Lietuva turi būti atviriausia pasaulio šalis. Atvira įvairiems žmonėms, tikėjimams, sumanymams verslui ir investicijoms. Ne kad visi būtų vienodai socialiai aprūpinti oriais minimaliais atlyginimais (nėra tokio dalyko, kaip ori minimalkė, kaip nebūna orios ubago terbos, nes minimalus atlyginimas tėra darbdavio būdas tau pasakyti, kad tau mokėtų mažiau nei dabar, jei tik galėtų). Kad visi, kas dirba ir stengiasi, kad ir su kokiu pasu būtų, galėtų netrukdomai užsidirbti ir taptų turtingi ir turėtų daug pinigų. Tada tuos pinigus galėtų leisti prekėms ir paslaugoms, ir tada turtingų būtų daugiau, nes būtų skatinamas vartojimas.
Žinau, tai atrodo, kaip labai didelė ir nepakeliama užduotis, bet čia mes susirinkome ne tam, kad ieškotume lengvų kelių. Be to, kai sudėtingą užduotį suskaldai į daug mažų užduotėlių, viskas pasidaro įmanoma.
Todėl štai penkios priemonės, kaip Lietuvą padarius atviriausia pasaulio šalimi.
1. Anglų kalba turi Lietuvoje tapti antrąja valstybine. Kas nenori anglų kalbos mokytis, tai nėra būtina (išskyrus mokyklas – privalomas dalykas, valstybinis egzaminas, ir privaloma visiems valstybės tarnautojams ir visiems, kas gauna nors eurą valstybės lėšų – nuo prezidento iki seniūnijos kiemsargio). Tačiau bet kas, angliškai mokantis skaityti ir rašyti, turi Lietuvoje jaustis taip pat komfortiškai, kaip ir kalbantis lietuviškai, na, nebent tik angliškų teatrų tiek nepridarysim, kiek lietuviškų.
Prasmingumas toks akivaizdus, kad nereikia laužtis į atvirus vartus, tai įrodinėjant. Kas abejoja, pažiūrėkite į Skandinavijos šalis ir parodykite nors vieną pavyzdį, kaip danai, švedai ar norvegai prarado nors kruopelytę savo tautinės tapatybės, gerovės, laimės ir džiaugsmo nuo visuotinio anglų kalbos mokėjimo. Kiek jie išlošė nuo to, kad kiekvienas anglakalbis ten gali susišnekėti bet kurioje vietoje bet kuriuo klausimu, neverta net įrodinėti. Norite gyventi kaip skandinavai? Tai pradėkime kalbėti kaip jie. Tai yra angliškai, o ne tik savo kalba.
Kartu būtų išspręsta siautėjančių kalbainių problema. Anglų kalbos nepareguliuosi, o lietuvių kalbą mes uždrausime norminti ir iš jos tyčiotis. Nori rašyti monografijas apie priegaidžių kaitą arba tarmių atspalvius, kurias skaito trys žmones šalyje (autorius ir dar du recenzentai)? Prašau, gali šituo užsiimti, bet susirask darbą arba turtingą rėmėją, nes, kaip Dievas mato, tau niekas už šitą veiklą iš valstybės kišenės nebemokės. Vestuvių vedėjai negauna valstybės finansavimo savo idiotiškiems žaidimams su balionais ir dešrelėmis, neturi gauti jo ir tie, kas penkerius metus svarsto, kaip kirčiuojamas žodis „bebras“.
2. Vieneri metai visuotiniam draudimų naikinimui ir naujoms laisvėms steigti. Kiekvieną darbo dieną panaikiname po vieną draudimą arba nustatome naują laisvę. Valdžia gali nuspręsti, kokia tvarka, bet kiekvieną darbo dieną vis po ką nors naujo. Pirmadienį atšaukiamas draudimas alkoholio reklamai. Antradienį nustatoma, kad vairuotojams nereikia su savimi vežiotis vairuotojo pažymėjimo. Trečiadienį – nereikia ir techninio paso automobilyje turėti. Nuo ketvirtadienio nebereikia vaistinėlės ir gesintuvo. Penktadienį įteisinamos gėjų santuokos.
Kitą savaitę varom toliau. Nuo pirmadienio nebereikia medicinos komisijos vairuotojų pažymėjimams gauti. Antradienį PVM sumažinamas nuo 21 iki 20 procentų. Trečiadienį galima be apribojimų gaminti naminukę. Ketvirtadienį valstybinėms mokykloms uždraudžia rinkti iš tėvų pinigus bet kuriam tikslui – remontui, lentoms, suolams, kompiuteriais, draudžiama prievartauti tėvus bet kokiais privalomų pirkinių sąrašais prieš mokslo metus, ir draudžiama reguliuoti, kokius sąsiuvinius ir iš kur reikia pirkti. Jei vaikas nori rašyti japoniškame bloknote su mirksinčiais katiniukais ant viršelio, jam negalima neleisti. Penktadienį legalizuojama prostitucija – kam nereikia šių paslaugų, ir taip nesinaudoja, o kam reikia – ir su draudimais randa. Patikėkite, jei jūsų dukra norės užsiimti šituo amatu, ji nuo prostitucijos draudimo nepasidarys dorovingesnė. Per metus mes taip atsikratysime dviejų šimtų beprasmių draudimų ir dar gausime penkiasdešimt naujų laisvių.
