Kodėl aukštojo mokslo pertvarka Lietuvoje pasiklysta tarp valdžios blaškymosi?
Sauliaus Skvernelio Vyriausybė lyg ir buvo pasirengusi ambicingai pertvarkai ir universitetų konsolidacijai, tačiau susidūrė su įnirtingu silpniausių universitetų lobizmu Seime, tam pasidavė – ir džiaugiasi Seimo nutarimu, kuris pasakė tik tiek, kad universitetai turėtų jungtis pagal principą: bet kas su bet kuo bet kokiu būdu. Tikėtis, kad tokio tipo pertvarka gali duoti kokį nors postūmį aukštojo mokslo kokybei gali tik visiškas naivuolis arba tas, kuriam tik rūpi išsaugoti savo postą mirštančiame universitete.
Blaškymasis tampa būdingu šios Vyriausybės veiklos bruožu. Gaila, kad tokio blaškymosi pavyzdžiu tampa ir aukštojo mokslo reikalai. Blaškymosi šioje Vyriausybėje daugeliu klausimų, taip pat ir aukštojo mokslo, viena iš svarbiausių priežasčių yra tai, kad prieš paskelbiant pertvarkos iniciatyvą, nėra išsiaiškinama, kokie yra pagrindiniai pertvarkos tikslai ir siekiai, ir kokia „filosofija“ remiantis tokių tikslų yra siekiama. Kai tokios „filosofijos“ nėra ir jos nesimato, tada ir prasideda blaškymasis.
Taip yra su paskutiniais Vyriausybės pasiūlymais mokesčių pertvarkoje, taip atsitiko ir su Vyriausybės iniciatyva pertvarkyti aukštąjį mokslą: taip ir liko neaišku, ko Vyriausybė siekė savo pasiūlyta reforma – tiesiog sumažinti universitetų skaičių ir sutaupyti lėšų, ar gelbėti „mirštančius“ universitetus, o galbūt iš tikrųjų pasiekti aukštesnės universitetų kokybės, nors kaip to bus pasiekta, vien tik sujungiant prastą universitetą su geresniu, taip ir liko neaišku. Nelabai ką paaiškina ir visų universitetų tarimasis dėl minimalaus priėmimo balo didinimo ar eiliniai pažadai griežčiau kontroliuoti programų turinį bei kokybę. Dar labiau sumažina bet kokį supratimą apie pamatinę Vyriausybės „filosofiją“ aukštojo mokslo pertvarkoje viešai skelbiami planai, kad bus siekiama bakalauro studijas paversti nemokomomis, tuo pačiu panaikinant studijų krepšelius kaip finansavimo principą, ir sugrąžinti centralizuotą studijų planavimą su valstybiniais užsakymais – mano įsitikinimu, visa tai tik sumažins universitetų motyvaciją ir galimybes siekti aukštesnės kokybės.
Todėl drąsiai tvirtinu, kad prieš imantis aukštojo mokslo pertvarkos tolesnių reikalų, pirmiausia reikia žymiai aiškesnio supratimo ir sutarimo dėl pagrindinės pertvarkos paradigmos („filosofijos“), jos tikslų ir įgyvendinimo strategijos, semiantis patirties iš sėkmingiausių kitų šalių pertvarkos pavyzdžių, ir tik po to galima pradėti kalbėti apie tai, ką su kuo ir kokiu būdu jungti. Taip matant visą pertvarkos procesą, labai greitai pasidarytų aišku, kad universitetų konsolidacija nėra ir negali būti savaiminiu tikslu (nes gali neduoti jokios papildomos kokybės), o gali būti tik vienu iš instrumentų siekiant aiškių paradigminių tikslų.
Todėl ir siūlau pradžioje apsibrėžti – ko universitetų pertvarka siekiame: ar spręsti bankrutuojančių universitetų problemą (kam dabar buvo skiriama daugiausia dėmesio) ar išsikeliame žymiai ambicingesnį tikslą, apibrėždami jį ir visą naują aukštojo mokslo pertvarkos paradigmą. Susipažinęs su kitų pasaulio šalių aukštojo mokslo sėkmingų pertvarkų paradigmomis (apie tai – šiek tiek vėliau) tokią ambicingą pertvarkos „filosofiją“ siūlau formuluoti labai paprastai.
Pertvarkos nauja paradigma: Lietuvoje sukurkime Pasaulinio Lygio Universitetą (-us)
Apie pasaulinio lygio universitetus (toliau PLU), apie universitetų tarptautinius reitingus Lietuvoje nemažai kalbama, tačiau tos kalbos apsiriboja pasidžiaugimais ar nuliūdimais dėl to, kokią vietą kuris Lietuvos universitetas juose užima ar pavydžiais komentarais, kad estai su Tartu Universitetu ir čia mus lenkia. Tačiau Lietuvoje iki šiol praktiškai nėra diskusijų apie tai, kokiomis savybėmis pasižymi tokie PLU universitetai ir ką daro kitos valstybės, siekdamos tokius universitetus sukurti.
Labai dažnai visa diskusija apsiriboja tik konstatavimu, kad tokie pasaulinio lygmens ir pirmaujantys universitetai tradiciškai yra amerikiečių pasiekimas, susiklostęs istoriškai, ir mums apie tai nėra ko net svajoti, nors pastaruoju metu ambicijomis turėti pasaulinio lygio universitetus yra užsikrėtę ne tik egzotiškieji Singapūras ar Hong Kongas, ne tik ekonominės sėkmės lyderiai – Pietų Korėja ar Kinija, ar tokios gana tolimos šalys kaip Indija bei Čilė, bet ir mums žymiai artimesnės – Vokietija, Suomija ar Lenkija. Tokia kitų šalių patirtis ir leidžia teigti, kad pasaulinio lygio universiteto (-ų) kūrimo Lietuvoje tikslas yra visai realus, galimas realizuoti praktiškai, ir tai nėra kokia nors neįgyvendinama svajonė.
Tačiau norint ją įgyvendinti, pradžioje reikia sutarti, kodėl tokia ambicija yra svarbi, po to reikia išsiaiškinti, kokiomis praktinėmis savybėmis pasižymi tokie universitetai, ir ką daro kitų šalių Vyriausybės bei akademinis elitas, kad jų universitetai tokias savybes per keletą dešimtmečių įgytų.
Kodėl ambicija kurti pasaulinio lygio universitetą (-us) Lietuvai būtų svarbi ir naudinga?
