Ir vis dėlto šita idėjų gausa kažkodėl nedžiugina taip, kaip turėtų. Anksčiau konservatoriai buvo tie, kurie siūlė Lietuvai naujas idėjas, vizijas, naujas proveržio kryptis, inicijavo visokias ten „Lietuva 2030“ ir kūrė „Sėkmės Lietuvas“. Tada tie patys apžvalgininkai, kurie dabar, pasiraitoję rankoves, uoliausiai iš visų kepa idėjas, raukė nosį – kokiais čia niekais tie konservatoriai užsiima, ne idėjų reikia valstybei, o konkrečių darbų ir minimalaus atlyginimo. Taigi, atrodytų, turėtume džiaugtis, kad įvyko praregėjimas, kad visi pagaliau suprato – idėjos valdo! Bet ne, nedžiugina...
O kodėl taip? Papasakosiu iš eilės. Viskas prasidėjo nuo iniciatyvos „Idėja Lietuvai“, kurios pristatytojai savo kalboje pabrėžė, kaip puiku, kad idėjas pradėjo kurti žurnalistai ir visuomenininkai, nes: „Mes visi puikiai žinom, kad politikai dažnai – ar dažniausiai, kaip tą pasakysi – nebūtinai yra patys gabiausi, talentingiausi ar daugiausiai idėjų turintys žmonės.“ Turbūt derėjo suprasti – tiesiog kvailiai, tik gal nemandagu būtų taip atvirai išsisakyti, kai pirmoje eilėje sėdi Prezidentė ir prof. Landsbergis. „Pagrindinis dalykas, dėl ko nacija gali turėti ateitį – tai ne politikai“, paantrino jam kitas diskusijos dalyvis. Ir pradėjo kelti originalią bei niekad negirdėtą idėją: VISŲ SVARBIAUSIA – ŠVIETIMAS!
Nesupraskite neteisingai: rašau ne todėl, kad įsižeidžiau dėl politikų išvadinimo netalentingais ir negabiais žmonėmis. Viešai menkinti politiką (ir niekinti politines partijas) Lietuvoje yra toks jau kaip ir gero tono ženklas. Yra netgi tokia partija, kuri laimėjo rinkimus su šūkiu apie nepolitikų „profesionalų vyriausybę“. Gal teko girdėti? Man irgi teko. Small world.
Keista tokį nuosprendį politikai girdėti iš žmonių, kuriems, regis, nuoširdžiai rūpi valstybės ateitis, ir todėl jie kuria idėjas, kaip tą ateitį padaryti geresnę. Gal jie niekad nesusimąsto apie tai, kas jų idėjas turės įgyvendinti? Taip, galbūt dalį idėjų gali įgyvendinti pati visuomenė ir privati iniciatyva. Tačiau dauguma tų sumanymų, kuriuos teko girdėti, priklauso nuo įstatymų leidėjų ir vyriausybių sprendimų.
Idėjų įgyvendinimas atsiremia į sprendimus. Kuriuos atlieka politikai. Kuriuos išvadiname kvailiais (mandagiai, eufemizmais, kaip pridera elito atstovams). Paskui stebimės, kad vis nesiseka idėjas įgyvendinti. Mat žmonės, kurie nenori būti viešai laikomi kvailiais ir korumpuotais degradais, nelabai nori į politiką eiti. O be jų pradeda strigti idėjų ir gražių vizijų pavertimas kūnu, valstybės gyvenimo tikrove. Užtat turime „profesionalų vyriausybę“ – beveik be politikų. Ir dabar jau aišku, kad nuo to niekam ne geriau.
Galbūt kas nors iš to padarys išvadą, kad reikia tiesiog panaikinti politiką – gal tai ir galėtų būti Lietuvą vienijanti idėja? Manau, nemažai daliai demokratinės Lietuvos gyventojų ši mintis patiktų. Tai nėra taip jau absurdiška – totalitariniai režimai ir diktatūros praeityje bandė ir dabar tebebando tą daryti. Bėda ta, kad tokių bandymų dažniausiai (eufemistiškai tariant) nelydėjo sėkmė.
Tačiau faktas yra tai, kad idėjų ir proveržių įgyvendinimui bei įsisenėjusių valstybės problemų sopulių pagydymui pagrindinė kliūtis yra ne idėjų stygius, bet pats politinis procesas. Visi žinome, kad raktas į klestinčią ateitį yra švietimas, kad korupcija yra blogai, o aukštosios technologijos - gerai, ir kad reikia susigrąžinti emigravusius tautiečius. Tai žinome ir dėl to sutariame; mums opiausias kitas klausimas: kaip šitą žinojimą bei sutarimą paversti į kryptingą ir efektyvų valstybės veikimą?