Jei valdininkams ir politikams bus blogai su fantazija ir nesugalvos, kokį čia draudimą atšaukus (nes daugelis tik drausti temoka), pakeisime mikliai valdininkus. Kelis jų atleidus iš darbo ir pasodinus į jų vietą pulkelį atsilupusių jaunų startaperių su sportbačiais, „Apple“ kompiuteriais ir kartoniniais kavos puodeliais, likusieji kaip mat pradėtų guviau suktis, pajutę, kad svyla subinė, ir kad jie gali būti sekantys. (Žodis „sekantis“ irgi bus nebedraudžiamas ir nepersekiojamas – aš tik primenu, kad jokių kalbos inspekcijų su įgaliojimais mūsų šalyje nebebus.)
3. Baigti šitą nesąmonę su miestų centru uždarinėjimu eismui ir valkatų palapinių miesteliais, parduodančiais kinietišką chlamą, fūfelį ir kitokį pseudo tautinį barachlo, apie ką gražiai parašė kolega Rimvydas Valatka. Laisvę automobiliams ir laisvę vairuotojams. Teisė vairuoti važiuojamąja kelio dalimi yra neliečiama. Jei miesto valdžia nori vienai dienai uždaryti eismą – mugei, veselei, maratonui ar dviratininkų siautėjimui – privalo už tą vieną dieną įrengti po 100 naujų vietų automobiliams statyti. Nori trijų dienų? Būk malonus, 300 visiškai naujų parkavimo vietų, ir ne bet kur, o būtent ten, kur uždarinėsi eismą. Kaip mat praeis noras iš centre gyvenančių vaipytis, kaip mat pradės Kaziuką organizuoti prie taboro arba Savanorių prospekto tolimajame gale, kur vien senos gamyklos ir autoremonto dirbtuvės.
Ir dar: bet kuriame mieste vasarą neveikia fontanas? Mero name užsuka vandenį, kol fontanas nepradės veikti. Ne tik merui, bet ir visiems kaimynams. Kodėl? Kad pas merą ateitų kaimynai švelniam pokalbiui, su beisbolo lazdomis rankose. Mieste gatvė su duobėm, kuriose gali palikti ratą? Merui namo kiemą užtveria asfalto lyginimo volu, kol ta gatvė nebus kaip stiklas. Kai mero kaimynai negalės išvažiuoti iš kiemo, patikėkit, jie ras merui poveikio priemones. Ne tik Vilniuje, bet kur.
4. Visoms užsienio investicijoms – nuliniai mokesčiai. Jei pinigai atėjo iš užsienio, įmonė nemoka pelno mokesčio, darbuotojai nemoka gyventojų pajamų mokesčio (tik tegu Sodrai sumoka, nes jiems visą laiką trūksta pinigų), tik prie prekių pridėtinės vertės mokestį priklijuojam, ir viskas. Tik gaminkit, tik pardavinėkit, darykit ką norit. Ne metus, ne dvejus, o visiems laikams. Kad viskas būtų taip paprasta, kaip aš čia parašiau. Kad galima būtų užsieniečiams išaiškinti viena pastraipa, per minutę. Tada galima būtų uždaryti visus investicijų skatinimo kromelius, tik suėdančius krūvas valdiškų pinigų ir spausdinančių brošiūrėles apie Lietuvą.
5. Nustatyti didžiules kasmetines valdomos imigracijos kvotas. Nes mums reikia darbo rankų, ir yra pilna norinčių čia dirbti. Draugiškos šalys (tokios, kaip Ukraina) gauna tūkstančius ar dešimt tūkstančių darbo vizų, nedraugiškos negauna nieko. Mes nieko nediskriminuojame pagal tikėjimą ar odos spalvą, mes skirstome šalis pagal rizikos laipsnius, kad neprivažiuotų tų, kas mėgsta gaminti bombikes tikėjimo vardan ir skelbti pasaulinio kalifato atėjimą. Mums šitaip elgtis niekas nedraudžia: kiekvienas juk sprendžia, ką nori įsileisti į namus. Klaidų, žinoma, bus, bet jei užversi duris visoms klaidoms, gėris ir tiesa irgi liks už durų.
Nesakau, kad čia idealiai sugalvojau. Jei galite, sugalvokite geriau.