Tai būtų svarbu ne tik todėl, kad mūsų vieninteliu ekonominiu pranašumu gali būti tik mūsų išsilavinimas, kūrybiškumas ir inovatyvumas, ir ne tik todėl, kad tokio lygio universitetai yra svarbiausias patrauklumo faktorius, pritraukiant aukštųjų technologijų užsienio kapitalo investicijas. Tokia ambicija būtų svarbi ir todėl, kad ji, tapdama realia varomąja permainų jėga, savaime suformuotų žymiai aukštesnės, pasaulinės aukštojo mokslo kokybės siekimo vyraujančią „filosofiją“ Lietuvoje. Tai pastūmėtų visą aukštojo mokslo sistemą link aukštesnės kokybės. Galų gale tokia paradigma leistų atsisveikinti su pagrindine Lietuvos aukštojo mokslo valdymo problema, kai visai labai įvairiai ir nevienalytei sistemai, sudarytai iš visiškai skirtingų darinių, kur viename sistemos kampe yra tokie lyderiai kaip VU ir KTU, o kitame tokie nusilpę kaip Šiaulių universitetas ar LEU, yra bandoma taikyti tą patį teisinį reguliavimą, tuos pačius kokybės reikalavimus ir tuos pačius finansavimo standartus. Tokia valdymo sistema yra neefektyvi ir netinka nei vieniems, nei kitiems. Tuo pačiu ji neleidžia konstruoti efektyvaus kokybės proveržio, kurio būtinybę, atrodo, visi supranta.
Juk akivaizdu, kad bet kokiuose valstybės reikaluose sėkmę gali sukurti tik koncentruotai investuodamas į sėkmę, o ne vien tik besirūpindamas ką daryti su tais, kuriems reikėtų skelbti bankrotą. Lietuvoje, deja, dažniausiai sėkmė tik sukelia nesveiką pavydą, o ne racionalų norą tą sėkmę dar labiau sustiprinti. Todėl labai dažnai ir trypčiojame ir blaškomės vietoje to, kad pasiektas sėkmes efektyviai išnaudotume dar didesnėms sėkmėms.
Kokiomis savybėmis pasižymi Pasaulinio lygio universitetai (World Class Universities)?
Lietuvoje apie tai beveik nekalbama. Valdžia paklydo mechaninės konsolidacijos klystkeliuose, o akademinės bendruomenės gerai supranta, kad vien savo pastangomis, be tinkamos valdžios politikos, pasiekti pirmųjų šimtukų lygmenį tarptautiniuose reitinguose yra praktiškai neįmanoma.
Todėl VU šiais metais džiaugiasi, kad tarptautiniuose reitinguose pakilo iki 400 vietos, bet nei kokios VU veiklos permainos tai lėmė, nei ką toliau universitetas ketina daryti, kad veržtųsi į pasaulio lyderių elitą – pats universitetas viešai neužsimena, o iš universiteto strateginių dokumentų taip pat nedaug kas paaiškėja.
Prieš metus ar porą metų skelbti strateginiai KTU ir LSMU susijungimo dokumentai tokią ambiciją – siekti pasaulinio lygio – skelbė, bet, kaip rodo šiandieninė patirtis, – tai liko tik universitetų ambicija ir netapo valdžios politika.
Taigi Lietuvoje apie pasaulinio lygio universitetus žinome labai nedaug. Bendrais bruožais žinome, kad tai daugiausia amerikiečių universitetai („Ivy League“), kad visi jie daug turtingesni ir kad aukštus tarptautinius reitingus tarp kitų faktorių lemia aukštas mokslinių tyrimų patentavimo bei jų publikavimo aukščiausio lygio tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose lygis. Toks, nors ir tikslus, tačiau šiek tiek paviršutiniškas supratimas apie pasaulinio lygio universitetus neleidžia ieškoti atsakymo į klausimą – o ką Lietuvoje reikėtų daryti papildomai, kad ir mes, bent jau po kelių dešimtmečių, turėtume vieną ar du universitetus, kurie realiai pretenduotų į pasaulinio lygio universitetų statusą.
Tuo tarpu pasaulyje pastaruoju metu, ypač po to, kai išpopuliarėjo pasauliniai aukštųjų mokyklų reitingai ir daugelis valstybių bei Vyriausybių susirūpino savo aukštojo mokslo tarptautiškumu, yra paskelbta nemažai gilių, analitinių studijų apie tai, kas tai yra Pasaulinio lygio universitetai, pirmaujantys pagal tarptautinius reitingus, kokiomis savybėmis pasižymi šie universitetai ir ką sėkmingo daro valstybių Vyriausybės, kurioms pavyksta per keletą dešimtmečių pasiekti, kad jų universitetai padarytų didelę pažangą.
Ši patirtis išsamiausiai yra apibendrinta dviejose Pasaulio Banko išleistose analitinėse studijose:
1) Jamil Salmi. The Challenge of Establishing World-Class Universities, 2009. The World Bank; ir
2) Philip G. Altbach, Jamil Salmi. The Road to Academic Excellence. The Making of World-Class Research Universities, 2011. The World Bank.
Pasaulinė patirtis – kas tai yra Pasaulinio lygio universitetai ir kaip jie kuriami?
Pasaulio Banko studijose pabrėžiama trejetas esminių faktorių, kuo išsiskiria Pasaulinio lygio universitetai:
1. didelė aukščiausios kokybės talentų (studentų ir mokslinių tyrėjų/dėstytojų) koncentracija (todėl labai svarbus yra universitetų tarptautiškumas – gebėjimas pritraukti gabiausius studentus ir profesorius iš viso pasaulio);
2. pakankami ir dideli finansiniai resursai, kurie leidžia sukurti turtingą mokymosi aplinką ir vykdyti pažangiausius mokslinius tyrimus;
3. palanki universitetų valdymo sistema, kuri skatina universiteto strateginės vizijos formulavimą, valdymo inovatyvumą ir lankstumą, ir kuri sukuria sąlygas universitetams priimti sprendimus bei valdyti resursus be valdžios biurokratinių trukdymų. Kaip ypač svarbus elementas yra pabrėžiama universitetų teisė apsispręsti dėl atlyginimų sistemos.
Pasaulio Bankas pabrėžia, kad daugumoje šalių Pasaulinio lygio universitetai (PLU) yra viešos (public), o ne privačios institucijos, nors Pietryčių Azijoje ar JAV yra pavyzdžių, kur privatūs universitetai pasiekia PLU statusą. Taip pat pabrėžiama, kad pirmaujantys universitetai pasižymi labai stipriu mokslinių tyrimų potencialu (research universities).
Lygiai taip pat Pasaulio Bankas pažymi, kad šiais laikais PLU negali atsirasti be tinkamos politinės aplinkos ir be valdžios iniciatyvos bei pakankamos paramos, nes tokių universitetų veikla ir sukūrimas iš tikrųjų brangiai kainuoja.
Kaip rodo Pasaulio Banko aptariama įvairių šalių patirtis, norint kurti Pasaulinio lygio universitetą, Vyriausybė gali rinktis tarp trijų veikimo modelių: 1) išsirinkti geriausius veikiančius universitetus, į juos sukoncentruoti papildomus resursus ir jų pagrindu kurti PLU (Kinija, Vokietija); 2) sujungti kelis veikiančius universitetus ir, tokio jungtinio universiteto pagrindu, kurti PLU (Suomija); 3) kurti visai naują universitetą, į jį koncentruojant reikalingus resursus (Pietų Korėja). Kiekvienas iš veikimo modelių turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad PLU kūrimas visada pasižymi vienu bendru bruožu – Vyriausybės atsisako lygiavos principo ir keliems – ar pačios Vyriausybės atrinktiems universitetams (Kinija, Suomija), ar skelbiant tarp šalies universitetų konkursą ir taip atrenkant tam labiausiai pasiruošusius (Vokietija) – yra suteikiamas ypatingas statusas ir papildomi ženklūs finansiniai resursai.
