Edukaciniu požiūriu, studentų priėmimas įnešė daug jaudulio tiems universitetams, kuriuos dar eidamas ministro pareigas įvardinau kaip neturinčius perspektyvų ir vardan savo išgyvenimo aukojančius studentų mokymo kokybę. Tai, kad vidutiniškai gyvuojančiuose universitetuose dalis programų buvo akredituota, nieko kito nerodo, tik jų patirtį rašyti popierius, programas, kurios nieko bendro neturi su realiais mokslais ir studentų norais bei pasiekimais. Manau, kad dalis universitetų, kuriuos spaudoje, ypač socialiniuose tinkluose, negražiai vadina mirtininkais, bandys paaukoti savigarbą ir priimti studentus su mažesniais balais arba net priimti laisvaisiais klausytojais, kurie moka pinigus, ir juos vėliau paslapčia pervesti į studentus tam, kad LAMA BPO ir ŠMM nepagautų.
Bet šiandien ne apie tai. Šiandien apie mokslinius tyrinėjimus ir mokslą.
Mes sau, kaip mokslininkai ir inovatoriai, atrodome gražiai. Bet pažiūrėjus į Lietuvos mokslo matomumą Europoje ar pasaulyje mūsų nėra. Mūsų nėra pagrindiniuose mokslo konsorciumuose, mūsų nėra mokslo pasiekimų analizių žemėlapiuose, mūsų nesimato Europos mokslo tolesnės plėtros planuose. Tokiai situacijai tęsiantis, manau, kad paliksime, kaip senoje pasakoje, prie suskilusios geldos laukti naujos auksinės žuvelės. Nes tą, kurią buvom pagavę Europos struktūrinių fondų pavidalu, paleidom. Paleidom vėjais ir statybomis.
Nesu tikras, kad universitetų apjungimas pakeis situaciją iš esmės. Tai būtina sąlyga, tačiau ne vienintelė. Ypač svarbu patiems universitetams suprasti jungimosi prasmę – kaip priemonę sutelkti mokslo potencialą ir užtikrinti, kad studijos būtų grįstos tikru mokslu, o ne jo įsivaizdavimu. Finansavimas turėtų būtų skiriamas ir pagal mokslo rezultatus, ne tik studentų skaičių – dabar didžioji universitetų finansų dalis tenka studijoms.
Dar viena tema, kurios nenori net prisiminti ŠMM – nepriklausomi mokslo tyrimo institutai, kurių, berods, yra 11, pradedant nuo FTMC ar Onkologijos instituto ir baigiant visai mažyčiais, net Lietuvoje nežinomais tyrimų centrais, kurie vienok gauna valstybės finansavimą ir sugeba laimėti Lietuvos Mokslo tarybos skelbiamus projektus, tačiau visa širdimi priešinasi integracijai su universitetų mokslininkais. Nepakeitus mokslo finansavimo tvarkos ir, ypač, nesilaikant kokybinių ir kiekybinių (angl. Impact) rodiklių, mūsų visuomenės, valstybės, mokslo ir pramonės plėtros atžvilgiu, nieko nebus. Mokslo prasme liksime gūdi Europos Sąjungos periferija. Ką tikrai moka Lietuvos mokslas – tai prisitaikyti prie reikalavimų gauti finansavimą. Po to, kai buvo įvestas gana griežtas reikalavimas publikacijoms prestižiniuose žurnaluose, tų publikacijų atsirado daugiau nei reikia. Galime tik tyliai pasidžiaugti, kad ir visoje Europos Sąjungoje publikacijų skaičius auga nesustabdomai, nesikeičiant nei inovacijų, nei patentų, nei poveikio visuomenei apimtims.