Ir čia matyti, kad būtent Lietuvos politika – jos pobūdis, jos proceso ypatumai – yra didžiausia kliūtis valstybės pažangai. Štai keturios priežastys – keturi politinio proceso aspektai – kurie trukdo mums žengti į priekį.
1. Politikos demonizavimas ir „nepolitinė politika“.
Populizmo iškilimas ir neigiamas, niekinamas požiūris į politiką – visą politiką ir visus politikus a priori – yra dvi tos pačios monetos pusės. Kai vyrauja išankstinė neigiama nuostata, nepasitikėjimo ledui pralaužti reikia vis drastiškesnių priemonių, vis fantastiškesnių pažadų. Rinkėjų pasitikėjimo aukcione daromi vis didesni statymai – kuriuos „išsimokėti“ laimėjimo atveju tampa neįmanoma. O kai šviežiai išrinktų politikos naujokų, ką tik buvusių viešosios nuomonės zenite, reputacija pliumpteli į dugną, kilę nusivylimo ratilai perauga į dar vieną, dar didesnį cinizmo ir pasibodėjimo politika cunamį. Kiekvienąsyk nepasitikėjimo akmuo, kurį politikos sizifai turi užristi į kalną, tampa vis sunkesnis, o šlaitas – vis statesnis.
Žinoma, mechanizmas supaprastintas, ir tikrai nenoriu ignoruoti nemažos dalies rinkėjų, kurie renkasi kritiškai ir racionaliai, – tačiau ne jų balsai lemia rinkimų baigmę.
Tokioje situacijoje natūraliai kyla pagunda atsiriboti nuo politikos, bandyti įdiegti mintį, kad štai dabar tai jau ateis kitokia, „nepolitinė politika“, specialistų, profesionalų ar visuomenininkų valdžia. Problemytė ta, kad šita „kitoniškumo“ iliuzija subyra, kai tik naujoji „nepolitinė“ jėga prisiekia Seime, o ministrai sėda į savo sostus. Tą pačią akimirką jie ipso facto tampa politikais, „Sistemos“ (kaip apie ją šnypščia Daukanto gatvės protestuotojai) dalimi.
2. Politiniai interesai triumfuoja prieš nacionalinį interesą.
Dar viena „dvipusė moneta“: viena vertus, politinės erdvės vaidingumas ir susiskaldymas, kaipmat politizuojantis bet kokią valstybinę idėją, paverčiantis ją trumpalaikių tikslų siekimo įrankiu – kita vertus, nėra mobilizuojančių didelių ilgalaikių tikslų, kurie galėtų apjungti skirtingas politinio lauko jėgas bendram veikimui.
Paimkime kad ir aukštąjį mokslą. Jei politinė jėga A pasiūlo Lietuvoje apjungti aukštojo mokslo potencialą į 2-3 aukšto lygio universitetus, visada atsiras jėga B, sakanti: „O kaipgi regionai be universitetų? Kur mūsų regioninė politika?!“, o taip pat jėga C, teigianti: „Taigi viskas ten gerai tuose universitetuose, nieko nereikia keisti, negi žmones atleidinėsim?“. Nepaisant to, kad kai kur aukštojo mokslo lygis yra atsidūręs vietoje, kur, pasak gražios Kazio Lozoraičio frazės, „nugara praranda savo taurųjį vardą“.
Vietoj „aukštojo mokslo“ čia galima įrašyti urėdijas, valstybės įmones, sveikatos apsaugą, dar aibę kitų dalykų. Norėjau tik pailiustruoti, kaip veikia politizavimo mechanizmas. Bet kurį pasiūlytą nacionalinį tikslą nesunku reliatyvizuoti, sustumti iki vienos jėgos partinės platformos, surastą trūkumą paskelbti fataline yda, o nuo reformos nukentėsiančią grupę (tokių visada būna) – ne mėginti integruoti, bet sukiršinus paversti politinio pasipriešinimo reformai atrama.
