Šita šalis tinka gyventi tik pusę metų, bet čia atsikrausčiusiems mūsų protėviams kažkaip neliko vietos šiltesniuose ir derlingesniuose kraštuose.

„Kiek čia tos žiemos, tik 6–7 mėnesiai, užsikursim laužą ir palauksim, kol praeis,“ – guodė politikai pavargusius nuo tautų kraustymosi gentainius.

Ir štai dabar, kai kantriomis visos žmonijos pastangomis deginant ožkų mėšlą ir kertant miškus pasiekėme, kad klimatas pradėjo po truputį šiltėti, speigų, kai stingstančiais pirštais stumdote po kiemą neužsivedančius dyzelinius automobilius, beliko vos kelios dienos, mums bando įteikti, kad turime sumokėti už abejotinas pastangas tą atšilimą kaip nors pristabdyti. Nes ten, iš kur mūsų gauruotieji protėviai buvo tikriausiai net ne savo noru iškraustyti, matote, bus jau per karšta.

Anuomet mums rodžiusiųjų kelią paskui mamutų bandas į užpustytas girias prie Nemuno ir Neries pareigų perėmėjai, nusimetę kailius ir užsivilkę itališkus kostiumus, dabar šneka, kad mums trūksta visai ne saulės, palmių, žydros jūros ir šilumos, o socialinio teisingumo. Mat jei teisingiau viską persidalinsime, mamuto kumpių iki pavasario užteks net ir tiems, kas dabar graužia suvytusią jo kanopą. Štai, žiūrėkite, kaimyninių genčių medžioklės grobis buvo ne ką didesnis, bet jiems užtenka pasisotinti ir dar sunkmečiui atsargų pasilikti.

Beveik prieš metus delegavusi į naują Seimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovus rinkėjų dalis vylėsi, kad tas abstraktus socialinio teisingumo siekis pagaliau virs mokesčių sistemos pertvarka. To paties 2012 m. jie tikėjosi iš Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ bei LSDP, o nesulaukę nubaudė už neišpildytus lūkesčius. Pirmosios dvi, galima sakyti, rinkėjų valia buvo visiškai sunaikintos, o socialdemokratai, sutikę su visomis LVŽS sąlygomis, sugebėjo tapti valdančiosios koalicijos dalimi.

LSDP turi gražią tradiciją siūlyti progresinius mokesčius būdami opozicijoje ir atsisakyti šio sumanymo vos tik patenka į valdžią. Todėl dabar, naujojo pirmininko Gintauto Palucko ir daugumos skyrių valia traukdamiesi į opoziciją, socialdemokratai vėl galės už tuos progresinius mokesčius garsiai pakovoti. O jeigu lyg netyčia paliks dirbti Sauliaus Skvernelio vyriausybėje vieną kitą savo ministrą, tai už juos nesijaus atsakingi.

Šią savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtuose teisės aktų projektuose daugiausiai permainų vėl žadama savarankiškai dirbantiems asmenims. Šitie išvis yra visų valdžių visais laikais naikinama, bet taip ir neišnykstanti padermė. Visos vyriausybės jiems daužo per nagus siųsdamos aiškią žinią: tapkite stambių korporacijų samdiniais, o geriausia – biudžetininkais. Tada politikai galės pirkti jūsų balsus prieš rinkimus pridėdami kelis eurus prie algų.

Didžiausia dovana savarankiškai dirbantiesiems būtų valstybės įsipareigojimas bent 10 metų nekeisti mokesčių sistemos bei tarifų. O svarbiau už mokesčių dydį – jų apskaičiavimo paprastumas, kad nereikėtų pirkti buhalterinės apskaitos paslaugų ir kiekviena rūpintojėlių drožėja bei kojinių mezgėjas be specialaus išsilavinimo galėtų mobilaus telefono kalkuliatorium suskaičiuoti, kiek eurų kas mėnesį privalo atiduoti valstybei.

Socialinio teisingumo ištroškusi rinkėjų dalis man visuomet buvo sunkiausiai atpažįstama ir suprantama, nes žurnalisto darbe dažniau sutinku tuos, kurie nori dirbti ir užsidirbti, kuria darbo vietas sau ir kitiems, o su nelaimių ištiktaisiais tenka kalbėtis apie konkrečias jų bėdas – vėtros nuplėštą stogą arba gyvenimo svajones sugriovusią ligą, bet ne politines nuostatas.

„Žmonės, kuriems nepriklausomybės atkūrimas buvo traumuojantis momentas, jaučiasi paniekinti ir nesuprasti“, – teigė „Lietuvos žinioms“ Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė. Tai štai kas blaškosi per kiekvienus rinkimus nuo pat 1992 m., atvesdami į Seimą vis naujus gelbėtojus, perduoda savo pagiežą kitoms kartoms ir net emigravę nenustoja keikti Lietuvos.

Pasaulyje, kuriame ketvirtoji pramonės revoliucija išnaikins kūrybiškumo nereikalaujančias darbo vietas, neišvengiamai turėsime skirti nemažą dalį robotizuotos pramonės ir žemės ūkio sukurto bendrojo vidaus produkto tam, kad visi permainų traumuotieji galėtų ne tik prasimaitinti, bet ir išliktų aktyviais vartotojais. Paprasčiausias ir mažiausiai administravimo sąnaudų reikalaujantis būdas – prisiminti prieš 500 metų Thomo More`o iškeltą universalių bazinių pajamų idėją.

Tai yra tiesiog išdalinti, pavyzdžiui, po kelis šimtus eurų per mėnesį kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nekeliant jiems jokių sąlygų ir nesiuntinėjant į namus socialinių darbuotojų, kurie po lova tikrintų ar išmokos gavėjas ne per gerai gyvena. Bazinių pajamų dydį susiejant su šalyje sukuriamu BVP, o ne politikų įgeidžiais ir nekvestionuojant piliečio teisės visą išmoką sąžiningai pragerti.