Kai kalbama apie PLU dažnai paminimi tik tie parametrai, kuriuos savo tyrimuose naudoja tarptautinių reitingų sudarytojai, kurie vertina mokslinių tyrimų lygį (patentai ir tarptautinės publikacijos), Nobelio premijos laureatų skaičių ar universiteto prestižą. Tačiau tokie duomenys yra universitetų veiklos rezultatas ir jie nieko nepasako, kokie resursai turi būti „įdėti“ į universitetą, kad jis tokius rezultatus pasiektų.
Todėl tikrai vertos dėmesio yra kelios publikacijos, kurios parodo, kokie universitetų resursų ir veiklos parametrai suteikia universitetui galimybę pretenduoti į Pasaulinio lygio universitetų statusą.
Štai Sean Coughlan BBC Business straipsnyje „What makes a global top 10 university?“ bei leidinio „Times Higher Education“ publikacijoje „The formula for a world-class university revealed“ (2014) skelbiama, kad pagal Times Higher Education kiekvienais metais sudaromų universitetų reitingų duomenis pirmieji 200 universitetų pasižymi tokiais vidutiniais „įdedamų resursų“ parametrais:
- universiteto bendros finansavimo pajamos vienam dėstytojui turi siekti 750,000 USD (666,696 EUR);
- studentų/dėstytojų santykis turi būti apie 12/1;
- 20 proc. studentų ir dėstytojų turi būti užsieniečiai;
- iš skiriamų lėšų mokslinių tyrimų finansavimui turi būti skirta apie 230,000 USD (204,453 EUR) vienam tyrėjui;
Hsiou-Hsia Tai publikacijoje „The features of World-Class Universities“, be jau minėtų charakteristikų, pabrėžia dar ir tokias PLU universitetų charakteristikas:
1. Esminis faktorius, kuris lemia universiteto buvimą tarp pirmaujančių PLU, yra ne tik mokslinių tyrimų kiekis, bet ir tų tyrimų kokybė bei gelmė. Dauguma tokių universitetų daug dėmesio skiria fundamentiniams tyrimams, nors daug lėšų moksliniams tyrimams pritraukia ir vykdydami taikomuosius mokslinius tyrimus. 90 proc. patentuojamų mokslinių tyrimų rezultatų yra pasiekiami tokiuose universitetuose.
2. Išskyrus privačius JAV universitetus, dauguma PLU universitetų yra santykinai dideli – studentų skaičius siekia 20 000–34 0000, o dėstytojų skaičius – 2400–3000.
3. Kas išskiria 10 geriausių JAV universitetų nuo visų kitų PLU – tai milžiniški finansiniai resursai, kuriuos valdo JAV universitetai: JAV geriausieji universitetai per metus vienam studentui vidutiniškai išleidžia 148,000 USD, tuo tarpu kiti PLU išleidžia 30,000–52,000 USD vienam studentui per metus.
4. Dauguma tokių universitetų savo sudėtyje turi ir medicinos mokyklas, nes universitetai, kurie turi ir biomedicininių tyrimų pakraipą, paprastai turi konkurencinį pranašumą prieš tuos universitetus, kurie koncentruojasi kitose srityse.
Lietuvos realybė – kaip atrodo mūsų geriausieji universitetai palyginus juos su PLU standartais?
2015 metų Vilniaus Universiteto veiklos ataskaita skelbia šiuos duomenis:
- metinis biudžetas apie 140 mln. EUR;
- bendras studentų skaičius – apie 20 000;
- bendras dėstytojų skaičius – 1300;
- studentų kiekis vienam dėstytojui – 15 (netoli PLU 200 standarto);
- užsieniečių studentų – 432 (2 proc. – ženkliai mažiau nei PLU standartas).
Pritaikius Vilniaus universiteto (VU) finansavimui Times Higher Education standartą gauname: 1300 dėstytojų x 666 696 eurų/vienam dėstytojui = 867 mln. EUR per metus, – toks turėtų VU metinis biudžetas, neįvertinus perkamosios galios skirtumų. Bandant įvertinti perkamosios galios paritetą ir pasirinkus tarptautinėje praktikoje naudojamą „Big Mac“ indeksą, kuris rodo, kad gautą skaičių reikia mažinti maždaug 30 proc., gauname, koks Vilniaus Universiteto biudžetas turėtų būti tam, kad pagal tarptautinius standartus galėtų pretenduoti į pasaulio geriausių 200-tuką. Tas skaičius yra apie 580 mln. EUR. Taigi šiandieninis VU metinių išlaidų biudžetas, perskaičiuotas vienam dėstytojui, yra maždaug 4 kartus mažesnis nei PLU standartas.
Pagal Hsiou-Hsia Tai skelbiamus PLU parametrus, VU atitinka dydžio standartus (20 000 studentų), turi stiprų Medicinos fakultetą, tačiau metinės išlaidos, perskaičiuotos vienam studentui, įtraukus ir perkamosios galios skirtumus, yra tik apie 9 100 eurų. Ir šiuo atveju, VU išlaidos vienam studentui yra maždaug 4–5 kartus mažesnės nei PLU (be geriausių JAV universitetų) standartas. Tuo tarpu nuo JAV geriausio 10-tuko, pagal išlaidas vienam studentui, atsiliekame maždaug 15–16 kartų.
Galima pasiguosti tik tuo, kad Pasaulio Banko analitikai cituoja duomenis, kurie rodo, kad 2008 metais universitetų vidutinės išlaidos, perskaičiuotos vienam studentui, JAV siekė 54,00 USD, o Europos Sąjungoje – vidutiniškai tik 13,50 USD. Taigi VU pagal išlaidas neatsilieka nuo ES vidurkių daugiau kaip 2 kartus, tačiau tai mus mažai gali paguosti, nes pagal universitetų, patenkančių į PLU sąrašus, ES stipriai atsilieka nuo JAV ir sulaukia vis didesnės konkurencijos iš Kinijos bei kitų „egzotiškų“ šalių universitetų.
Taigi kalbant apie aukštojo mokslo reformą Lietuvoje esminis klausimas yra ne prie ko bus prijungtas Šiaulių universitetas ar LEU, o kaip bent Vilniaus Universiteto biudžetą padidinti 4 kartus – nuo 140 mln. EUR iki 580 mln. EUR. Dar geriau būtų pasistengti ir resursus taip pat padidinti bent vienam universitetui Kaune. Po to turime pasiekti, kad tokie resursai būtų tinkamai ir efektyviai panaudoti, tam kad universitetai drąsiai stotų į globalią konkurencinę kovą moksliniuose tyrimuose, pritraukiant pakankamą koncentraciją tarptautinių talentų (tiek studentų, tiek profesorių). Ir, be abejo, taupiai siekiant racionalaus santykio tarp studentų ir dėstytojų. Jeigu to negalime padaryti – visa kita yra tik ganėtinai tuščios kalbos apie tariamą reformą, kurias šiandieniniai Vyriausybės pasiklydimai konsolidacijos brūzgynuose daro net juokingomis.
