Tbilisyje vykusiame JAV Senatoriaus Johno McCaino Instituto renginyje kartu su dviem buvusiais Lietuvos Premjerais Andriumi Kubiliumi ir Gediminu Kirkilu buvome paprašyti įvertinti, kaip pasikeitė JAV bei Vakarų šalių bendruomenės politika ir ką turėtume daryti, kad tokie įvykiai, kaip 2008 metų vasarą Rusijos įvykdyta Gruzijos žemių okupacija, niekada nepasikartotų.
Žodžiai ir darbai
Prieš devynerius metus Vakarų pasaulis buvo nepasiruošęs apsiginti – girdėjome daug skambių protesto žodžių, prie kurių priskirčiau ir tuometinio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarcozy planą, bet nematėme jokių darbų – Rusijos kariuomenę į išeitines pozicijas turėjęs atitraukti Prancūzijos Prezidento planas neįgyvendintas. ES, NATO ir pati JAV atsitraukė nuo bet kokių veiksmų, kuriais Rusija už savo agresyvų elgesį būtų bent simboliškai nubausta.
Šiandien matome kardinaliai pasikeitusią situaciją. Dabartinė JAV administracija su Kongresu, be didesnių kalbų pirmosiomis savo darbo dienomis įvedė naujas sankcijas Rusijai, neatsižvelgiant į kai kurių ES ponų prieštaravimus.
Santykių su Rusija perkrovimo pabaiga
NATO Bukarešto susitikime Vokietijos ir Prancūzijos iniciatyva pradėtas bei vėliau entuziastingai prezidento Obamos pratęstas santykių su Rusija perkrovimas yra nutrauktas. Vakarai palengva grįžta prie tradicinio Rusijos sulaikymo. Simboliška, kad viena pirmųjų Prezidento Obamos paspaustų rankų buvo Putino ranka Prahoje, kur nebuvo pakviestas a.a. Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis, o Lietuvos prezidentė iš solidarumo su strateginiu partneriu liko Vilniuje.
Palyginimui, pirmieji prezidento Donaldo Trumpo rankų paspaudimai Europoje buvo būtent su Lietuvos ir Lenkijos Prezidentais bei kitais mūsų regiono lyderiais. Prieš aštuonerius metus JAV Prezidentui buvo labai sunku atskirti sąjungininkus nuo priešų – šiandien ši takoskyra, kaip po Antrojo pasaulinio karo, ir vėl tapo aiški. Vakarų eksperimentas su Kremliumi baigtas, išvada padaryta – kol Kremlius nepasikeis, visi bandymai su juo susidraugauti baigsis panašiai kaip Gruzijoje 2008 ar Kryme 2014 metais.
Energetinis saugumas
Lietuvos ir Lenkijos pastangų dėka per pastarąjį dešimtmetį nuo pirmųjų formalių sakinių energetinio saugumo tema Lisabonos sutartyje 2007 metais iki šių dienų įvyko esminis lūžis. Iki Lisabonos energetika buvo naudojama kiekvienos valstybės egoistinių interesų tenkinimui – Rusijos atveju ir jos atsilikusių karinių vizijų įgyvendinimui.
Energetika Putino ir kitų panašių diktatorių rankose buvo tapusi ginklu nepaklusniuosius bausti arba naiviuosius apgauti, skaldyti bei užvaldyti. Po Lisabonos sutarties, o ypač po Gruzijos ir Ukrainos teritorijų okupacijos, JAV bei visa Vakarų šalių bendruomenė pasikeitė – šiandien mes naudojame energetiką mūsų bendrai laisvei ir demokratijai ginti ir save saugoti nuo agresyvių trečiųjų šalių.
Tiesa, recidyvai sunkiai miršta – Nordstream projektai ir Astravas, primena, kad dar ne viską padarėme, jog išsivaduotume nuo šių priklausomybės grandinių. Dar kelis metus padirbėję tiek Lietuvoje, tiek regione, tiek pačioje JAV, kad suskystintų dujų revoliucija galutinai nuplautų Kremliaus ambicijas valdyti pasaulį, sugrįšime prie tvarkos, kurioje energetika jungia, o ne skiria. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai ir Lenkijai taip pat dar reikės grįžti prie bendros atominės elektrinės projekto.
