Geras miestas, gera šalis yra ta, kuri gerbia savo praeitį, saugo savo aplinką ir eina į priekį. Taip, kad ateities kartoms paliktų ne griuvėsius, o praturtintą aplinką, gražų ir naudojamą paveldą.
Ar mes tokia šalis? Galbūt. Tačiau valdininkų ir besiblaškančių politikų dėka Lietuva gresia tapti vieta, kur niekas nebekuriama, o puikūs mūsų miestų ir miestelių peizažai taps ne gyvybės oazėmis, o mumifikuotomis kaliausėmis.
Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) sugalvojo naujai - kitu būdu - skaityti įstatymus. Rezultatas – jei verslas įsigijo sandėlį, kuri reikia paversti gyvu gyvenamuoju kvartalu, investuoja savo lėšas ir sandėlį nugriauna, tai NŽT staiga užsimano iš to verslo atimti išnuomotą žemę. Natūralu, kad verslas sustoja. O kartu stoja ir miesto augimas, nes gyvename ne planinės ekonomikos laikais, kada visas statybas vykdė tik Maskvos satelitai Lietuvoje.
Kita vertus, ta pati NŽT ilgą laiką parceliavo valdišką žemę, ir toleravo (bei toleruoja) elementarų žemės užgrobimą.
Statybos inspekcija pagal besikeičiančius politinius vėjus imasi naikinti seniai išduotus statybos leidimus, pradeda vertinti ne savo srities teisės aktus, kad tik pagal politikų užsidegimą stabdytų naują statybą.
Kita vertus, ta pati inspekcija ilgą laiką toleravo apsimestinius viešbučius, kurie iš tiesų buvo daugiabučiai. Kad būtų užbaigtas elementarus sukčiavimas, veiksmų reikėjo imtis Vilniaus miesto savivaldybei, šiuo atveju man pačiam.
Saugomų teritorijų departamentas sumąsto, kad saugomose teritorijose negalima daryti tiesiog nieko. Štai Vilniuje, Pavilnių regioniniame parke sugalvojus padaryti lygumų slidinėjimo trasą – apšviestą, su papildomai pagamintu sniegu. Negalima - uždrausta. Kodėl? Nes negalima.
Kultūros paveldo departamentas paskendo vidaus kovose. Vienas vadovas mano vienaip, kitas – kitaip, ir vieningą institucijos nuomonę gali nebent bandyti atspėti. Todėl investuotojai galiausiai nežino, ką daryti. Dar blogiau, kad apleisti objektai tampa paveldu tą pačią akimirką, kai tik juos kas ima tvarkyti. Turėjome atvejį su buvusiu policijos pastatu Giraitės gatvėje (išsprendėme šiaip ne taip), dabar staiga paveldu tapo namų nebuvimas Žygimantų gatvėje, kurioje pagal visą miesto logiką namai turi stovėti (ir stovėjo).
Viską vainikuoja valdininkų požiūris, kurį užvakar LRT „Forumo” laidoje išsakė laikinoji Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos vadovė: „Protingumo kriterijų mes netaikome, juos taiko tik teismas“. Skandalinga frazė, kuri puikiai nusako tokių institucijų veikimo būdą. Kai valstybės tarnautojas sako, kad jis sprendimų nepriima, o tik štampuoja juos, kad jam nesvarbu rezultatas, o tik procesas, tai man kyla natūrali išvada – šį tarnautoją turi pakeisti kompiuteris. Tik sovietinėje tradicijoje yra laikoma, kad biurokratas turi ne galvoti, o aklai taikyti įstatymus. Vakarų pasaulyje seniai suvokta, kad žmogus, kuris sprendžia, turi prisiimti atsakomybę. Įskaitant atsakomybę ir už tikslo pasiekimą, todėl turi remtis vertybėmis.
Ar reikalai juda į gera? Taip, nes piliečiai vis veiklesni, sveikas protas ir atsakingumas yra tai, ko žmonės reikalauja. Didelė dalis tarnautojų ir politikų tai supranta. Tačiau pasakysiu tiesiai. Trys iš keturių mano įvardintų institucijų nusprendė pamokyti visus: visuomenę, verslą, Vyriausybę. Atskirų politikų spaudžiamos jos pakeitė savo praktikas, tokiu būdu žlugdydamos investicijas ir į kvailio vietą pastatydamos visą valstybę.
Žmogumi, kuris keičia nuomonę dėl svarbių sprendimų, juk nepasitikima. O ką investuotojai ir visuomenė turi galvoti apie valstybę, kurios institucijos keičia nuomonę lyg blaškomos paaugliškos hormonų audros.
Ar su tokia biurokratų savivale reikia taikstytis? Ne, priešingai, mes negalime pasiduoti stagnacijos pasiūlymui. Politiko uždavinys yra užtikrinti, kad biurokratai ne trukdytų viešajam interesui, o padėtų jį pasiekti.
Iš savo politiko karjeros paminėsiu bent keletą iš daugybės tokių atvejų, kai tiesiogiai įsikišau ir pavyko pasiekti, kad tai, kas biurokratų nuomone buvo "neįmanoma", taptų realybe ir duotų gerus vaisius.
Gyvybės langeliai buvo "neteisėti", bet jie jau egzistuoja ir gelbsti gyvybes.
Google Street View funkcija Lietuvoje "negalėjo" būti diegiama Lietuvoje, bet yra įdiegta ir padeda keliauti bei pažinti.
Žaliojo tilto skulptūrų nuimti pagal taisykles buvo "neįmanoma", bet jos nuimtos ir nekelia pavojaus, nesityčioja iš komunizmo aukų.
Pėsčiųjų takų tiesti Vilniuje, kur žmonės vaikšto jau keliasdešimt metų, be kelerius metus trunkančių biurokratinių procedūrų buvo "negalima", bet jie tiesiami, ir padidina patogumą vilniečiams.
Viešajame transporte iš oro uosto angliškai skelbti stoteles "draudžiama", bet jos skelbiamos, ir daro miestą draugiškesnį.
Visa tai ne tik reikalinga, bet ir teisėta - jei tik sieki tikslo, ir moki teisingai taikyti teisę.
Jei ši valstybė yra įgali, jei nenori, kad mūsų keliui į sėkmę trukdytų mūsų pačių bukumas, reikia ir dirbti pradėti taip, kaip dirba sėkmingi: atsakingai, protingai, ir savo veiklą vertinti ne pagal biurokratinius kriterijus, o pagal tai, kiek ji tarnauja visuomenės tikslams ir viešajam interesui.
Gal jau laikas pradėti taikyti ir protingumo kriterijus? Pradžiai bent jau vienoje iš tų devynių hidros galvų.