Suprantama, kad 4 kartus padidinti VU ir KTU biudžetą lengvai nepavyks. Todėl, be abejo, šiandieninio per didelio universitetų tinklo konsolidavimas yra svarbus, nes leis dalį lėšų papildomai sutaupyti ir jas papildomai skirti šiems Lietuvos universitetų lyderiams, bet vien tik konsolidacija neišspręs visų iššūkių, norint iš šių dviejų Lietuvos universitetų kurti Lietuvos PLU. Ką reikėtų papildomai daryti Lietuvoje – šiek tiek vėliau, o pradžioje reikia atidžiau pasižiūrėti, ką daro kitos šalys, kurdamos savo PLU, ir pabandyti iš jų pasisemti patirties.
Kitų šalių patirtis, kuriant Pasaulinio lygio universitetus (PLU)
Iš cituotų Pasaulio Banko paskelbtų analitinių knygų, taip pat iš nesunkiai internete randamos papildomos literatūros ir informacijos galime nesunkiai susidaryti vaizdą, kaip elgiasi kitos valstybės, plėtodamos PLU. Tai įgalina ir apibendrintai aptarti mums įdomią jų patirtį.
Suomija – Aalto universitetas
2010 metais pačių universitetų iniciatyva ir Suomijos Parlamento sprendimu buvo sujungtos 3 Helsinkio aukštosios mokyklos: Helsinkio technologijos universitetas, Helsinkio ekonomikos mokykla ir Helsinkio menų ir Dizaino universitetas ir įkurtas Aalto universitetas, kuriam ir buvo iškeltas tikslas tapti PLU lygio universitetu. Toks sprendimas buvo palydėtas ir specialiais finansiniais instrumentais, kurie leido gerokai padidinti Aalto universiteto finansavimą. Vienas iš tokių mechanizmų buvo „matching funds“ instrumentas su dosniu 2.5:1 santykiu: kai universitetas iš privačių donorų pritraukdavo 1 eurą, valstybė papildomai skirdavo 2,5 euro. Kaip rašoma KTU-LSMU-Civitta studijoje „Ar Lietuvai reikia universiteto, kuris patektų tarp 200–300 geriausių pasaulio universitetų?“ (2016), skirtoje pagrįsti KTU ir LSMU apsijungimo strateginę reikšmę, Aalto universitetas tokiu būdu pritraukė 200 mln. eurų investicijų iš privačių šaltinių, o valstybė šią sumą padidino 2,5 karto ir skyrė dar 500 mln. eurų. Po susijungimo valstybė papildomai skyrė iki 100 mln. eurų kasmet iki 2015 metų. Po Aalto universiteto įsteigimo 27 proc. išaugo finansavimas moksliniams tyrimams iš išorinių šaltinių, o mokslinių publikacijų cituojamumo tarptautiniuose leidiniuose rodiklis padidėjo 19 proc. Be to, užsienio dėstytojų ir mokslininkų dalis išaugo nuo 18 proc. iki 30 proc. 2010–2014 metais. Nuo 2010 metų Aalto universitetas pakilo beveik per 50 vietų tarptautiniuose reitinguose ir šiuo metu užima 139 vietą.
Vokietija – „Universities Excellence Iniative“
2006 metais Vokietija pradėjo įgyvendinti „Universities Excellence Initiative“, kurios programų įgyvendinimas vyksta ir šiuo metu. Šios iniciatyvos tikslas, kaip rašo patys vokiečiai, yra paremti moderniausius mokslinius tyrimus, sukurti ypatingai geras sąlygas jauniems tyrėjams universitetuose, sustiprinti bendradarbiavimą tarp atskirų tyrimų programų ir institucijų ir taip pat sustiprinti geriausių Vokietijos universitetų tarptautinį konkurentingumą. Šiam paskutiniam tikslui – sustiprinti geriausių universitetų globalią poziciją (kitaip sakant – jų pagrindu kurti PLU) – skiriamas ypatingas dėmesys bei atskira programa, kurios metu, atrinkus 11 geriausių universitetų, jiems yra skiriamas papildomas ženklus finansavimas. Tarp 2006–2017 metų visai „Universities Excellence Iniative“ Vokietijos Vyriausybė skyrė 4,6 milijardus eurų.
Lenkija – ministro J. Gowino ambicija turėti keletą PLU lygio universitetų Lenkijoje
Lenkijos Mokslo ministras J. Gowinas, nuo pat savo veiklos Vyriausybėje pradžios 2015 metų pabaigoje, paskelbė ambicingus planus reformuoti aukštojo mokslo sistemą Lenkijoje, pagrindinį dėmesį nuo studijų masiškumo pradedant kreipti universitetinių mokslinių tyrimų kokybės link. Ministras nuo pat pradžių deklaravo ryžtą išrinkti keletą pirmaujančių tyrimo centrų ir tyrimų krypčių ir jiems skirti ypatingą dėmesį ir ypatingus resursus. Ministras pabrėžė, kad tokių pirmaujančių centrų ir krypčių, kuriose artimiausiu metu galima pasiekti pasaulinio lygio, išskyrimas sulauks milžiniško pasipriešinimo iš akademinės bendruomenės. Tačiau ministras pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu valstybė nepradės išskirti svarbiausių lyderiaujančių universitetų ir tokių pat mokslinių tyrimų krypčių, Lenkija neišnaudos galimybės padaryti kokybinį šuolį ir savo ekonominiu išsivystymu pavyti globaliai pirmaujančias valstybes, o tokia galimybė Lenkijai šiuo metu egzistuoja („Gowin: It is important to select flagship universities and research areas in Poland“, 2015.11.23).
Interviu Financial Times („Poland plans to turn universities into start-up incubators“, FT, 2016) ministras J. Gowinas teigė, kad Lenkijos Vyriausybė planuoja stiprinti elitinius universitetus, kurie skirs mažiau dėmesio studijoms, bet pirmiausia koncentruos dėmesį tyrimams, kurie vėliau gali būti panaudoti ekonomikoje. Anot ministro, jeigu Lenkija nesugebės sukurti elitinių universitetų, tūkstančiai Lenkijos geriausių ir protingiausių studentų vyks studijuoti į Didžiąją Britaniją, JAV ar kitas Europos valstybes.
Kaip pažymi Financial Times žurnalistas, 2016 metų rugpjūtį tarptautinė konsultacinė kompanija Firetall įvardijo Lenkiją, šalia Australijos ir Turkijos, kaip valstybes, kurių elitiniai universitetai po poros dešimtmečių bus pajėgūs mesti iššūkį Didžiosios Britanijos ir JAV elitinių universitetų globaliam dominavimui.