Paskutiniu metu Europos Sąjungos institucijose ypač domimasi mokslo ir inovacijų būkle, finansavimu, prieinamumu, lygiateisiškumu ir ateinančio finansinio periodo (FP9) tikslų ir biudžeto formavimu. Kaip ekspertas dalyvavau Europos Parlamento surengtuose renginiuose šiomis temomis. Europos Parlamento nario Zdislavo Krasnodebsky iniciatyva Europos Konservatorių ir reformistų frakcijos ir ITRE komitetas organizavo klausymus „Mažinant sėkmės skirtumus mokslo ir inovacijų Europos finansavimo programose“ (angl. Closing the Success gap in R&D Framework Programmes), o birželio pabaigoje įvyko bendras Europos Parlamento ir Mokslo ir Inovacijų Strateginių ekspertų patarėjų grupės (angl. Research and Innovation strategic expert high level group) organizuotas susitikimas. Pabandysiu pateikti glaustą informaciją ir pastebėjimus, kur mes esame ir kur link juda Europos mokslas ir jo finansavimas.
Visų pirma, atsiskleidė svarbūs gaunamo finansavimo skirtumai tarp senųjų Europos Sąjungos šalių narių (toliau ES15) ir naujųjų narių, kurioms priklauso Lietuva (toliau ES13). Klausymų Europos Parlamente metu pateikti, iš pirmo žvilgsnio, kurioziniai duomenys. Pavyzdžiui, prof. K. Klincewicz, Varšuvos universiteto prorektorius informavo, kad ES13 šalys gavo tik 4,68 proc. Horizon 2020 biudžeto lėšų, tuo tarpu ne Europos Sąjungos šalys gavo 6,56 proc. Vienas europinis konsorciumas, kuriame Rytų Europos šalių nebuvo, gavo net 57,79 proc. sumos, lyginant su suma, skirta visoms Rytų ir Centrinės Europos šalims. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, natūraliai kyla susirūpinimas didėjančia finansavimo mokslui ir inovacijoms koncentracija tarp ES15 šalių.
Antra, konstatuota, kad mokslo finansavimo sąlygos ne gerėja, o blogėja. Tai visiškai atitinka turimą Lietuvos finansavimo situaciją, kada mūsų sėkmės procentas teikiant paraiškas 2002–2006 m. laikotarpiu 6 FP (angl. Framework programme) buvo 22, 2 proc., FP7 – 19,5 proc., o Horizon 2020 tėra 9,5 proc. Panašius duomenis pateikė ir Lenkijos, Slovakijos bei Rumunijos atstovai. Lietuvai mažėjo ne tik sėkmės procentas, bet ir visų paskirstytų lėšų procentas nuo 0,15 proc. viso FP6 biudžeto, iki 0,11 proc. Horizon 2020 biudžeto. Tokia situacija aiškintina tuo, kad ES13 šalys neturi aukščiausio lygio tyrimų ir patirties, ir net infrastruktūros, todėl ir dalyvauti pilnateisiais nariais įvairiuose konsorciumuose nepavyksta. Aš pasiūliau Europos Komisijai, kad skelbiant kvietimus mokslinėms veikloms be dalyvaujančių institucijų personalo ir atliekamų darbų kokybės būtų įtraukta sąlyga, pagal kurią būtų privalomi „besimokantys“ konsorciumo ar projekto nariai iš ES 13, kurie gautų finansavimą pilna apimtimi bent veikloms (ne aparatūrai ar statyboms), o jų atstovai galėtų dalyvauti rengiant projektus ir juos vykdant. Tai sudarytų pagrindą suprasti, kaip funkcionuoja mokslo institucijos, kaip rengiami projektai, kaip jie gauna finansavimą, kaip organizuojamas mokslas ir t. t. Manau, kad tai būtų labai naudinga ir Lietuvai, ir mūsų mokslininkams.
