančiame centrinei miesto daliai, kuriai tenka 59,6 žuvusiojo vienam tūkstančiui centro gyventojų. Šiame rajone moterų aukų skaičius buvo 45 proc. didesnis už vyrų aukų skaičių. Tačiau net ir šis didelis vidurkis buvo viršytas Grossbezirk Mitte rajono gyvenamųjų namų kvartaluose, kurių ne visi priklausė miesto centrui. Tuose rajonuose užmušta ne mažiau kaip 18 500 žmonių, tai yra maždaug pusė visų žuvusiųjų.
Pavyzdžiui, Hamerbruko rajone vidutiniai nuostoliai buvo 361,5 žmogaus vienam tūkstančiui gyventojų, tai reiškia, kad trečdalis jų žuvo gaisrų liepsnose. Kituose dviejuose gyvenamuosiuose rajonuose žuvusiųjų vidurkiai atitinkamai sudarė 267,2 ir 160 žmonių tūkstančiui tų rajonų gyventojų.
Žuvusių per oro puolimą Hamburge žmonių skaičius didesnis nei žuvusiųjų visoje Bavarijos žemėje, tačiau net ir tas didžiulis 37 554 aukų skaičius neapima visų tragiškų mirčių skaičiaus, nes daugiamečiais kruopščiais tyrinėjimais nustatyta, kad nebuvo įvertinta mažiausiai dar 17 372 žmonių netektis, kurią irgi reikėtų pridėti prie bendro skaičiaus.
Taigi bendras tragiškai žuvusių Hamburge per aviacijos atakas skaičius siekia maždaug 55 000, tai sudaro 12 proc. visų žuvusių žmonių, gyvenusių prieškario Vokietijos teritorijoje (apytiksliai 450 000 aukų). Kartu šis skaičius beveik prilygsta britų armijos karių, žuvusių tarp Diunkerko ir Arnemo, skaičiui (Čerčilio pateiktais duomenimis, 60 500 karių).
Penkiasdešimt penki tūkstančiai taikių Hamburgo gyventojų – tai tik 13 proc. mažiau nei bendras skaičius iš Hamburgo kilusių kareivių, kritusių visuose Antrojo pasaulinio karo frontuose, o jų būta 63 000 karių.
Moterų žuvo maždaug 40 proc. daugiau nei vyrų. Vaikų netektys taip pat siaubingai didelės – užmušta 7 000 vaikų, t. y. 19 proc. visų žuvusiųjų, o 10 000 vaikų liko arba visiški našlaičiai, arba neteko vieno iš tėvų.
Po pradinio džiūgavimo suvokus, kad bombardavimų sėkmę pavyko pasiekti labai menka savųjų nuostolių kaina, kai tona padegamųjų bombų pasirodė esanti penkiskart efektyvesnė už fugasinių bombų toną, išsamesnė bombardavimo pasekmių analizė šiek tiek nuvylė: miesto centrinių rajonų kiliminis bombardavimas naktimis, laikytas absoliučiai patikimu, nesužlugdė karinės produkcijos gamybos net per pačius intensyviausius antskrydžius. Nusivylimą padidino ir tai, kad, atrodo, neabejotina prielaida, jog įbauginantis bombardavimas netrukus palauš civilių gyventojų moralinę būklę, pasirodė esanti klaidinga.
Tai sužinojęs Bomberiu pramintas Harisas netrukus nuolankiai pripažino: „Aš niekada ir nemaniau, kad per vienus metus galėtume smarkiai susilpninti stipriausią ir efektyviausią pramoninę Europos valstybę naudodami smogiamąsias pajėgas iš vidutiniškai šešių ar septynių šimtų bombonešių, kurie niekada tiksliai neaptikdavo savo taikinių, esančių į rytus ar į pietus nuo Rūro.“
Vėlesni šalių nugalėtojų, kurios tikrai nebūtų vengusios palankesnių sau išvadų, tyrinėjimai parodė, kad šešiasdešimt triuškinančių aviacijos antskrydžių 17 proc. sumažino bendrą Vokietijos pramonės produkcijos gamybą. JAV strateginių bombardavimų tyrimo komisijos ataskaitoje rašoma: „Šie skaičiai rodo įstabų Vokietijos miestų atsparumą ir nepaprastą gebėjimą atsigauti po pražūtingų smūgių. Antskrydžiai prieš Hamburgą 1943 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais buvo vieni iš labiausiai triuškinančių atakų šiame kare. Tačiau, nors patyręs apie 60 000 žmonių mirčių, visų miesto namų trečdalio sugriovimą ir normalių gyvenimo procesų sužlugdymą, Hamburgas kaip ekonominis vienetas nebuvo sunaikintas. Jis niekada visiškai neatsigavo po bombardavimų, bet per penkis mėnesius atkūrė 80 proc. buvusio našumo, nors didžiuliai miesto plotai buvo virtę dulkėmis ir griuvėsiais. Kalbant apie pramonės įmones, nustatyta, jog daug lengviau sugriauti jų pastatus nei juose stovinčius įrenginius, o suardyti miesto fizinę struktūrą taip pat daug lengviau, nei nubraukti jo ekonomikos veiklą.“
Taigi gigantiška karinė operacija, nors vykdyta maksimaliai veiksmingai palankiausiomis sąlygomis ir buvusi beveik visais atžvilgiais palyginti sėkmingesnė už daugelį kitų plataus masto bombardavimo operacijų, savo tikslo nepasiekė.