Kinija – „211 Project“ ir „985 Project“
1995 metais Kinijos Vyriausybė paskelbė „211 Project“, kurio tikslas buvo investuoti į išvystymą 100 Kinijos universitetų XXI amžiaus pradžioje, siekiant kad šie universitetai taptų šalies ekonominio ir socialinio vystymo lyderiais ir gebėtų globaliai konkuruoti.
1998 metais Kinijos Prezidentas Jiangas Zeminas deklaravo, kad universitetai Kinijos vystymuisi vaidins ypatingą vaidmenį ir kad bent keli Kinijos universitetai turi tapti pasaulinio lygio universitetais. Kinijos Vyriausybė paskelbė naują „985 project“, kuriuo buvo paremti 39 universitetai, bet daugiausia dėmesio sulaukė 9 geriausieji Kinijos universitetai („Chinese Ivy League“), kuriems yra keliamas uždavinys tapti Kinijos PLU. Per dvi stadijas Vyriausybė šiems dviem projektams skyrė beveik 5 mlrd. eurų, o iš jų daugiau nei 50 proc. buvo skirta minėtiems geriausiems 9 universitetams.
Singapūras – kaip finansuoti PLU?
Pasaulio Banko studija pabrėžia, kad 1990-ųjų pabaigoje Singapūro Universitetas sugebėjo pritraukti daugiausia lėšų, pasinaudodamas dosnia Vyriausybės „matching fund“ programa, kai pradžioje Vyriausybė finansavo dosniu 3:1 santykiu kiekvieną iš privačių šaltinių pritrauktą dolerį, dabar šis santykis yra jau sumažintas iki santykio 1:1.
Taip pat daug prisideda turtingi alumniai, kuriems sukurtos palankios mokestinės sąlygos aukoti dideles pinigų sumas savo universitetui.
Indija – kaip „Indian Institute of Technology“ (IIT) pritraukia talentus ir susigrąžina protus
Indija su kitų šalių pagalba nuo pat 1951 metų turi sukūrusi net 7 IIT institutų šeimą. Indijos Parlamentas jas apibrėžė kaip „nacionalinės svarbos institucijas“, joms skiriamas ypatingas finansavimas ir suteikiama maksimali vadybos ir akademinė laisvė.
Times Higher Education agentūra, nustatanti pasaulinius universitetų reitingus, teigia, kad Indijos kolektyvinė „IIT šeima“ pasaulyje yra trečia pagal stiprumą inžinerinė aukštoji mokykla, einanti iš karto po pirmaujančių Masačiusetso technologijos instituto (MIT) ir University of California, Berkeley.
IIT priima tik geriausius studentus, kurie siekia inžinerinės ar taikomųjų mokslų karjeros. Iš 250 000 norinčiųjų kiekvienais metais priimami tik 4 000 studentų. Tuo IIT atrankos sistema yra griežtesnė nei geriausių Amerikos „Ivy Lygos“ universitetų atranka.
Pabrėžiama, kad IIT globalią galią lemia visų pirma tai, kad jie išlaiko gebėjimą pritraukti tik geriausius studentus. Nors net 40 proc. IIT absolventų išvyksta dirbti į užsienį, bet jie grįžta atgal su globalių kompanijų investicijomis (taip buvo sukurta Bangalore IT klasterio globali sėkmė) ir jie grįžta kaip pasaulinio lygmens profesoriai, taip išlaikant IIT profesūros globalų lygį.
Pietų Korėja – per 30 metų į PLU lyderius
Pasaulio Banko studija aprašo Pietų Korėjos privataus Pohang University of Science and Technology (POSTECH) patirtį. Universitetas, kuris buvo įkurtas tik 1982 metais, yra nedidelis, 2009 metais turėjo 3100 studentų ir 220 mln. USD biudžetą. 2010 m. pagal Times Higher Education reitingus jis užėmė 28 vietą pasauliniuose reitinguose ir turėjo aiškią strategiją kaip patekti į geriausių dvidešimtuką. 2010 metais paskelbė tikslą pasikviesti dirbti 10 Nobelio premijos laureatų, pasiūlant jiems 3 metų kontraktus su 1 mln. USD metiniu atlyginimu ir dar 4 mln. USD sumą mokslinių tyrimų ir pragyvenimo metinėms išlaidoms padengti.
POSTECH finansavimas iš pradžių 80 proc. buvo padengiamas privačios korporacijos, įsteigusios universitetą, dabar ši dalis yra sumažėjusi iki 30 proc., 40 proc. pajamų šiuo metu gaunama iš mokslinių tyrimų, 10 proc. iš studijų mokesčių ir 5 proc. iš labdaringų privačių įnašų.
Kalifornija – sėkminga trijų lygių aukštojo mokslo sistema
Nors University of California su Berkeley Campus savo išsivystymo lygiu Lietuvai ir kitoms šalims, norinčioms kurti nacionalinius PLU, yra nepasiekiama svajonė, tačiau Pasaulio Bankas pateikia Kalifornijos aukštojo mokslo sistemos struktūrą kaip vertą dėmesio visiems.
„California Master Plan for Higher Education“ buvo paskelbtas dar 1960 metais ir jis nustatė trijų lygmenų Kalifornijos aukštojo mokslo sistemą, kur kiekvienas lygmuo turi skirtingą funkciją, bet visi lygmenys yra susieti į bendrą sistemą.
Viršutinį lygmenį sudaro 10 University of California padalinių („campuses“). Šie 10 universitetų, tarp kurių lyderiauja „Berkeley campus“ priima geriausią aštuntadalį abiturientų ir turi mokslinių tyrimų misiją.
Antrąjį lygmenį sudaro 23 California State University padaliniai („campuses“), kuriuose 2010 metais studijavo per 430 000 studentų. Šie universitetai suteikia bakalauro ir magistro laipsnius, bet nesuteikia daktaro laipsnių, ir nėra tikimasi kad šio universiteto akademinė bendruomenė mokslinius tyrimus vykdys taip pat intensyviai, kaip juos vykdo University of Calfornia akademikai.
Trečiąjį lygmenį sudaro bendruomenių kolegijų sistema („community college system“), kuri turi 112 padalinių („campuses“) su 3 milijonais studentų. Kolegijos tik moko ir teikia paslaugas, bet praktiškai nevykdo tyrimų.
Master Plan nustatė skirtingiems lygmenims skirtingus finansavimo principus ir skirtingas misijas. Tokia diferenciacija išlieka esmine ir efektyvia inovacija iki šiol, leidžiančia paskirstyti resursus pagal aukščiausius efektyvumo standartus. Master Plan taip pat įtvirtino išskirtinį valstijos įsipareigojimą geriausiems universitetams, tokiems kaip University of California, Berkeley.
Apibendrinimas – kur juda pasaulis, kuriant PLU?