Jeigu svarios politinės jėgos – ne tik marginalai – būtų sau leidę analogiškai elgtis su stojimu į Europos Sąjungą ir NATO, labai abejoju, ar mums būtų pavykę šių tikslų pasiekti. Nūnai nebegali būti tikras netgi dėl to vienintelio dabar politinėje darbotvarkėje esančio dalyko, kurio atžvilgiu egzistuoja nacionalinis susitarimas – dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo. Jau pasirodė simptomai, pranašaujantys, kad ir jis gali tapti politinių žaidimų įkaitu.
3. Procedūrinės demokratijos klampumas.
Vis labiau greitėjant technologijų raidai ir globaliai konkurencijai, vis nepaslankesni bei sudėtingesni darosi demokratinio mechanizmo checks and balances, svarmenys ir atsvaros, patvirtinimų ir derinimų procedūros, ištempiantys mėnesių mėnesiais ar netgi metais procesus, kurie įvykdavo (ir privačiame sektoriuje tebeįvyksta) per kelias dienas. Ypač tuomet, kai demokratiškoji biurokratija velkasi koja už kojos. Nenustebčiau, jeigu Rusijai užpuolus, mes negalėtume atsišaudyti, nes dar nėra baigtos viešųjų pirkimų procedūros sviediniams įsigyti. (Žinoma, utriruoju, bet ne pernelyg.)
Ir taip, kritikai pasakys, kad tos procedūros padeda užtikrinti svarbias demokratijos vertybes: skaidrumą, piliečių teises, aplinkos apsaugą etc. Nesiginčiju – turbūt taip ir yra. Tiesiog matydami, kaip nuožmiai, aštriai ir žaibiškai konkuruoja pasaulio galybės, mes turime judėti žymiai vikriau, jei norime bent jau išlikti toje pačioje vietoje. Tačiau išlikti toje pačioje vietoje daugumos lietuvių nė iš tolo netenkintų – turime judėti į priekį.
4. Valstybės turimų poveikio instrumentų atotrūkis nuo politinių transformacijų tikslų.
Skamba sudėtingai, tačiau esmė gan paprasta. Valstybės įrankių dėžėje turime du pagrindinius įrankius: drausti (arba bausti) ir pirkti, – ir jais mėginame įtakoti piliečių elgesį ir visuomenės raidą. Šalia tiesioginio elgesio draudimo ir ribojimo (“Negalima!”), egzistuoja finansinės nuobaudos (akcizai, baudos ir pan.). Skatinimas savo ruožtu vyksta beveik išskirtinai per finansines paskatas (išmokas, mokesčių lengvatas, etc.). Ir tai iš esmės vieninteliai du instrumentai, kuriuos valstybė naudoja piliečių elgsenoms formuoti.
Į trečią egzistuojantį instrumentą – informavimą – niekas rimtai nežiūri kaip į veiksmingą politikos priemonę. Kad tuo įsitikintum, užtenka peržvelgti valstybės institucijų užsakytas socialines reklamas gatvės stenduose ir palyginti jų kokybę su (pavyzdžiui) mobilaus ryšio reklamų kokybe.
Problema ta, kad didžioji dalis Lietuvos valstybės patiriamų iššūkių nepasiduoda, turi savotišką imunitetą, tiems “kietiems” sprendimo būdams, kuriuos valstybė turi savo dispozicijoje. Nuo emigracijos iki savižudybių, nuo regionų socialinio atsilikimo iki švietimo ir alkoholizmo – visų šių problemų sprendimai nepavaldūs įprastinei valstybės veikimo logikai, jų raktai yra kažkokioje kitoje plotmėje, negu gerai pažįstami draudimo ir subsidijavimo/baudos mechanizmai.
Trys pavyzdžiai: alkoholizmas, emigracija, švietimas. Aurelijus Veryga mėgino susikauti su pernelyg dideliu alkoholio vartojimu akcizais ir pardavimo valandų bei amžiaus ribojimais (klasikinis „drausti ir bausti“). Rezultatas bus, kaip ekspertai sako, tas, kad suvartojimas nesumažės, tik alkoholio įsigijimas, o su juo – ir pinigų srautai, persikels į Latviją ir Lenkiją bei į šešėlį. Na, nebent ministras pats pamažintų alkoholio suvartojimo statistiką, kurią teikia Pasaulio sveikatos organizacijai kaip ekspertas, šitaip išplėšdamas iliuzišką Pyro pergalę kovoje su alkoholiu.
