Ir Ukrainos, ir Gruzijos valdžia jam turi priekaištų ir pretenzijų. Dažniausiai nepagrįstų.
Buvęs Gruzijos prezidentas šiuo metu yra Europoje, vienoje ES valstybių. Tačiau jau paskelbta, kad rugsėjo 10-ąją jis bandys grįžti į Ukrainą. Jo feisbuke skelbiamas sienos perėjimo punkto pavadinimas, jis bandys kirsti ES-Ukrainos sieną iš Lenkijos.
Kas įvyks, kai M. Saakašvilis bandys kirsti Ukrainos sieną, neaišku. Galimi bent trys scenarijai: 1) jam bus leista be kliūčių įvažiuoti į Ukrainą ir ten pasilikti; 2) iš M. Saakašvilio bus atimtas Ukrainos piliečio pasas, ir jis nebus įleistas į Ukrainą; 3) jam bus leista įvažiuoti į Ukrainą ir tada, remiantis nauju, šią savaitę paskelbtu Gruzijos reikalavimu, M. Saakašvilis bus suimtas ir perduotas Gruzijai.
Šiandien galima tik spėlioti, bet šis įvykis kvepia skandalu ir traukia daugelio stebėtojų dėmesį. Tai bus tarsi lakmuso popierėlis, parodysiantis, kiek toli Ukraina pažengė demokratinių reformų keliu.
Konflikto tarp M. Saakašvilio ir P. Porošenkos istorija yra netrumpa ir turi daug atspalvių.
Gruzijos pilietybės M. Sakašvilis neteko 2015 metais. Savo tėvynėje buvęs prezidentas iki šiol kaltinamas daugybe neįrodytų nusikaltimų. Kaltinimus M. Saakašvilis neigia.
Interpolas taip pat neigiamai atsakė į Gruzijos prašymą įtraukti M. Sakašvilį į ieškomų asmenų sąrašą. 2015 m. Ukraina atsisakė išduoti M. Saakašvilį Gruzijai, remdamasi tuo, kad M. Saakašvilio persekiojimas Gruzijoje yra tik politiškai motyvuotas, inicijuotas jo politinių oponentų. Tačiau neaišku, kaip prezidentas P. Porošenka pasielgs rugsėjo 10-ąją.
P. Porošenka buvusį Gruzijos prezidentą pasikvietė į Ukrainą ir 2015 metais jam suteikė pilietybę ne šiaip sau. Būdamas Gruzijos prezidentu 2004–2013 metais, M. Saakašvilis daug nuveikė, reformuodamas posovietinę Gruziją. Iki šiol sklinda legendos apie Gruzijos policijos reformą, M. Saakašvilio laikais suformuotą nepaperkamą Gruzijos policiją, kažkada buvusia korupcijos lizdu.
Po 2008 metų Rusijos karinės agresijos prieš Gruziją M. Saakašvilis tapo asmeniniu Kremliaus šeimininko V. Putino priešu. Tikriausiai ne daugiau simapatijų V. Putinas jaučia ir P. Porošenkai. Atrodytų, kad M. Saakašvilio ir P. Porošenkos tikslai ir draugai turėtų būti tie patys. Matyt, todėl M. Saakašvilis Ukrainos prezidentui atrodė tinkamas kandidatas kovojant su Ukrainą ėdančia korupcija. Taip M. Saakašvilis tapo Ukrainos Odesos srities administracijos vadovu.
M. Saakašvilio antikorupcinė veikla Odesos srityje buvo energinga ir audringa. Jis greitai tapo populiariu visoje šalyje. Tačiau antikorupcinė kova baigėsi triukšmingu M. Saakašvilio atsistatydinimu 2016 m. pabaigoje bei jo kaltinimais, kad pats P. Porošenka yra korupcinės Ukrainos sistemos dalis. P. Porošenka pirmiausia atleido M. Saakašvilį iš savo visuomeninio patarėjo pareigų, o šių metų liepą žengė dar vieną žingsnį – pasirašė dekretą, kuriuo iš M. Saakašvilio atimama Ukrainos pilietybė, nors to neleidžia Ukrainos Konstitucija. Kita vertus, M. Saakašvilio kaltinimų niekas oficialiai nepaneigė. Ukrainos valdžios paaiškinimų net labai reikėtų: ES vienu balsu tvirtina, kad reformoms Ukrainoje labiausiai trukdo korupcija.
