L. Kojala. Kaip Saakašvilis Porošenkos sieną kirto

Vaizdas, kaip sekmadienį Michailas Saakašvilis kirto Ukrainos sieną, Vakarų šalyse primins blogiausius stereotipus apie posovietinę erdvę.

Buvęs Gruzijos prezidentas ir įtakingas Ukrainos Odesos gubernatorius. Žmogus, iš kurio Ukrainos prezidentas politiniu sprendimu staiga atėmė pilietybę. Padedamas minios, kuri išstumdo bejėgius pasienio tarnybos pareigūnus, kerta sieną ir patenka į Ukrainą. Ir žada žygį iki pat Kijevo tam, kad, kaip pats sako, išvaduotų šalį nuo oligarchijos.

Saakašvilio sugrįžimas jau apkeliavo viso pasaulio žiniasklaidą. Bet tai – dar ne pabaiga. Kadangi jis oficialiai neturi jokios pilietybės, istorija tuo nesibaigs. Ukrainos pareigūnams (o tiksliau – politikams) teks spręsti dilemą: suimti? Deportuoti? Ignoruoti? Ukrainos pasienio tarnybos atstovė jau pripažino neįsivaizduojanti, kur viskas gali pakrypti (pažymėtina, jog pasieniečiai apie galimą Saakašvilio sugrįžimą žinojo ir tam rengėsi, bet nesėkmingai).

Simboliška, jog visa tai vyksta valstybėje, kuri neseniai pasidžiaugė „atsidarančiomis sienomis“ – beviziu režimu su Europos Sąjungos šalimis.

Linas Kojala

Visa sumaištis kilo todėl, kad Porošenko liepos mėnesį paskelbė apie Saakašvilio pilietybės panaikinimą. Tuo metu pats Saakašvilis, kaip tyčia, buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas. Sprendimas buvo mažų mažiausiai kontroversiškas. Neįtikinamas ir oficialusis motyvas – esą Saakašvilis, gaudamas Ukrainos pasą, nuslėpė teisinį persekiojimą Gruzijoje.

Veikiau tai tik dar kartą parodė, kaip vos per porą metų komplikavosi Porošenkos ir Saakašvilio santykiai. Įteikdamas pasą Ukrainos prezidentas apie savo kolegą kalbėjo kaip apie reformatorių, kurio reikia europietišku keliu siekiančiai žengti post–Maidano Ukrainai. Tuo niekas nesistebėjo – Saakašvilis iki šiol matomas kaip radikaliausias Gruzijos reformuotojas, kuriam, tiesa, nepavyko išvengti ir autoritarinių tendencijų. Bet kai pralaimėjo rinkimus, Saakašvilis buvo priverstas išvykti – o naujoji valdžia dar ir atėmė buvusio valstybės lyderio pilietybę.

Visgi kai praėjusių metų pabaigoje Saakašvilis pasitraukė iš Odesos gubernatoriaus pareigų, jis jau kaltino Porošenką korupcija ir gerų darbų imitavimu. Prezidentas atkirsdavo, jog tokios pažangos kovoje su korupcija ir kitomis problemomis nėra buvę Ukrainos istorijoje, tačiau konflikte ryškėjo asmeniniai motyvai. „Jam rūpi tik pinigai“, – kartojo Saakašvilis, ir įkūrė naują politinę jėgą – „Naujųjų jėgų judėjimą“. Tiesa, jos populiarumas iki šiol siekė vos kelis procentinius punktus, o paties Saakašvilio vertinimas visuomenėje buvo labiau nei kritiškas – 69 proc. neigiamai, vos 14 proc. teigiamai.

Dabar situacija gali keistis. Juk ne veltui greta Saakašvilio kertant sieną buvo ir ekspremjerė Julija Tymošenko. Ji – šiuo metu populiariausia politikė Ukrainoje, nors ją pozityviai vertina tik 22 proc. respondentų, neigiamai – 69 proc. Net ir tokie kuklūs skaičiai yra geresni už pasitikėjimą praradusį Porošenko, kurio vertinimų balansas yra –57. Tymošenko akys jau neabejotinai krypsta į 2019 metus, kuomet vyks parlamento ir prezidento rinkimai. Saakašvilis, ko gero, nebus svarbiausias jų žaidėjas, bet dabar besikurianti anti–Porošenko platforma gali padėti sustiprėti dabartinio prezidento oponentams. O noro tapti naujais gelbėtojais tikrai netrūksta.

Tačiau blogiausia, jog tokios politinės batalijos, kuriose teisės viršenybės principas atsiduria paskutinėje vietoje, tik dar gilina ir taip kraujuojančios Ukrainos žaizdas. Ir pabaigos tam nematyti.