Iš anksto iškilmingai pranešta, kad svarbiausias Seimo rudens sesijos darbas – patvirtinti atsakingai paruoštą kitų metų valstybės biudžetą. Niekaip nesuprantu, koks čia prioritetas. Kiekvienais metais suskaičiuoti valstybės pajamas ir išlaidas yra valdžios prievolė ir pareiga. Darbas, kurį padaryti yra privaloma. Taip pat, kaip užtikrinti, kad į mūsų namus būtų tiekiamas vanduo, elektra, šiluma.
Sureikšmindama valstybės biudžeto sudarymo ir priėmimo svarbą, valdžia tiesiog demonstruoja idėjų skurdą ir nepasiruošimą imtis esminių viešojo gyvenimo pertvarkų. Jau dabar aišku, kad projektuojamas 2018 metų biudžetas bus labiau buhalterinis dokumentas, negu struktūrinių šalies ekonominių pokyčių instrumentas ir atspindys. Tuoj bus metai, kaip veikia Vyriausybė, tačiau įstatymų, kurie duotų postūmį Lietuvos ūkio augimui, peržiūrėtų ydingą mokestinę sistemą, šiuolaikiškai pertvarkytų valstybė tarnybą, nubrėžtų naujus socialinės apsaugos ateities principus, ant stalo nepadėta. Matyt nėra laiko ar noro, ar gebėjimų. Užtat laiko koalicijos partnerių tarpusavio santykiams aiškintis visada atsiranda. Pagal geriausius meksikietiškų serialų scenarijus Lietuva priversta stebėti koalicijos partnerių dramas. Susidaro įspūdis, kad klausimas, paliks socdemai koaliciją ar nepaliks, liko įdomus tik patiems serialo herojams.
Kol valdžia trypčioja ir skęsta tarpusavio rietenose, žmonių gyvenimas tęsiasi. Jie dirba, augina vaikus, kuria savo ateities planus. Didžiajai daliai valdžios neveiklumas nepadeda, bet ir netrukdo. Kur kas grėsmingiau skamba valdžios pareigūnų fragmentiški proginiai pasisakymai apie iniciatyvas mokesčių srityje. Dar politiniam sezonui neprasidėjus išgirdome ketinimus papildomai apmokestinti žmones, dirbančius pagal verslo liudijimus, daugiau fizinių asmenų apmokestinti nekilnojamojo turto mokesčiu, galutinai sužlugdyti galimybę asmenims patiems sau kaupti senatvės pensiją. Gyvenant tokioje netikrumo atmosferoje, nuolatinėje įstatymų kaitoje, nežinant, ką valdžia iš rankovės ištrauks ryt ar poryt, nereikia stebėtis emigracijos mastais, nereikia dejuoti, kad atotrūkis tarp valdžios ir piliečių labai didelis.
Užuot pateikęs nuoseklų planą, kai Lietuvoje atsiras daugiau gerai uždirbančių žmonių, Premjeras rūpinasi, kad Lietuvoje atsirastų lenkiškos parduotuvės. Šventas noras. Tik jau dabar aišku, kad prie lietuviškų akcizų, pvm-ų ir noro dar labiau viską apmokestinti, lenkiškose parduotuvėse kainos bus lietuviškos.
Naujas politinis sezonas prasidėjo. Prognozuoju, kad nieko kokybiškai naujo nepamatysime. Galbūt nusiris dar viena kita valstybės tarnautojo galva, taip ir liksime nesupratę, ar socdemai pasitraukė iš koalicijos, konservatoriai gelbės Skvernelį, kada reikės kažką uždrausti ar labiau pareguliuoti. Visuomenė aktyviai kviečiama siūlyti idėjas naujam valstybės šimtmečiui, o mūsų valdžia jų neturi net artimiausiam pusmečiui.