Iš pradžių rezultatų nebuvimą iš dalies buvo galima suprasti ir pateisinti, nes valdančioji koalicija negalėjo priimti esminių sprendimų varžoma ankstesnio Seimo suformuoto ir „paveldėto“ biudžeto.
Kita vertus, ne kartą matėme, kaip esant užtektinai noro, sugebama pataisyti ir pirmtakų biudžetą.
Biudžetas, kurį turėsime priimti šį rudenį, bus naujos koalicijos kūrinys ir jos atsakomybė. Todėl iš jo galėsime daryti esmines išvadas apie realius valdžios tikslus ir prioritetus. Būtų visiškai pagrįsta iš naujojo nekrizinio biudžeto tikėtis svarbiausių šalies problemų, pirmiausia – socialinių, sprendimo, kadangi jis sudaromas valdžios, žadėjusios „atstovauti tuos, iš kurių šaiposi vadinamasis elitas“. Svarbiausia, kad biudžetas sudaromas ne krizinėmis, o augimo sąlygomis, yra didesnis nei anksčiau ir atveria naujas galimybes.
Deja, iš to, ką kol kas girdime iš valdančiųjų, vargiai galima tikėtis tokio sprendimo. Valstiečių, o ypač – jų Vyriausybės požiūris į socialinį teisingumą ir jautrumą visuomenės vargams per ne visus metus pakito iš esmės. Laimėję rinkimus didele dalimi nuo socialdemokratų nuviliotais balsais, kuriuos uždirbo vaizduojamas rūpestis sunkiau gyvenančia visuomenės dalimi, kritika Darbo kodeksui ir socialinio teisingumo šūkiai, valstiečiai jau kurį laiką liaupsina investuotojus ir taikosi į vidutines, o ne aukščiausias pajamas gaunančiuosius. Kažin, kaip tai gali pavadinti jų rinkėjai.
Esminė pokyčių sritis turėjo būti pensijų reforma, tačiau atrodo, kad joje didesnių sprendimų šį rudenį nebus. Dabartiniai veiksmai rodo, kad bus plaukiama pasroviui, šiek tiek pagal dabartinę įstatymų tvarką indeksuojant pensijas, kad jos dar labiau nenuvertėtų. Juk visi, išskyrus kelis tikrovę savaip interpretuojančius ekonomistus, jaučia, kad kainos Lietuvoje auga, o daugumos žmonių pajamos stovi vietoje. Vadinasi, perkamoji galia mažėja. Taip neabejotinai yra pensininkų atveju. Valdančiųjų pridedami eurai tik padeda kabintis į gyvenimą tame pačiame lygyje. Bet bazinės pensijos finansavimo iš valstybės biudžeto klausimas, atrodo, nebus išspręstas, tad ir didesnių pokyčių tikėtis pensininkai neturi pagrindo. Jų atskirtis nemažės, o pensijų padidėjimas bus „suvalgytas“ didėjančios infliacijos. Negana to, siūloma nekaupti Sodros rezervo, kas ateityje tikėtinos krizės atveju neišvengiamai pareikalaus pensijų mažinimo.
Už pensininkus dar daugiau yra dirbančiųjų. Visiškai neseniai Prezidentė nedviprasmiškai pasakė, kad socialinė atskirtis yra didžiausia mūsų valstybės problema. Lietuvoje auganti ekonomika niekaip nepersikelia į žmonių gyvenimą ir netampa sąžiningomis algomis. Pasigilinus į augančių atlyginimų skaičius matosi, kad augimas yra beveik toks, kiek didėja infliacija ir esminių pasikeitimų vargu ar galima tikėtis. Bent tokių, kurie stabdytų emigraciją ar didintų motyvaciją grįžti dirbti į Lietuvą.
Šiuo atveju liūdniausia padėtis tikriausiai yra viešajame sektoriuje, kur patenka mokytojai, gydytojai ir visi kiti, teikiantys valstybines paslaugas. Viešojo sektoriaus atlyginimai yra faktiškai įšaldyti jau dešimtmetį, taigi taip pat nuvertėję ir neadekvatūs kainoms. Nepaisant nuolatinių šių darbuotojų bandymų apie save priminti, jų problemos yra tiesiog užmirštos. Premjeras tiesiog pasityčiojo iš pedagogų, pasakydamas, kad algos didės tada, kai gerės rezultatai. Kaip gamykloje. Iš švietimo viceministro kalbų panašu, kad mokytojų algų klausimą bus mėginamas spręsti tuo pačiu būdų, kuriuo jau buvo išspręsta policininkų algų problema. Šis magiškas metodas – optimizacija – reiškia, kad dalis darbuotojų atleidžiami kaip nereikalingi, o likusiems didinamas jau dabar neįvertinamas darbo krūvis, o todėl – ir alga. Žinome, kad tokį sprendimą policijos sektoriuje premjeras laiko savo sėkmės istorija. Bet apie tai, kad konkrečiose srityse ir regionuose mokytojų trūksta jau dabar, nesusimąstoma. Perdėm liberalus premjero ir Švietimo ir mokslo ministerijos nusiteikimas, kad kiekviename sektoriuje lėšų algoms reikia rasti jos vidaus resursuose, nedidinant skiriamos biudžeto eilutės, programuoja pražūtingus rezultatus.