Atgrasymas
Iki Rusijos įsiveržimo į Gruziją NATO, ypač savo pasieniuose, buvo popierinis tigras. Šiandien situacija yra priešinga – Aljansas kaip niekada tapo stiprus ir vieningas.
Lietuva taip pat nustojo varžytis dėl paskutinės vietos palyginamojoje gynybos finansavimo lentelėje – atvirkščiai, sparčiai artėjame prie pirmūnų. Pagaliau atsibudome iš pripūstų svajonių apie gynybą nesiginant ir kartu supratome, kad gintis turime patys.
Raudonos linijos
Ko vis dar trūksta, kad tragiški įvykiai Gruzijoje ir Ukrainoje prasidėję „nekaltomis“ Rusijos „pratybomis“, nepasikartotų? Trūksta aiškios raudonos linijos Rusijai Ukrainoje, Baltijos šalyse, Kaukaze. Ukrainoje tokia linija turėtų būti nubrėžta šį rudenį, jeigu Prezidentas Trumpas galų gale išgirs ne tik žūstančių ukrainiečių karių, bet ir savo paties Kongreso dar Obamos laikas patvirtintą prašymą suteikti Ukrainai gynybinę paramą.
Karine pagalba nenubrėžus raudonųjų linijų Kremliui, Putinas žygiuos toliau. Antrąja raudonąja linija turėtų tapti Baltijos šalys – akivaizdu, jog turime naująjį Vašingtoną įtikinti, kad laikinas rotacinis JAV ir kitų sąjungininkų buvimas Lietuvoje turi virsti nuolatiniu ir aiškiai matomu. Trečia raudona linija yra Gruzija, kuriai privalome pagaliau suteikti NATO narystės planą. Naujoji JAV administracija turi tai padaryti, net jeigu Berlynas ir Paryžius prieštaraus.
Privalome neužmiršti ir darbo Briuselyje – net jeigu Lietuvos diplomatijos vadovas šiandien nekelia jokių ambicingų tikslų artėjančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime. Lietuvos parlamentarų sėkmė įtvirtinant Maršalo planą Ukrainai ne tik Europos Liaudies Partijos, bet ir Europos Parlamento dokumentuose, turėtų paskatinti apsnūdusią Lietuvos diplomatiją įdėti daugiau pastangų, kad bent jau šis planas būtų įvirtintas ir ES Tarybos išvadose. ES akivaizdžiai grįžta prie ES plėtros politikos Balkanuose – Lietuvos diplomatai šiandien privalo padaryti viską, kad prie šio naujo traukinio būtų prijungta ir bent viena Rytų partnerystės šalis, pavyzdžiui Gruzija.
Demokratija
Be abejonės, būsimos raudonos linijos Kremliui turi būti sustiprintos kitomis „švelniomis“ priemonėmis –paramos demokratijai politika, kurios vis dar trūksta naujai JAV administracijai. Prezidentas Trumpas turėtų suprasti, kad didžiausia JAV vertybė nėra tik nauja energetinė ar karinė galia, bet tai, kas amerikiečius dar prieš kelis šimtmečius išskyrė nuo visų kitų tautų – pagarba žmogaus orumui, laisvei ir demokratijai.
Minėdami savo valstybės šimtmetį neturėtume pamiršti, kad nepriklausomos valstybės atkūrimas buvo ir amerikietiškos svajonės dalis, tik ne visur Europoje jai pasisekė tapti realybe. Šiandien nauja JAV administracija gali ir vėl sugrąžinti demokratiją į užsienio politikos centrą – tuomet tokios šalys kaip Lietuva ir Gruzija jaus, kad jos nėra tik svarbios geopolitinės teritorijos, bet ir senos garbingos tautos, kurias su Amerika sieja tai kas svarbiausia – vertybės, kurias privalu ginti nuo visų priešų.
(Paruošta pagal Ž.Pavilionio pasisakymą metinėje McCain konferencijoje Tbilisyje, 2017 rugsejo 11–13 dienomis)