Mūsų gamintojai sunaikino vieną iš pagrindinių vertybių, palaikančių ilgalaikį verslą, – vartotojo pasitikėjimą, kurio ypač prireikia, kai ateina sunkūs laikai. Tačiau, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, tai nėra pasaulio pabaiga ir gamyklos griuvėsiais nevirs.

Aiškinomės Europos Komisijai

O juk tik prasidėjus sunkmečiui buvo organizuojama valstybės remiama akcija „Pirk prekę lietuvišką“. Už ją mūru stojo tuometinis premjeras Andrius Kubilius, prisijungė didžiausias prekybos tinklas „Maxima“. Kauno Žalgirio arenoje pradėta rengti paroda „Rinkis prekę lietuvišką“. 2012 m. ja susidomėjo netgi Europos Komisija – teko įrodinėti, kad tai nėra neteisėta valstybės parama vietiniams gamintojams ir kitų ES gamintojų diskriminacija.

Paroda bus organizuojama ir šiais metais. Tačiau tai tik būtojo prekinio patriotizmo, ėjusio iš širdies bei piniginių, likučiai ir menki pėdsakai. Vykstant „Pirk prekę lietuvišką“ tipo akcijoms perdirbėjai pripažindavo, kad produktų, kurie buvo reklamuojami kaip lietuviški, pardavimai šokteldavo 30–40 proc. Pardavimai augo nepaisant to, kad šie gaminiai buvo brangesni už importinius.

Būtent toks vietos pirkėjų lojalumas ne vienam perdirbėiui, praktiškai per naktį praradusiam pelningiausią Rusijos rinką, leido tiesiog išgyventi.

Beje, būtent vartotojų ištikimybė yra Lenkijos stiprybės priežastis, leidusi gana lengvai išgyventi kelias paskutines krizes.

Premjeras padėjo tašką

Tačiau dabar niekas nebekalba, kad būtina pasvarstyti, kaip reikėtų apeiti ES reglamentus ir pratęsti krizės metais populiarią akciją „Pirk prekę lietuvišką“, kuria buvo siekiama paskatinti vartotojus palaikyti vietos gamintojus. Galutinį ir oficialų tašką šiame procese padėjo premjeras Saulius Skvernelis, oficialiai pareiškęs, kad siekia į Lietuvą pakviesti prekybos tinklą iš Lenkijos.

Bet kurioje Vakarų valstybėje vietos verslas ir vartotojai po panašaus akibrokšto valstybės vadovą būtų čiupę už skvernų ir gerokai aplamdę kostiumą. Jei tikrai pavyks atvesti kaimyninės šalies prekybos tinklą, kuris kartu atstovaus ir savo šalies gamintojams (jei reikia pavyzdžių, tai mūsiškiai perdirbėjai ypač sėkmingai įsitvirtino Baltijos šalyse ir pastūmė vietinius, nes ten veikia platus parduotuvių „Maxima“ tinklas), tai reikš sudėtingą gyvenimą vietos gamintojams ir prekybininkams.

Tačiau Lietuvoje šis valstybės vadovo pareiškimas sutiktas plojimais ir viltimi, kad pagaliau pas mus dar platesne upe plūstels lenkiškos prekės ir nebereikės vargti važiuoti apsipirkinėti į kaimyninę valstybę.

Patriotizmas vietoj rinkodaros

Kaltinti premjero, kad nesirūpina vietos verslu, negalima, nes vietiniai patriotizmą ir ištikimybę bei žmonių norą (buvo ir toks etapas) padėti vietos gamintojams pavertė tik rinkodaros priemone ir paprastesnio pasipelnymo šaltiniu. Gana ilgai net nelabai buvo slepiama, jog Lietuvos rinka pati pelningiausia, leidžianti subsidijuoti ir apmokėti mėginimus įsitvirtinti kaimyninėse šalyse. To ypač reikėjo, kai maisto pramonei užsivėrė Rusijos rinka.

Žmonės bambėjo, tačiau mokėjo.