Emigracija: kone visos išeivių „susigrąžinimo“ strategijos buvo grindžiamos skambiomis deklaracijomis arba ekonominėmis paskatomis. Tačiau kad emigracija nėra vien ekonominių faktorių nulemtas procesas, rodo kitų Baltijos šalių statistika, kur Lietuvai labai artimi ekonominiai rodikliai niekada nepagimdė tokių masinių emigracijos srautų. Todėl tos strategijos ir neveikia – išvykimo motyvaciją redukavus vien į ekonominį faktorių, išvykimo sulaikymo svertai pasidaro per brangūs: ekonominę grįžimo (ar neišvykimo) naudą reikėtų neproporcingai padidinti, kad ji atsvertų kitų – socialinių, kultūrinių, psichologinių – faktorių įtaką. Ekonominiu požiūriu čia pradeda suktis uždaras ratas: “įpirkti” savo piliečių, kad neišvažiuotų, neturime pakankamai pinigų, taigi jie išvyksta, ir nuo to pinigų, disponuojamų pirkimui, bazė dar mažėja.
Švietimas: konkursas stoti į medicinos studijas milžiniškas, tuo tarpu konkurso stoti į edukologiją kaip ir nėra. Šis santykis nekoreliuoja su medicinos ir švietimo vidutinių atlyginimų santykiu. Todėl mėginimas pritraukti į mokytojo profesiją žmones, pakėlus mokytojų atlyginimus vidutiniškai keliolika ar keliasdešimt eurų, yra pasmerktas – tikėtina, mokytojo profesijos paklausa nepakils ne tik kad dramatiškai, bet netgi proporcingai padidintai algai. Čia darsyk matome, kad sprendimo būdai, kurių valstybė imasi, nėra bendramačiai spręstiną problemą sukuriantiems veiksniams.
Čia labai glaustai ir apibendrintai įvardijau keturias priežastis, kodėl būtent politika, politinis procesas yra esminė kliūtis Lietuvos kelyje į klestėjimą ir sėkmę.
Todėl dar labiau negu naujų idėjų, mums reikia naujos politikos – reikia bendromis jėgomis padėti politikai atsinaujinti.
Tačiau ką tai reiškia – „atsinaujinti“, „nauja politika“? Kalbu anaiptol ne apie Artūro Paulausko ir co. propaguotą „naująją politiką“, pirmą žingsnį į pačios demokratinės politikos diskreditavimą – ji buvo pašvinkusi nuo pat pradžių.
Iš tiesų reikia naujo požiūrio į politinį procesą. Ir kalbu ne apie kokias bendrybes ir pious wishes („Mąstykime strategiškai... Elkimės konstruktyviai...“). Kalbu apie konkrečius žingsnius, kurių galime imtis, kad politinio proceso kokybė pakiltų.
Pradėsiu nuo antrojo aspekto. Taigi –
Ad 2: kaip depolitizuoti nacionalinės svarbos klausimus?
Dabar egzistuoja vienintelis teisinis būdas „depolitizuoti“, ištraukti iš politinės kovos arenos nacionalinės svarbos klausimus, esminius valstybės bendrajam gėriui: tai nacionalinis susitarimas. Toks susitarimas, kurį pasirašo pagrindinės politinės partijos, galioja lygiai tiek, kiek pasirašiusiųjų valia jo laikytis. Pasikeitus politinei konjunktūrai, jis gali būti išmestas į šiukšliadėžę daug greičiau, negu pavyko jį pasirašyti. Vieninteliai dalykai, kurie palaiko nacionalinio susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo laikymąsi – itin stipri viešoji opinija ir Prezidentės įtaka.
Todėl galvojant apie valstybės proveržį, kur ilgalaikių esminių reformų negalima padaryti politinių peripetijų įkaitėmis ir politinių kovų instrumentais, reikia sukurti teisinę formą, kuri leistų įtvirtinti tokius nacionalinius interesus kaip valstybės veikimo prioritetą.
Pavyzdžiui, švietimas – visi sutariame, kad jį keisti ir į jį investuoti būtina. Kodėl negalėtume, pasiekę politinį susitarimą dėl ilgalaikių žingsnių švietimo labui, įtvirtinti jų įstatymu – priimti įpareigojančią Nacionalinę Reformų Programą, kuri nustatytų švietimo reformų prioritetus dešimtmečiui į priekį? Ir nustatytų taip, kad būsimoms vyriausybėms nekiltų noras tos reformų programos kaitalioti pagal besikeičiančias aktualijas. Ją papildytų įstatymas dėl Nacionalinės Investicijų Programos – numatančios, pavyzdžiui, kad per artimiausius 10 metų į švietimą reikės investuoti 25 ar 30 milijardų eurų. Tokioms Nacionalinėms programoms atšaukti reikėtų kvalifikuotos daugumos Seime ar ypatingų aplinkybių. Tai leistų valstybės raidos prioritetus įtvirtinti ne „iki kitų rinkimų“, ne arbitralia didžiausios Seimo frakcijos galia – tai būtų būdas valstybės interesą iškelti virš politinių kovų arenos ir permainingų politinių nuotaikų.
