Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“ Tie atsako: „Kad niekas mūsų nepasamdė“. Jis taria jiems: „Eikite ir jūs į vynuogyną“.
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: „Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!“ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą.
Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą“.
Bet jis vienam atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!“ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“ (Mt 20, 1–16)
Šiame palyginime „denaras“ yra ne kas kita kaip mūsų visų tikslas – amžinasis gyvenimas, Dievo veido regėjimas. Tai laisva Dievo dovana žmogui. Mūsų prigimčiai, kaipo tokiai, ši antgamtinė laimė nepriklauso.
Visagalis Dievas iš savo begalinio gailestingumo ir gerumo panoro per savo Sūnų dovanoti žmogui tai, kas priklauso tik ištikimosioms Dievo sukurtoms dvasioms – angelams. Jėzaus Kristaus auka – jo mirtis ant kryžiaus – atlygino dieviškajam teisingumui už kiekvieno žmogaus kaltę, ir tai buvo padaryta su kaupu.
Todėl visiems, kurie savo viltis sudėjo į dieviškąjį gailestingumą, atskleistą Jėzuje Kristuje, kurie per krikštą įėjo į Viešpaties vynuogyną – Bažnyčią, yra pažadėtas tas „denaras“ – amžinasis gyvenimas Dievo artumoje.
Gali kilti klausimas: ar Dievo Karalystėje patirsime visišką lygybę? Ką reiškia Jėzaus pasakymai: „Bet ir mažiausias Dangaus Karalystėje didesnis už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11); „Jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19, 28); „Sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“ (Mt 20, 23)?
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė († 1897) dar vaikystėje, kalbėdama su savo vyresniąja seserimi apie dangaus laimę, uždavė jai tokį klausimą: „Kaip manai, ar Dangaus Karalystėje visi vienodai spindės, ar visos šventųjų karūnos bus vienodai gražios?“
„Ne, sesute, – atsakė vyresnioji, – kaip danguje žvaigždės nevienodai spindi, taip ir dangaus gyventojai bus nevienodo spindėjimo.“ Teresėlė vėl paklausė: „Bet tada mažiau spindintys bus ne tokie laimingi, žvelgdami į tuos, kurie iškilesni už juos ir jiems bent truputi pavydės.“
Tada sesuo prieš mažąją Teresę pastatė du indus: stiklinę ir ąsotį ir ėmė pilti į juos vandenį. Pylė, kiek tik tilpo ir net liejosi per kraštus. Po to ji paklausė mažąją: „Nagi pasakyk man: kuris indas pilnesnis?“
Teresėlė pagalvojusi atsakė: „Jie abu vienodai pilni – daugiau nė lašo netelpa!“ „Teisingai, – atsakė sesuo, – taip ir Dangaus Karalystėje visi bus pilnai laimingi, ir ten nebus vietos jokiam pavydui.“
Vadinasi, tas užmokestis – denaras – kiekvieną iš mūsų visiškai patenkins, svarbu, kad jį dėkingai priimtume ir neleistume dvasiniam priešui jo iš mūsų išvilioti.