Pieno ir mėsos supirkimo kainos smigo žemyn, kainos prekybos centrų lentynose nekrustelėjo. Kaip ir atlyginimai – eilinių darbuotojų pelnu dėl padidėjusių maržų niekas nesuskubo dalintis.
Ūkininkus, kurie atsidūrė ties išgyvenimo riba, parėmė ES ir valstybė iš tų pačių mokesčių mokėtojų, perkančių niekaip neatpingančius maisto produktus, kišenės.

Tačiau kai tik kainos Europoje ir atskirai paimtoje Lietuvoje – šovė viršun, prekybos tinklų lentynose buvo keičiamos etiketės – skaičiai skubiai perrašomi didėjančia tvarka.

Įdomioji dalis, kad, nepaisant visko, gana ilgai mūsiškiams pavyko išsaugoti vietos rinką. Nors lenkai Lietuvoje pirko pieną, mėsą, juos veždavo pas save, perdirbdavo ir atveždavo pigesnių produktų, pagamintos iš mūsų pačių parduotos žaliavos, bet nesugebėjo įsitvirtinti mūsų prekybos tinkluose.

Tačiau pigesnių gaminių upės amžinai nesulaikysi. Pamatę maržas ir nišą atėjo „Lidl“, po truputį kelia koją užsienietiški ne maisto produktų tinklai. Be to, lietuvaičiai ieškodami pigesnio maisto masiškai plūstelėjo į kaimynines šalis.

Nors „Lidl“ dar nėra rinkos lyderis, tačiau aišku, kad plėstis jie turi pakankamai resursų. Be to, lietuviškų prekybos tinklų lentynose vis daugiau vietos užima pigesni įvežtiniai maisto produktai. Panašu, kad tai – jau nebesustabdomas procesas.

Žmonės nebejaučia patriotizmo ir už tos pačios kokybės gaminį nenori mokėti brangiau vien todėl, kad jį gamino lietuvis, o ne lenkas ar vokietis. Mūsiškiai perdirbėjai praranda rinką. Lenkus, vokiečius, prancūzus, olandus būtent tai gelbsti, kai ateina sunkūs laikai.

Arūnas Milašius

Globalios lentynos

Kalbant paprastai, pasaulis tampa globaliu ir mūsų perdirbėjai jame jaučiasi nebe taip jaukiai, kaip anksčiau. Tačiau apokalipsės nebus.

Aišku, kad laimi įmonės, kurios sugebėjo tapti tarptautinėmis. Nesvarbu, kokia forma. Galbūt kaip „Vičiūnai“ atidaryti keletą gamyklų ir užimti mažytę pasaulinę nišą, kuri, jei skaičiuosime visos planetos apimtis, mums milžiniška.

Kitas kelias – parsiduoti. Didžiausia pasaulyje pieno produktų eksportuotoja, Naujosios Zelandijos pieno perdirbimo kompanija „Fonterra“, investuos daugiau kaip 7 mln. eurų Lietuvoje – įsigis 10 proc. bendrovės „Rokiškio sūris“ akcijų.

Vienai stipriausių Lietuvos įmonių pritrūko pinigų? Vargu, nes dabar kaip tik kyla pieno produktų kainos. Tų pačių produktų, kurie gaminti iš sąlyginai pigaus pieno ir sukaupti sandėliuose.

Gera žinia ta, jog „Fronteros“ investicija reiškia, kad įmonė pateko į didžiausių pasaulio žaidėjų klubą ir iš investuotojo greičiausiai gavo tai, ko trokšta bet kuris verslas, – užtikrintą rinką ir galimybę planuoti veiklą bei prognozuojamas gamybos apimtis keletui metų į priekį. Naujosios Zelandijos korporacija mainais gavo kokybišką žaliavą (mūsų pienas – vienas geriausių ES, to neatimsi) ir patyrusį perdirbėją, dirbantį ES viduje ir turintį visas reikalingas licencijas bei sertifikatus.