Siekis savo šalyje turėti PLU tampa vis labiau paplitusiu. Pasaulio Banko studijose plačiai aprašomos ne tik mano minėtos Kinija, Korėja, Indija, Singapūras, Vokietija ar Suomija, bet ir tokios šalys kaip Čilė, Meksika, Nigerija, Rusija, kurios visos sėkmingiau ar mažiau sėkmingai stengiasi kurti savo PLU.
Knygoje „Paths to a World-Class University. Lessons from Practices and Experiences“. Nian Cai Liu, Qi Wang and Ying Cheng (Eds.), Shanghai Jiao Tong University, P.R. China, 2011) yra pateikiamos Australijos, Japonijos, Rumunijos, Kolumbijos, o taip pat ir apibendrintos Europos, Afrikos, arabų pasaulio patirčių, kuriant PLU, studijos.
Visas šias patirtis, galima apibendrinti keliais sakiniais:
- daugelis šalių ir jų vyriausybių stengiasi bent keletą savo universitetų užauginti iki PLU lygio;
- dažniausiai tai būna public universitetai, su stipriai išvystyta mokslinių tyrimų kultūra ir infrastruktūra;
- tokiems universitetams vyriausybės suteikia ypatingą, elitinį teisinį statusą, skirtingą nuo kitų universitetų;
- tokiems universitetams skiriamos ženklios papildomos biudžeto dotacijos, bei sukuriamos palankios sąlygos pritraukti papildomą finansavimą per dosnią „matching funds“ sistemą bei palankią universitetų gaunamai labdarai mokestinę sistemą;
- tokiems universitetams keliamas uždavinys pritraukti geriausius tiek vietinius, tiek pasaulinius protus (studentais ir profesoriais);
- tam, kad tokie universitetai efektyviai įgyvendintų jiems iškeltus tikslus, jiems suteikiama didelė akademinė ir valdymo autonomija, įskaitant teisę nustatyti akademinio personalo atlyginimus.
Kaip rodo daugelio šalių patirtis, tam, kad būtų įgyvendinta tokia PLU kūrimo programa, reikia įveikti nemažai pasipriešinimo, ir, pirmiausia, iš likusios akademinės bendruomenės pusės. Taip buvo ir yra daugumoje valstybių, kurios sėkmingai kūrė PLU ir su kurių patirtimi teko susipažinti. Tose šalyse tokį pasipriešinimą ir skepsį dėl elitinių, PLU lygmens universitetų kūrimo pavyko įveikti, nes pavyko parodyti, kad tokių universitetų kūrimas pakelia kokybės standartų supratimą visoje šalies aukštojo mokslo sistemoje ir tai tampa naudinga visiems universitetams. Ir tų šalių vyriausybės, įgyvendindamos tokias PLU kūrimo programas, nesiblaškė, nes turėjo labai aiškias tokių permainų „filosofijas“.
Lietuva – ar pajudėsime Pasaulinio lygio universiteto (-ų) kūrimo link?
Peržvelgus kitų šalių patirtį ir įvertinus Lietuvos galimybes, akivaizdu, kad Lietuva, nors ir vėluodama lyginant su kitomis tolimesnio pasaulio ir mūsų regiono valstybėmis, ne tik gali, bet ir privalo užsibrėžti sau ambicingą tikslą – Lietuvoje turėti bent du pasaulinio lygmens universitetus: vieną – Vilniuje, antrą – Kaune. Lietuvoje yra visos galimybės, kad tai per keletą artimiausių dešimtmečių taptų realybe, bet strateginius ilgalaikius sprendimus reikia daryti jau šiandien. Taip pat akivaizdu, kad tokie universitetai Lietuvoje neatsiras vien tik pačių universitetų pastangomis. Tam, kad tokie universitetai kurtųsi, reikia sąmoningos valstybės politikos, Vyriausybės lyderystės ir racionalių Seimo sprendimų.
Šiuo metu labai svarbu padaryti viską, kad Lietuvoje prasidėjusi diskusija dėl universitetų tinklo konsolidacijos nuosekliai pereitų prie naujos aukštojo mokslo pertvarkos paradigmos – kaip Vilniuje ir Kaune sukurti pasaulinio lygio universitetus. Tokiu atveju ir diskusijos dėl universitetų konsolidacijos ir dėl kitų aukštojo mokslo pertvarkos dalykų įgaus aiškų turinį ir aiškią kryptį ir nebebus svarstoma vien tik tai, ką daryti su silpniausiais universitetais. Bent dalinė universitetų tinklo konsolidacija siekiant tokio strateginio tikslo tikrai būtų svarbi, ypač Kaune, kur jau nuo 2015 metų pačių universitetų iniciatyva svarstomi KTU ir LSMU apsijungimo planai, o juos realizavus, tai sukurtų stiprų universitetą, neabejotiną pretendentą tapti PLU lygmens universitetu.
Tačiau, norint Lietuvoje sukurti PLU lygmens universitetus, vien tik universitetų konsolidacijos tikrai neužteks. Jau dabar reikia galvoti ir priimti sprendimus dėl tokių universitetų specialaus juridinio statuso, dėl jų akademinės ir valdymo laisvės didesnės specifikos, dėl ženklaus papildomo jų finansavimo, nenuskriaudžiant kitų universitetų, dėl specifinių tokio finansavimo šaltinių, dėl tokių universitetų specialių programų, kurios didintų jų tarptautiškumą. Kas be ko, tokie universitetai turėtų prisiimti žymiai ambicingesnes misijas ir ambicijas būti mūsų šalies permainų intelektualiniais centrais ir lyderiais.
Nepretenduojant į detalų tolesnių veiksmų planą, keletą esminių nuostatų galima būtų sudėlioti į Pasaulinio lygio universitetų kūrimo Lietuvoje scenarijų.
PLU kūrimo Lietuvoje scenarijaus kontūrai
1. Vilniaus Universitetas ir jungtinis KTU/LSMU universitetas – pretendentai į PLU statusą
Lietuvoje nėra prasmės ilgai aiškintis, ar tarp Lietuvos universitetų Vokietijos pavyzdžiu skelbti kokias nors konkurencines varžybas, kas iš jų gali pretenduoti į PLU statusą. Tokiose nedidelėse valstybėse kaip Lietuva galima taip pat kaip Suomijoje priimti aiškiais argumentais pagrįstą sprendimą, kurie universitetai gali pretenduoti į tokį PLU statusą. Visi ligšioliniai tyrimai bei kitų šalių patirtis aiškiai rodo, kad į tokį statusą Lietuvoje gali pretenduoti tik Vilniaus Universitetas ir jungtinis KTU/LSMU Universitetas.
2. Nacionalinės Svarbos Universiteto specialaus statuso apibrėžimas įstatyme
Svarbus žingsnis, kuriant Lietuvoje PLU lygio universitetus Vilniuje ir Kaune, būtų VU ir jungtinio KTU/LSMU Universiteto specialaus, nacionalinės svarbos universiteto statuso apibrėžimas įstatyme, išskiriant šiuos universitetus iš bendros aukštojo mokslo sistemos. Įstatymas turėtų aiškiai apibrėžti, kad šių universitetų strateginė misija yra globaliai konkuruoti dėl PLU lygmens universitetų statuso. Tuo tikslu universitetai privalėtų formuluoti aiškias savo veiklos strategijas su viešai skelbiamais pagrindiniais strateginės veiklos rodikliais. Toks įstatymas turėtų apibrėžti ir tokių universitetų akademines bei valdymo autonomijos, priėmimo į tokius universitetus ir jų veiklos finansavimo ypatumus. Įstatymas taip pat turėtų numatyti šių universitetų teisę savarankiškai nustatyti akademinio personalo samdymo ir atlyginimų politikos principus.