Ad 3: kaip įveikti procedūrinės demokratijos klampumą?
Reikia iš pagrindų peržiūrėti sprendimų priėmimo procesą valstybės tarnyboje, nusitaikius į siekiamą rezultatą – greitą ir veiksmingą sprendimų priėmimą. Iš tiesų galbūt šiame kontekste reikėtų apsvarstyti siūlymą draudimus (kaip defaultinę opciją) pakeisti leidimais, kad piliečiui ar verslui reikėtų ne gauti leidimą tam tikrai veiklai, bet valstybės institucijoms tektų našta įrodyti, kodėl jis negali tam tikros veiklos vykdyti. Pavyzdžiui, ne žmogus turėtų rankiotis leidimus – tegul valstybė įrodo, kodėl, turėdamas higienos ir techninius reikalavimus atitinkančias patalpas bei kaimynų sutikimą etc., negalėtum ten atidaryti kavinės.
Galbūt būtent valstybės valdyme reikėtų pirmiausia pasitelkti dirbtinį intelektą standartizuotų sprendimų priėmimui, ir kai sumažinus tarnautojų armiją susitaupys lėšų, investuoti į aukšto lygio kūrėjų, vadovų ir sprendimo priėmėjų samdymą? Kitados estai susikūrė pasaulinę reputaciją, tapdami skaitmeninių sprendimų inovatoriais – e-Stonia. Gal būtent dirbtinio intelekto pritaikymas valstybės valdymui galėtų tapti Lietuvos prekės ženklu – Lithu-AI-nia?
Ad 4: kaip susikurti išmanius politinio poveikio instrumentus?
Anglosaksų šalyse dar daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjo bręsti suvokimas, kad valstybei valdyti nebetinka supraprastintas žmogaus kaip ekonominės būtybės, racionaliai priimančios sprendimus, pagrįstus visų alternatyvų įvertinimu, modelis. Reikia studijuoti žmones ir realius jų sprendimų priėmimo procesus – su visais asmens išankstiniais įsitikinimais, „lėto“ ir „greito“ mąstymo mechaizmais, daline informacija ir ribotu laiku sprendimams priimti. Tik taip galime suprasti, kaip sprendimus priima realūs žmonės – o ne absoliučiai racionalios, laiko nevaržomos būtybės, kurias išsigalvojo ekonomistai ir kuriomis remdamiesi jie postuluoja savo modelius.
Šiomis prielaidomis rėmėsi prieš dešimtmetį prasidėjusi iniciatyva, kurią apibendrintai galima įvardyti kaip biheivioristinių įžvalgų ir eksperimentinio metodo taikymas viešosios politikos formavime, daugiausia siejamas su 2010 m. Jungtinėje Karalystėje įkurtos Biheivioristinių įžvalgų komandos (Behavioural Insights Team, arba BIT) veikla ir ją įkvėpusia Richard Thaler ir Cass Sunstein knyga „Nudge“.
Šio metodo esmė yra ta, kad užuot bandžius įtakoti piliečių elgesį draudimais ir bausmėmis, reikia siekti suformuoti tokią „pasirinkimų architektūrą“, kuri nejučia pastūmėtų („nudge“) žmones geriausio, teisingiausio sprendimo link. Jų pasekmė dažniausiai būna inkrementiniai – bet gali būti ir visai reikšmingi – poslinkiai, paremti nežymiais pokyčiais pasirinkimo ir žinojimo architektūroje. Tokie kruopščiai suplanuoti, eksperimentiškai išbandyti „stumtelėjimai“ kainuoja nepalyginti mažiau, negu finansinės paskatos, ir yra daug veiksmingesni, negu draudimai.