Toks požiūris vyrauja viso viešojo sektoriaus adresu. Greta moralinės problemos, kad žmonėms dėl infliacijos yra faktiškai vis mažiau atlyginama už atliekamą darbą, kyla ir sudėtingos pasekmės valstybės tarnybai. Stagnuojančios algos reiškia, kad darbuotojai, kurių sugebėjimų tikrai trūksta efektyviam valstybės sektoriui, toliau trauksis į privatų verslą. Žinoma, ir viešajame sektoriuje liks įvairių žmonių, tarp jų – ir saujelė idealistų, bet daugumą sudarys dėl savo kvalifikacijos privačiame sektoriuje netinkami žmonės. Vadinasi, apskritai viešasis sektorius nestiprės, ir visuomenės pasitikėjimo juo tai nedidins.
Kartu tai reiškia, kad privatus sektorius taip pat neskatinamas pats didinti darbuotojų algų. Šiuo metu užmokesčio didėjimas stebimas keliose gerai apmokamose srityse, kas žavingai išpučia bendrą darbo užmokesčio statistiką, tačiau apskritai algų augimas Lietuvoje daug mažesnis nei galėtų būti pagal sukuriamą pridėtinę vertę.
Visame pasaulyje žinoma, kad verslas kelia atlyginimus, kai jie auga valstybės sektoriuje: pasitempti verčia natūrali konkurencija dėl geriausių darbuotojų. Tačiau kam kelti verslui, jei valstybė nekelia? Juo labiau kad jau kone normaliai priimamas ir jokių vertinimų nesusilaukia ypač stambių pramonininkų kartojamas požiūris, jog labiau apsimoka vežtis darbo jėgą iš ten, kur žmonės didelių atlyginimų nereikalauja. Pernai Lietuvoje buvo apie 15 tūkst. imigrantų iš trečiųjų šalių ir šiais metais skaičiai, manau, nebus mažesni.
Grįžtant prie to, ką kartoja ir Prezidentė, Lietuvoje sukuriama vertė ir geri BVP rodikliai niekaip nevirsta piliečių algomis ir gerove, nes mūsų darbdaviai nėra linkę dalintis su darbuotojais jų sukuriamu pelnu. Neišsprendus šios problemos laukia vienintelis įmanomas scenarijus – netolygus augimas, kai turtingieji turtėja greičiau nei skurstantieji, o vidutinė klasė taip ir nesusikuria. Valstybė negali įstatymais priversti mokėti didesnių atlyginimų, tačiau esama valdžia akivaizdžiai nesinaudoja ir kitomis esamomis priemonėmis.
Šioje vietoje kaip tariamas sprendimas gali būti primintas minimalios algos (MMA) kėlimas. Deja, MMA kėlimas yra kosmetinė priemonė, kuria laikas nuo laiko reikia pasinaudoti, tačiau negalima išspręsti sisteminių problemų, nes MMA nestimuliuoja dirbančiųjų. Jeigu stengsimės išlaikyti tik tuos, kurie dirba už MMA, ir nemotyvuosime kvalifikuotų darbuotojų, kalbėti apie investicijas ir proveržius yra tuščias laiko gaišinimas.
Valdantieji kol kas su prieaugio biudžetu elgiasi kaip su kriziniu. Be kitokio požiūrio į biudžeto formavimą, didesnių pokyčių mūsų gyvenimuose tikėtis neverta. Iš visko, ką kol kas girdime, būtent šis scenarijus yra labiausiai tikėtinas ir mažiausiai džiuginantis.
Aišku, ši valdžia, kaip ir ne viena valdžia prieš ją, kalba apie viešojo sektoriaus reformą, bet tai, kas dabar vyksta, ir vienas kitas projektas iš Vyriausybės yra ne pertvarka, o tik kai kurių, greičiausiai norimų įdarbinti, žmonių būsimojo atlyginimo nustatymas. Vietoje sisteminės pertvarkos pasiūlytos reformos dėmesiui nukreipti: darbo biržos, urėdijų ir kitos, neturinčios nieko bendro su nauja darbo kokybe ir efektyvesniu žmonių sugebėjimu panaudojimu. Reformų imitacija, kurią jau tiek kartų matėme.