Stebint šiuos ir čia nepaminėtus įvykius yra skaudu, nes ir M. Saakašvilis, ir P. Porošenka yra mano politinės šeimos nariai. Dar šių metų kovą visi kartu dalyvavome Valetoje (Malta) vykusiame Europos liaudies partijos lyderių susitikime.
Konfliktas tikrai yra visiškai absurdiškas. Visų pirmą, negaliu pritarti Ukrainos valdžios veiksmams ir manau, kad dėl dabartinės situacijos didesnė atsakomybė tenka Ukrainos prezidentui. Sunkiai suvokiamas nekonstitucinis sprendimas atimti pilietybę iš M. Saakašvilio, paverčiant jį asmeniu be pilietybės. Dabartinė situacija naudinga tik Kremliui ir M. Saakašvilio politiniams priešininkams Gruzijoje, tokiems, kaip Bidzina Ivanišvilis, didžiausias privatus „Gazpromo“ akcininkas, kurio žodis dažniausiai yra lemiamas.
Tačiau yra ir kitų nesantaikos tarp dviejų buvusių sąjungininkų aspektų. Palikęs Odesos srities gubernatoriaus postą, M. Saakašvilis įkūrė „Naujų jėgų“ partiją, kurios tikslas – dalyvauti parlamento rinkimuose. Kai kurių sociologinių apklausų duomenimis, jau 2017 m. balandį naujasis darinys turėjo apie 18 proc. rinkėjų paramą.
P. Porošenkos reitingams smunkant, vargu ar ši M. Saakašvilio veikla galėjo sulaukti Ukrainos prezidento susižavėjimo. Tačiau, atrodo, buvo rastas pats blogiausias kelias, kaip atsikratyti M. Saakašvilio. Juk tik Ukrainos piliečiai gali vadovauti politinėms partijoms bei būti renkami į parlamentą. Todėl daug apžvalgininkų pilietybės atėmimą iš M. Saakašvilio vertina kaip P. Porošenkos žingsnį lengva ranka atsikratyti politinio konkurento.
Jeigu tai yra tiesa, būtent dėl prezidento veiksmų bus sunku Ukrainą vadinti teisine valstybe. Tai kelia rimtą susirūpinimą Europos Sąjungai, visiems Ukrainos draugams ES, kurie nuoširdžiai remia prieš išorės agresorių kariaujančią Ukrainą, demokratinius pertvarkymus šioje šalyje, jos eurointegracinį kursą.
Toks elgesys sukėlė ir buvusio Švedijos ministro pirmininko, beje, ir prezidento P. Porošenkos patarėjo C. Bildto susirūpinimą. Jis pareiškė, kad pilietybės atėmimas iš politinių oponentų prieštarauja visuotinai pripažintiems demokratijos principams. Toks valstybės vadovų elgesys nestebintų autokratinėje Rusijoje, bet Ukrainoje, esančioje kelyje į Europos Sąjungą ir NATO, jis yra visiškai nepriimtinas.
Prezidentas P. Porošenka dar turi laiko sprendimui, gali leisti M. Saakašviliui nekliudomai įvažiuoti į Ukrainą, kreiptis į teismą ir užginčyti prezidento dekretą. Tiesa, to laiko nedaug, bet nesutarimus būtina išsiaiškinti civilizuotai.
Negalima pamiršti, kad vienintelis laimėtojas šioje situacijoje yra Kremlius. Manau, V. Putinas jau dabar trina rankas, stebėdamas dviejų demokratinių lyderių, buvusių sąjungininkų, konfliktą.
Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento (EP) Užsienio reikalų ir Tarptautinės prekybos komitetų, EP Saugumo ir gynybos pakomitečio narė