Dažniausiai cituojamas tokių metodų efektyvumo pavyzdys – JK papildomo pensijos kaupimo schemų atvejis. Nepaisant to, kad valstybė teikė dosnias finansines paskatas tiems, kurie papildomai taupė pensijai, nepaisant įvairių skatinimo schemų ir informacijos sklaidos, palyginti mažai kas, netgi žinodami ir pritardami tokioms schemoms užsiregistruodavo – paprasčiausiai dėl tingumo, žmogiško atidėliojimo (“Reikėtų, bet ai, gal ne šiandien…”) ir todėl, kad tam reikėdavo papildomų pastangų. 2012 m. BIT patarimu įstatymas buvo pakeistas, ir naujai įsidarbinusį darbuotoją darbdavys automatiškai užregistruodavo papildomam pensijos kaupimui – tačiau palikdamas galimybę išsiregistruoti, apie kurią būtinai pranešdavo. 90 procentų taip užregistruotų darbuotojų nė nebandė išsiregistruoti – ir iki 2015 m. papildomam pensijų kaupimui tai atvedė 5 milijonus britų, ir praktiškai nieko nekainavo.
Kitas pavyzdys – iš kovos su vairavimu išgėrus. Jis ankstesnis už sisteminį biheivioristinių įžvalgų taikymą, tačiau naudojami tie patys metodai. 1995 m. Belgija išpopuliarino sąvoką “Bob” – tai vakarėlio dalyvis, kuriam paskirta atsakomybė visus parvežti namo, ir todėl jis nieko negeria (kai kas teigia, kad BOB yra frazės Bewust Onbeschonken Bestuurder – “sąmoningai blaivus vairuotojas” – santrumpa). “Bobu” tampama pakaitomis, kiti dalyviai jam perka nealkoholinius gėrimus – ir niekas nekelia klausimų: “Tai kodėl čia sėdi ir negeri? Išgerk!” Belgų kampanija panaudojo 1988 m. vykusios analogiškos JAV “designated driver” kampanijos patirtį, ir netrukus šis sąmoningos elgsenos modelis išpopuliarėjo – trečdalis belgų yra buvę Bobais, o beveik pusę Bobas yra vežęs namo. Belgijos kampanijos patirtį perėmė ir tokios šalys, kaip Nyderlandai, Vokietija ir Prancūzija (kur Bobas tapo Samu). Bobo kampanija pakeitė patį visuomenės mentalitetą – dabar į vairavimą išgėrus neigiamai žiūri 80 proc. belgų. Jau nekalbant apie tai, kad ženkliai sumažėjo vairavimo išgėrus sukeltų avarijų.
Metodo esmė paprasta – ir elegantiška: tereikėjo sukurti socialinio elgesio modelį, su kuriuo negeriantis vairuotojas galėtų tapatintis, juo paaiškinti savo veiksmus, ir kuris turėtų socialinį prestižą – Bobas yra ne negerianti “balta varna” geriančiųjų būryje, bet draugijos pripažinimą ir dėkingumą pelnanti figūra. Socialinės rolės sukūrimas padėjo “įteisinti” socialiai atsakingą elgesį.
Paskutinis pavyzdys – iš švietimo srities. JAV kolegijų studentams, kuriems kompiuterinis algoritmas prognozavo atsilikimo nuo kurso ir iškritimo grėsmę, buvo išsiunčiama SMS, sakanti, kad gal dabar studijos jiems atrodo sunkios, tačiau ankstesnių studentų patirtis rodo, kad po savaitės kitos situacija pradės lengvėti. Tai sumažino studentų iškritimą 36 proc., o poveikio kaina vienam studentui – vos pora dolerių.
Čia svarbiausia – kruopščiai atitaikyta intervencija reikiamu laiku. Be to, žinutė įveda socialinės normos aspektą: “Kitiems irgi taip buvo, tu ne vienas – kiti atlaikė, atlaikyk ir tu”. Į socialinę normą apeliavo ir garsioji eilutė britų Mokesčių inspekcijos laiške mokesčių mokėtojams: “9 iš 10 Jūsų miesto gyventojų mokesčius sumoka laiku”, kuri daug daugiau žmonių paskatino laiku susimokėti mokesčius, negu didelės baudos ir grasinimai.
Apie tai tiek daug kalbu todėl, kad biheivioristinių įžvalgų metodai Lietuvoje praktiškai nežinomi, jie nėra diskusijos dėl viešos politikos formavimo dalis. O būtent jie gali padėti spręsti tuos iššūkius valstybei, su kuriais “kietieji” metodai nesusidoroja.