Apie tai, jog ieško investuotojo, yra sakęs ir „KG Group“ vadovas bei pagrindinis akcininkas Tautvydas Barštys. Apie tai, nors ir ne viešai, pakalba ir ne vienos didelės mūsų gamyklos vadovas. Ore sklandančias idėjas patvirtina ir statistika. 2015 m. (naujesnių duomenų, deja, nėra) užsienio investuotojų valdomos įmonės sukūrė 15 proc. daugiau pridėtinės vertės, kuri sudarė 4,5 mlrd. EUR. Lietuvos investuotojų valdomų įmonių užsienyje pajamos padidėjo 19 proc. ir sudarė 5,1 mlrd. EUR.

Žingsnis į ateitį

Kas tai – kapitalistai baigia išpirkti Lietuvą ir tuoj išeisime šieno ravėti? Ne, greičiau atvirkščiai. Nė vienoje valstybėje vietinis verslas nebuvo sunaikintas. Tik tokio dydžio vis menkstančioje rinkoje kaip mūsų sunkiausia bus tiems, kurie neturi kur eksportuoti ir patenka į užburtą ratą. Kuo menkiau apkrauti įrengimai, tuo brangesnė produkcija. Kuo brangesnė produkcija, tuo greičiau esi stumiamas iš rinkos.

Nesvarbu, ar tai ypač pelningi produktai su savo prekės ženklais, ar gamyba pagal užsakymą su menka pelnos marža. Svarbu gaminti ir parduoti. Paprastai šią dilemą sunkiai sprendžia vidutiniai mūsų perdirbėjai, kurie linkę užsidaryti Lietuvoje. Ši taisyklė neliečia pačių mažiausių. Jie, skirtingai nuo vidutiniokų, gali ir toliau sėkmingai gyventi netgi nekeldami kojos iš gimtinės – svarbu rasti pakankamai didelę nišą, kuri tuo pačiu būtų per maža dideliam, ir iš jos neišstumtų.

Didiesiems perdirbėjams su retomis išimtimis teks galvoti arba apie investuotojo pritraukimą, arba apie glaudų bendradarbiavimą su kokia nors milžiniška korporacija. Norint plėstis šiandien tai bene vienintelė reali išeitis. Taip jau nutiko kitam mūsų sektoriui – baldininkams, kuriems sėkmę ir stabilų pelną atnešė IKEA.

Ar verta bijoti tokio globalizacijos atėjimo į savą kiemą ir jaudintis, kad pamėgtas sūrelis, pagamintas Lietuvoje stovinčioje gamykloje iš lietuviškos pieno, bus su Naujosios Zelandijos pinigų prieskoniu? Praktika sako, kad tokios investicijos kaip į „Rokiškio sūrį“ dažnai būna naudingos visiems. Su sąlyga, kad perkamas gamintojas, o ne tik jo pavadinimas ar rinkos dalis.

Jau daugelį metų brangiausiai pieną superka mažai kam žinoma Biržų krašte dirbanti įmonė UAB „HOCHDORF Baltic Milk" (vidutinis atlyginimas joje pagal rekvizitai.lt 1069,67 Eur). Bendrovė priklauso šveicarams, didelei įmonių grupei. Tačiau jos produkcijos nerasite parduotuvių lentynose.

Bendrovės sėkmės paslaptis ne ta, kad samdo talentingus vadybininkus, kurie gyvena oro uostuose, kad tik galėtų pabendrauti su kuo daugiau potencialių pirkėjų.

Gamykla priklauso stambiai korporacijai. Lietuviško padalinio užduotis suburti ūkininkus, gaminančius kokybišką pieną, atitinkantį specifinius reikalavimus, ir iš šios žaliavos pagaminti pieno baltymus. Juos parduoda pati korporacija, už kurios pečių per dešimtmečius sukurta reputacija ir milžiniškas prekybos tinklas.

Jei tuos pačius produktus gamintų maža lietuviams priklausanti įmonė, gali būti, kad jai būtų itin sudėtinga. Šie baltymai – nišinė prekė, kurią lengvai parduoda didelį asortimentą turintis pasaulinio lygio žaidėjas ir kuri mažai kam reikalinga, kai siūlo nežinomas gamintojas iš negirdėtos šalies.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.