3. Strateginis Nacionalinės svarbos universitetų finansavimas
Papildomas ir ženklus šių dviejų, Nacionalinės svarbos universitetų finansavimas yra ir bus esminė sąlyga, kad šie universitetai ilgainiui galėtų realiai pretenduoti į PLU universitetų statusą. Anksčiau rašėme, kad norint pretenduoti tarp pasaulyje stipriausių 200 PLU, Vilniaus universiteto metinės išlaidos nuo dabartinių 150 mln. eurų turi padidėti iki 580 mln. eurų. Jungtinio Kauno universiteto išlaidos taip pat turėtų padidėti 4 kartus tam, kad jis galėtų pretenduoti į PLU statusą. Norint tai pasiekti, šiems dviem universitetams per metus reikia skirti maždaug 800 mln. eurų daugiau, nei jie dabar gauna. Tai dideli pinigai, siekiantys maždaug 2 proc. BVP, tai yra tiek, kiek šiuo metu skiriame gynybai, todėl akivaizdu, kad tokio papildomo dviejų universitetų finansavimo iššūkis yra tikrai milžiniškas, tačiau ilgainiui tikrai įveikiamas. Lietuvai yra tikrai svarbu ne tik pasirūpinti savo efektyvia karine gynyba, bet ir savo ekonomine bei socialine sėkme, kuria galima tinkamai pasirūpinti tik palaipsniui ženkliai padidinus aukštojo mokslo finansavimą ir šiuos pinigus skiriant pasaulinio lygio universitetų kūrimui.
Tokiam dviejų universitetų papildomam finansavimui reikalingų finansinių resursų tikrai nesukursime vien tik universitetų tinklo konsolidacijos keliu. Dar daugiau, dėl tokio papildomo dviejų universitetų finansavimo negali nukentėti kiti universitetai, todėl, kai kalbame apie strateginį Nacionalinės svarbos universitetų finansavimą, kalbame tik apie papildomą jų finansavimą, kuris neturi sumažinti to finansavimo, kuris dabar yra skiriamas kitiems universitetams.
Kaip rodo kitų šalių patirtis, papildomas universitetų, pretenduojančių į PLU statusą, finansavimas pirmiausia yra Vyriausybių rūpestis, joms ne tik skiriant papildomas ženklias valstybės biudžeto lėšas, bet ir sukuriant specialius finansavimo mechanizmus, kurie leidžia patiems universitetams pritraukti daugiau lėšų iš privačių ar kitų išorinių šaltinių. Tam, kad tiksliau atsakytume, kaip Lietuvoje galima būtų išspręsti tokių universitetų papildomo finansavimo iššūkį, reikia detalesnių skaičiavimų ir reikšmingų bendranacionalinių apsisprendimų, tačiau tokie iššūkiai tikrai yra įveikiami. Šiuo metu galima paminėti keletą šaltinių, kurie galėtų būti panaudoti arba sukurti tam, kad ilgainiui galima būtų skirti reikšmingą papildomą finansavimą dviem Nacionalinės svarbos universitetams:
a) Europos Sąjungos „Sumanios Specializacijos programos“ lėšos
2014–2020 metų ES finansinės paramos Lietuvai programoje yra numatyta, kad 600 mln. eurų suma bus skirta taip vadinamos „Sumanios specializacijos programos“ įgyvendinimui. Nepaisant gražiai skambančių šios programos tikslų – spartinti perspektyviausių, mokslui imlių sektorių bei inovacijų plėtrą, mokslo ir verslo slėnius pripildyti technologinio turinio, stiprinti aukštųjų technologijų ir inovacijų plėtrą mūsų ekonomikoje, – iki šiol atrodo, kad tokios didelės lėšos gali būti išbarstytos visur po truputį, nepasiekiant esminių proveržių.
Būtų žymiai efektyviau, jeigu būtų peržiūrėti šios programos prioritetai ir būtų aiškiai suformuluota, kad iš tų lėšų, kurios bus skiriamos universitetams ir jų mokslinių tyrimų centrams, ne mažiau kaip 70–80 proc. turi būti skiriama dviem Nacionalinės svarbos universitetams.
b) „Matching Funds“ instrumentas. Palankios sąlygos pritraukti privatų kapitalą
Kaip rodo kitų šalių patirtis, tokie PLU lygmens universitetai yra pajėgūs pritraukti nemažas privataus kapitalo investicijas. Tai pasiekiama, jeigu patys universitetai yra Vyriausybių efektyviai skatinami tokias lėšas pritraukti, Vyriausybėms įsipareigojant per „matching funds“ instrumentus prie kiekvieno euro, universiteto pritraukto iš privačių šaltinių, prisidėti 2–3 eurais iš valstybės biudžeto. Tokius finansavimo instrumentus efektyviai išnaudojo Suomijos ir Singapūro Vyriausybės paskatindamos savo universitetus, siekiančius PLU lygmens, efektyviai pritraukti privačias lėšas.
Tokie finansavimo mechanizmai Lietuvoje iki šiol nėra plačiai naudojami. Įstatymu apibrėžiant Nacionalinės svarbos universitetų statusą, reikėtų numatyti, kad VU ir jungtinis KTU/LSMU Universitetas kartu su nauju išskirtiniu teisiniu statusu įgyja ir teisę į „matching fund“ finansavimo instrumentą, Vyriausybei įsipareigojant tokioje finansavimo programoje dalyvauti su 3:1 santykiu.
Taip pat reikėtų peržiūrėti labdaros ir kitus įstatymus, ieškant papildomų būdų kaip paskatinti privačius rėmėjus ar verslo įmones pasekti kitų šalių pavyzdžiu didelėmis lėšomis prisidedant prie universitetų veiklos ir infrastruktūros plėtros.
c) Papildomos biudžeto pajamos papildomam PLU Lietuvoje finansavimui
Visi žinome, kad valstybės biudžeto pinigų Lietuvoje trūksta visoms sritims: jų reikia socialinei atskirčiai ir skurdui mažinti, jų reikia švietimui ir mokytojų atlyginimams, jų reikia sveikatos apsaugai ir valstybės tarnybai. Lygiai taip pat gerai žinome, kad Lietuvoje per valstybės biudžetą ir mokesčius perskirstome beveik mažiausią BVP dalį, lyginant su kitomis ES šalimis. ES toks perskirstymas siekia daugiau nei 40 proc., Lietuvoje jis siekia tik 28 proc. Todėl Lietuvoje mes iš valstybės biudžeto ir neišgalime skirti tiek lėšų (skaičiuojant BVP nuošimčiais) atskiroms valstybės gyvenimo sritims (socialinei apsaugai, švietimui ir t. t.), kiek jų yra skiriama kitose ES šalyse.