Būtų kur kas geriau, jeigu Aurelijus Veryga, užuot didinęs akcizus, galvotų apie lietuvišką vardą Bobui.
Žymiai daugiau vaikų ir jaunuolių sutiktų mokytis profesijos, jeigu profesinis rengimas egzistuotų ne kaip kažkokia atskira “proftechninių” zona, į kurią išsiunčia nevykėlius. Bręsta profesinio ugdymo atnaujinimas – tai gera proga rebrandinti visą šią švietimo rūšį. Jaunuolis žymiai noriau rinktųsi dalyvauti profesijos ugdyme, jeigu keturiolikos metų galėtų rinktis tarp dviejų gimnazijos tipų – akademinės ir realinės, o dar geriau – tarp akademinės ir realinės klasių toje pačioje gimnazijoje.
Galiausiai, emigracija. Žymiai daugiau jaunuolių liktų Lietuvoje, jei kitą rytą po išleistuvių jie neturėtų skaudama galva svarstyti: “Kur čia man dabar įsidarbinti? O gal kažkur bandyti stoti? Bet kur? Ai, gal geriau važiuosiu į Norvegiją – pusbrolis sakė, kad padės įsidarbinti statybose.” Kitaip būtų, jeigu tą rytą pašto dėžutėje jis rastų laišką su trimis darbo ir dviem pameistrystės pasiūlymais 30 km spinduliu nuo namų, o taip pat prierašu: “Taip pat, jeigu norėtumėte tęsti mokslus, Jūsų mokymosi rezultatai rodo, kad Jūs galėtumėte įstoti į valstybės finansuojamą studijų vietą A ir B kolegijose. Kreipkitės telefonu…” Proaktyvus valstybės veikimas, suformuojantis konkrečią defaultinę opciją – likti Lietuvoje – turbūtų padėtų emigraciją sumažinti labiau, negu dar vienas minimalios algos pakėlimas dvidešimčia eurų.
Žinoma, biheivioristinė prieiga sprendžia ne visas valstybės problemas. Tačiau tai – naujos kartos išmanūs politikos kūrimo metodai, kuriuos negalime sau leisti neįvaldyti.
O kaip tuomet dėl pirmojo probleminio politikos aspekto: populizmo ir politikos atmetimo, kurį palikau pabaigai?
Ad 1: kaip įveikti ydingą populizmo ratą?
Jokios panacėjos ir paprasto sprendimo čia nėra. Problema lėtinė, tad ir terapija ilga bei nuobodi. Politikams – įtvirtinti neformalius kompetencijos, racionalumo, civilizuotos polemikos standartus. Nepolitikams, ypač žurnalistams – nekalbėti apie politiką taip, kaip apie ją kalba Daukanto gatvės palapinių fauna (“Visi jie tokie!”). Nesibodėti įvardyti, kas politikoje atsakinga, racionalu ir pagrįsta, kas – žydrojo mėnulio klejonės, kas elgiasi racionaliai (net jeigu tai nesutampa su tavo politinėmis pažiūromis), o kas žarsto demagogiją.
Turbūt yra tik vienas sisteminis įrankis populizmui įveikti – švietimas. Nors ir suprantu, kad čia toli gražu ne atsakymas, o tik bendra kryptis, kuria reikia atsakymo ieškoti.
Ir dar: ydingo populizmo ir “nepolitinės politikos” rato neįveiksime tol, kol nesudarysime naujos sutarties su Lietuva, su visais jos gyventojais – taip pat ir tais, kuriuos pastarųjų dešimtmečių raida paliko šalikelėje.
Vėlgi, tai ne gražūs žodžiai ar politinis lozungas: turime aiškiai nusibrėžti kelius, kaip “trečiąją Lietuvą” ištraukti iš skurdo ir atskirties rato, kaip joje augančią jaunąją kartą integruoti į socialinį, ekonominį ir politinį valstybės gyvenimą kaip pilnateisius jo dalyvius, pasiskaičiuoti, kiek tai kainuos – ir aiškiai apsispręsti bei pasiryžti, ką vardan socialinės darnos galime paaukoti. Tai mūsų, visuomenės ir politikos elito atsakomybė. Jei mes to nepadarysime, nepadarys niekas.
Ir jei to nepadarysime, bergždžiai galvosime idėjas kitam valstybės šimtmečiui. Jau prasmingiau, kol dar šilta, eiti prie Vilnelės muilo burbulų leisti.