Paliestas ir socialinę bei tarpvalstybinę priešpriešą keliantis faktas, kad, vertinant mokslinę produkciją, citavimo indeksus, patentus ir inovatyvios produkcijos iš šalies eksportą, pagal gaunamą finansavimo dydį, ES13 šalių mokslininkai dirba geriau. Pagrindinė to priežastis ir kartu pasekmė – netolygus mokslininkų veiklos finansavimas, kuris priklauso nuo šalies, kurioje dirba mokslininkas. Buvo pateikti duomenys, kad mokslininko atlyginimo maksimumas Lenkijoje buvo 14106 eurų per metus, Belgijoje – 72888 eurų per metus (nesivaidena, skaičius tikras – daugiau nei septyniasdešimt tūkstančių eurų per metus), Vokietijoje – 58812 eurai, Ispanijoje – 35314 eurai. Lietuvoje tik vyriausi moksliniai bendradarbiai (kurie yra absoliuti mokslininko karjeros viršūnė) uždirba 21709 eurų per metus PRIEŠ mokesčius. Remiantis MOSTA 2015 tyrimu, visos kitos mokslininkų kategorijos, kurių yra didžioji dauguma, Lietuvoje uždirba tik mažiau. Tai ir sukuria situaciją, kad su niekingu finansavimu ES13 šalys nepasiekia tokių gerų rezultatų dar ir todėl, kad jiems mažai mokama ir nori nenori visi turi ieškoti papildomo legalaus ar ne visai legalaus darbo, kad išsilaikytų save ir šeimą. Neužtikrintumas, nepagarba, galimybių ir perspektyvų nematymas tiesiogiai veda jaunus mokslininkus prie lėktuvo trapo paskutiniam emigraciniam skrydžiui. Todėl šis momentas (apie jį esame daug diskutavę Lietuvoje) yra labai svarbus ir tikiuosi, kad bus įvertintas, formuojant sekančią Europos mokslo ir inovacijų finansavimo programą.
Tolesnės tyrimų ir mokslo vystymosi tendencijos Europoje buvo aptartos Europos Parlamente pristatant RISE patarėjų grupės knygą „Europos ateitis: atviros inovacijos, atviras mokslas ir atviras pasauliui“ (angl. Europe‘s future: Open Innovation, Open Science, Open to the World). Europos komisaro Carlos Moedas patarėjų grupės nuomone, atviro mokslo ir atvirų duomenų idėja turėtų padėti visai ES aktyviau veikti geriausio mokslo skatinime ir efektyviau investuoti pinigus į atradimus ir mokslo ateitį lemiančius projektus. Mokslo ir tyrimo duomenų atvirumo skatinimas leistų taupyti tiek Europos Komisijos, tiek šalių narių lėšas. Preliminariu vertinimu, Europoje dubliuojama daug tyrimų, kurie yra atlikti kitose valstybėse. Tokiu būdu pinigai išleidžiami, tačiau negaunamas joks naujas mokslinis rezultatas. Todėl, jei tyrimas atliekamas naudojant Europos Komisijos ar šalių narių finansavimą, jis nuo pat jo pradžios iki rezultatų publikavimo turėtų būti atviras ir visiems prieinamas.
Pilnam mokslo ir tyrimų analizės supratimui reiktų paminėti, kad ir ES13 šalys, taigi ir Lietuva, nėra padariusios visų namų darbų. Dalis mokslo institucijų neturi reikiamos infrastruktūros, dalis turi per didelę infrastruktūrą, tačiau per mažai tyrėjų, per mažai doktorantų, per mažai finansavimo ir t. t. Tačiau pagrindinės priežastys, dėl ko Europos Komisija turi pagrindo abejoti ES13 galimybėmis vystyti puikų (angl. excellent) mokslą, yra: mokslinių tyrimų ir inovacijų fragmentiškumas, nacionalinės strategijos nebuvimas, koordinacijos tarp atskirų tyrimo centrų trūkumas, tyrimų ir infrastruktūrų dubliavimas, mokslo vertinimas pagal atliekamą mokslo procesą, o ne pagal jo rezultatus, pagrindinis finansavimas iš viešųjų valstybių narių finansų, privataus kapitalo, sudarančio palankesnes sąlygas inovacijoms, nebuvimas, dėmesys tradiciniams mokslo sektoriams, kopijuojant jau pasiteisinusius kitose šalyse ir taip toliau. Šios problemos aptinkamos visose ES13 šalyse narėse ir tai įvardinčiau neatliktais namų darbais, kuriuos PRIVALOME padaryti. Turime tikrai labai stiprių mokslo sričių, turime ir geros infrastruktūros, ir pasaulyje pripažintų mokslininkų – tikiu, kad pagaliau įstengsime visa tai sutelkti, peržengę asmenines ar institucines ambicijas.