Deja, tokia padėtis Lietuvoje tęsiasi jau daugelį metų, ir jau daugelį metų Lietuvos politikai nesugeba priimti sprendimų, kurie padidintų perskirstymą per valstybės biudžetą ir kurie leistų sistemingai padidinti finansavimą kuriai nors ypatingai svarbiai valstybės gyvenimo sričiai. Išskyrus krašto apsaugą, vardan kurios finansavimo didinimo politinės partijos susitarė po Rusijos agresijos Ukrainoje ir toks susitarimas leido pasiekti tai, kad jau 2018 metais šis finansavimas pasieks 2 proc. BVP, nors 2014 metais jis siekė tik šiek tiek daugiau nei 1 proc.
Toks krašto apsaugos finansavimo didinimas buvo pasiektas nedidinant mokesčių ir perskirstymo per biudžetą procento. Tuo pačiu kitų sričių finansavimo didinimui, nedidinant perskirstymo per biudžetą, praktiškai nebelikdavo galimybės.
Lietuvos politikai iki šiol nesugebėdavo sutarti dėl racionalių veiksmų, kurie leistų padidinti tokį perskirstymą. Taip yra todėl, kad kokių nors mokesčių didinimas ar naujų įvedimas visuomenės yra suvokiamas, kaip neginčytinas „blogis“, nes politikai dažniausiai nesugeba įtikinamai paaiškinti kam tokio didesnio perskirstymo, o kartu ir didesnių resursų valstybės biudžete reikia. Visuomenei atrodo, kad biudžeto lėšos yra neatsakingai švaistomos ir kad jose yra galimi didžiuliai sutaupymai, kurie leistų dosniai finansuoti visas reikalingas sritis, tačiau valstybės finansų realybė yra visai kitokia.
Kaip jau minėta, šio barjero politikai nesugeba įveikti ir todėl nėra sugebama imtis įgyvendinti naujų ambicingų ir Lietuvai būtinai reikalingų viešųjų programų. Taip pat ir tokių, kaip Pasaulinio lygio universitetų kūrimo Lietuvoje programa.
Tačiau atėjo metas, kai politikai turi suprasti, kad kito kelio nebėra. TS-LKD savo 2016 metų rinkimų programoje „Naujas Planas Lietuvai“ aiškiai pasakė, kad Lietuvoje perskirstymą per biudžetą ir mokestines biudžeto įplaukas palaipsniui reikia didinti bent 4 proc. nuo BVP (kad pasiektume bent Estijos lygmenį). Biudžeto perskirstymo padidinimas 4 proc. BVP leistų valstybės biudžetui gauti papildomas 1,6 mlrd. eurų lėšų. Politinės partijos galėtų sutarti, kad tokio didinimo būtų siekiama vardan labai konkrečių tikslų: kad ateityje galėtume 2 proc. BVP papildomai skirti dviem Nacionalinės svarbos universitetams, o dar 2 proc. BVP galėtų būti skirti skurdo įveikimo ir socialinės atskirties mažinimo programoms. Tikėtina, kad toks labai konkrečių tikslų įsivardijimas leistų racionaliau sutarti ir dėl perskirstymo per biudžetą didinimo.
Perskirstymo per biudžetą didinimas nėra toks „baisus blogis“. Dalį „4 proc. padidinimo“ galima būtų pasiekti vien tik ryžtingai sumažinant taip vadinamą PVM „plyšį“ (gap), tai yra neatitikimą tarp to, kokios lėšos iš PVM mokesčių Lietuvoje turėtų būti surenkamos teoriškai, ir kiek jų yra faktiškai surenkama. Kaip rodo Europos Komisijos skelbiami duomenys, šis neatitikimas Lietuvoje siekia 37 proc. ir yra vienas didžiausių tarp ES valstybių. Jeigu šis „plyšys“ būtų sumažintas iki Vokietijos ar Estijos lygmens, kur jis siekia 5–10 proc., Lietuva į biudžetą papildomai gautų apie 1,0 mlrd. eurų mokestinių pajamų, tai yra perskirstymas per biudžetą padidėtų 2,5 proc. BVP.
Lygiai taip pat nereikėtų baimintis ir kitų mokestinių priemonių, kurias jau ne vieną kartą Lietuvai yra rekomendavę TVF ar EK ekspertai: pvz., racionalus ir protingas nekilnojamo turto ir automobilių mokestis. Tokios priemonės taip pat, kad ir neženkliai, bet padidintų perskirstymą Lietuvoje.
Bet kuriuo atveju, Lietuvos apsisprendimas siekti, kad du Lietuvos universitetai globaliai konkuruotų dėl PLU statuso ir tam skirtų ženklų papildomą finansavimą, būtų reikšmingas stimulas politikams ir visuomenei susitarti dėl adekvataus perskirstymo per biudžetą padidinimo Lietuvoje, numatant papildomų biudžeto pajamų aiškų prioritetinį paskirstymą. Tai yra tikrai įmanoma padaryti, todėl skyrelį apie finansavimo iššūkius galima užbaigti santūriai optimistine gaida: ženklaus ir adekvataus tikslui papildomo finansavimo skyrimas dviem Lietuvos universitetams, kurie turėtų misiją siekti PLU statuso, yra sudėtingas, bet įveikiamas uždavinys. Todėl tokių papildomų finansų poreikis negali ir neturi būti laikomas neįveikiama kliūtimi ambicingo tikslo – 2 Lietuvos universitetai tarp pasaulinio lygmens universitetų – pasiekimui. Toks finansavimas neatsiras per vieną dieną, kaip ir tokie universitetai Lietuvoje potencialiai gali atsirasti tik per kelis dešimtmečius. Tačiau tai pradėti turime jau dabar, nes kitaip tik įrodysime, kad yra teisinga liaudies patarlė: durnas, kad biednas, o biednas – kad durnas.
Pabaiga: ar sutarsime?
Norint Lietuvoje pradėti kurti Pasaulinio lygio universitetus – daug ko reikia. Ir daugiau lėšų, ir daugiau supratimo apie tokių universitetų kūrimo iššūkius ir kitų šalių patirtį, ir mažiau tarpusavio pavydo, ir daugiau į ateitį nukreiptos lyderystės, bet labiausiai reikia intelektualios politinės valios ir drąsos. Drąsos neišsigąsti plačiai paplitusio skepsio ir drąsos siekti aiškaus sutarimo, kad blaškytis su neaiškiais ir deklaratyviais aukštojo mokslo pertvarkos planais ar šūkiais nebeturime laiko. Į priekį mus visada vesdavo tik aiški ir didelė ambicija. Metas tokią naują ir labai konkrečią ambiciją imtis įgyvendinti. Dėl jos yra verta susitarti taip, kaip susitarėme dėl krašto gynybos.