Teigiamai vertinu pačią idėją – sužinoti partijos bičiulių nuomonę. Tačiau pati šio pradėto proceso pradžia buvo neparuošta nei dalykiškai, nei politiškai. Bet kokia diskusija, kurios tikslas padėti priimti atsakingus, objektyvius ir konkrečius sprendimus, turėtų būti rengiama paruošto dokumento pagrindu, kuriame pateikiama sprendžiamos situacijos analizė, galimi argumentuoti sprendimo variantai ir jų pasekmės. Ir tik tada galima gili diskusija, o ne paremta emociniais vertinimais, ypač kai jos dalyviai neturi galimybės remtis konkrečiais faktais ir platesniu požiūriu į situaciją valstybėje. Skyrių apklausos proceso pabaigoje be jokio aptarimo pateiktą LSDP veiklos opozicijoje planą vargiai ar galima laikyti rimtu dokumentu tiek turiniu, tiek ir pateikimo momentu.

Politine prasme, neatlikus savotiško parengiamojo darbo pateikiant visuomenei problemos esmę bei argumentuotą pagrindimą ir į viešumą išėjus su diametraliai skirtingomis nuomonėmis, vyko chaotiškas jos nušvietimas žiniasklaidoje. Ir tai skaudžiai atsiliepė partijos autoritetui ir įvaizdžiui visuomenėje. Kuo puikiausiai pasinaudojo LSDP politiniai oponentai, ypač konservatoriai ir jų lyderis G. Landsbergis.

Tolesnė partinės diskusijos skyriuose eiga akivaizdžiai parodė, jog tokio argumentuoto dokumento nebuvimas daugeliu atveju nuvedė ne į argumentų, o į emocijų ginčus. Ir kas svarbiausia, tokiu pagrindu priimami sprendimai partijos skyriuose pateikiami kaip vidinės partinės demokratijos ir eilinių partijos narių valios išraiška. Ir kaip pagrindas priimti radikalius sprendimus, kurie neišvengiamai turės įtakos visos LSDP ateičiai. Tik ar to proceso iniciatoriai norės ir galės prisiimti visą atsakomybę už pasekmes?

Paralelės visuomet gana rizikingas dalykas, bet su tam tikru paklaidos koeficientu galima jas padaryti. Būtent emocijoms didele dalimi buvo patikėtas Brexit'o procesas. Užuot prisiėmus atsakomybę už šalies (ir visos ES) ateitį, tuometinei Torių Vyriausybei žymiai paprasčiau ir, kas svarbiausia, populiariau buvo kreiptis į visuomenę, kuri buvo nuosekliai ir intensyviai „maitinama“ europinių biurokratų vykdomos žalos „argumentais“. Rezultatas akivaizdus, ir su juo privalu skaitytis. Lygiai akivaizdi žala – mano įsitikinimu, tiek Britanijos ekonomikai, tiek ir jos nacionaliniams interesams. Visais atvejais, be abejo, gerbiame britų sprendimą, nes tai jų sprendimas.

Šis epizodas labai primena LSDP lyderio laikyseną tolesnio LSDP darbo valdančiojoje koalicijoje klausimu. Žmonių požiūris į valdžią niekuomet nepasižymėjo dideliu entuziazmu, gyvenimas gerėja statistikoje, bet dar ne realybėje, todėl valdžią reikia plakti, kritikuoti ir kuo mažiau su ja tapatintis. Labai nesunku prognozuoti, kad būtent toks ir bus partijos galutinis verdiktas. Ir tai su visa derama pagarba.

Ir dar. Vienas pagrindinių dabartinės dalies partijos vadovybės argumentų už pasitraukimą iš valdančios koalicijos yra LSDP rinkiminių nuostatų nesilaikymas ir jų neįgyvendinimas. Tačiau ar būnant opozicijoje su 17 Seimo narių įmanoma sėkmingiau įgyvendinti jas nei dabar būnant valdžioje, nors ir ribotomis galimybėmis?

Ar būnant likusius trejus metus iki Seimo rinkimų gilioje opozicijoje LSDP bus kam nors įdomi ir ar ji sugebės būti žiniasklaidos dėmesio lauke ir kartu visuomenės akiratyje?

Ar užteks ir ar atsiras aktyvių partijos narių, ypač rajonuose, kurie sugebės „kovoti“ už partijos idėjas ir „nešti“ jas žmonėms, patraukti juos į savo pusę per laikotarpį iki Seimo rinkimų?

Ir pabaigai. Naujasis LSDP lyderis G. Paluckas neseniai teigė, kad socialdemokratai nežlunga – tiesiog vyksta kartų kaita. Būtų iš tiesų smagu, jei ta kaita įvyktų, bet visi pokyčiai turi vykti su tam tikra seka, vizija, strateginiu žvilgsniu ar paprasčiausiai tvirtu pagrindu po kojomis. Istorinė išmintis teigia, kad pažangos variklis yra trijų dedamųjų harmonija. Tie trys elementai yra kritika, erudicija ir idėjų generacija. Jei visi trys veikia darniai ir subalansuotai – sėkmė garantuota. Jei kuris nors užgožia kitus – griūtis taip pat garantuota. Taigi, erudicijos komponentas kaip tik ir yra ta patirtis. Patirtis tų, kurie jau kažką išbandė, patikrino, o svarbiausia – kažką jau sukūrė, kažką jau įgyvendino ir patvirtino praktikoje. Regis, kad kaip tik šis elementas pastaruoju metu yra nepageidaujamas dabartinės partijos vadovybės. Noras ir siekis pokyčiams (dabar tai populiariausias žodis ne tik partijų ideologijose, bet ir apskritai) užgožia kartais net sveiką protą ir nuovoką.

Tačiau svarbiausia, jog visame tame dirbtiniame šurmulyje „būti ar nebūti“ valdančioje koalicijoje visiškai pranyko porinkiminiai pažadai pateikti LSDP atsinaujinimo, ženklaus posūkio į „kairę“ viziją, aiškų planą – su kokia ilgalaike strategija mes patrauksime rinkėjus ir eisime į rinkimus. Nėra esminio dalyko, dėl ko prasidėjo „kadrų kaita“.

Pripažinkime, kad rinkiminė retorika, rinkimų kampanijų lozungai būtinai koreguojasi, kuomet ateina reali atsakomybė ir ateina laikas, kai reikia ne tik kritikuoti, o kažką konkrečiai padaryti. Taip būna visuomet ir visur. Taip būna Vokietijoje, Amerikoje, kur tik norit – ir, be abejo, taip bus ir yra Lietuvoje. Ir tai nėra jokia rinkiminių pažadų išdavystė, tai tiesiog realybės vedinas natūralus procesas, suvokiant, kad siekiamybė gali ateiti ne iš karto, ne rytoj, o tam tikrais etapais, vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis ir aiškiai suvokiant valstybinę atsakomybę. Valstybinė atsakomybė – tai ne pataikavimas emocijoms, o racionalus veiksmas, suvokiant visko priežastis ir pasekmes.

Politinė partija, kuri nesiekia būti valdžioje, neišnaudoja visų galimybių įgyvendinti savo tikslus, neverta nei pagarbos, nei pasitikėjimo. Ir jokia kartų kaita čia nieko nepakeis. Žaidžiant tarppartiniame rinkiminiame turnyre niekuomet negalima ignoruoti valstybės interesų. Negalima nekreipti dėmesio ir į įtemptą tarptautinę situaciją. Valdžioje esančių atsakomybė tai suvokti.