I. Makaraitytė. Idėja Lietuvai – išvežkite aktyvą į Suomiją

Idėją Lietuvai? Keliasdešimt ar šimtas tūkstančių ukrainiečių imigrantų, kad būtų kam dirbti ant pastolių ir kavinėse Vilniuje ar Palangoje? Nes darbo jėgos trūksta verkiant, lietuvės padavėjos ar padavėjai lėkštę su omletu nutėškia ant stalo, o kavą atneša perpus išlaistytą ir tai daro perkreiptu veidu.

Pozityvi žiniaskaida, kurioje dominuotų tik gerosios naujienos? Na, gal nebūtinai dominuotų, bet bent perpus būtų pozityvo ir negatyvo. Juk žinot, tas negatyvas kasdien...Žmonės prisiskaito, būna nelaimingi, pikti. Ryte prisiskaito negatyvo, aprėkia vaikus. Vaikai, iš ryto gavę dozę namie, siautėja mokykloje ir nepaiso mokytojų. Bet mokytojos ir taip jau piktos, nes ryte troleibuse skaitė DELFI ir perskaitė, kad kontaktinių valandų įkainis nesikeis, o jų pačių, tų valandų, nepadaugės.

Rusija – be Putino, tada Lietuvoje būtų mažiau patogių idiotų, kurie perka publiką – ypač jaunimą – lėkštais dainų tekstais. Depozitas, meteoritas, radikulitas, granitas. Žodžiu, tinka visi žodžiai, kurių galūnės rimuojasi. O draugauti su Rusija juk kažkaip vis tik reikia, nes per tiek metų pripratus, jog Rusija – kaimynas, kurio negali pasirinkti, baisiai sunku atprasti galvoti kitaip. Nes galvoti juk ir šiaip sunku...

Ir būtinai reikia atstatyti Didžiąją sinagogą Vilniaus senamiestyje, nes lietuviai negali be didingų simbolių, tokių kaip Valdovų rūmai. Kai stovės Didžioji sinagoga, tada pagaliau visi primirš, o gal ir visai užmirš ir atleis, kad savo rankomis, daug kur net nacių neraginti, lietuviai išskerdė savo kaimynus. Juk ko negalima nupirkti už didelius pinigus, galima už labai labai didelius pinigus. Stovės didingas pastatas toks, kaip Valdovų rūmai ir bus pritaikytas reprezentacinei funkcijai. Juk tai mes mokam. Dabar menkai kas pamena, kur vykdavo vakarėliai, su iškirptėmis ir be jų, kol nebuvo Valdovų rūmų.

Ir ne tik Valdovų rūmus turim. Pavaldinių, naujų laikų baudžiauninkų – taip pat.

Ukrainiečių Lietuvoje jau yra, ne tik šimtas pora šimtų. Darbo jėgos trūkumo jie dar nekompensuoja, bet užtat lietuviams grąžina pasididžiavimą savimi net labiau nei Valdovų rūmai. Juk pagaliau ne lietuvis nugarą šeimininkui lenkia. Britui, norvegui, švedui ar kokiam vokiečiui. O prieš lietuvį ukrainietis, išvytas karo ar skurdo iš savo žemių, galvą nuleidęs vaikšto ir maldauja atlygio, sąžiningai uždirbto. Ir trigubai ar keturgubai mažesnio nei šeimininkas mokėtų tokiam pačiam juodadarbiui, bet lietuviškos kilmės.

Ir jei dar žiniasklaida nerašytų, kad ponai sarmatos neturi, Lietuvoje gyvenimas iškart pasidarytų šviesesnis. Na ir ką, kad ten pavogi šiek tiek iš kokio fondelio. Juk visiems gyventi reikia. Dalintis. Visais laikais lietuvis dalijosi su savo šeima. Jei kelios šeimos regione kokiam gerai gyvena, žiūrėk, ir varguoliui kas nors nukrenta. Labdaros padalija, vaikučius Kalėdoms saldainiais pradžiugina.
Tikrai, jei ne ta žiniaskaida, čia norėtųsi gyventi. Dirbti. Didžiuotis tuo, kad esi lietuvis ir gyveni Lietuvoje.

Bet gyvenimas realybėje kartais netgi baisesnis, nei apie jį galima perskaityti. O Valdovų rūmai iš tikrųjų tušti. Tokie pat tušti ir išprievartauti istorijos ir šiandienos cinizmo, kokia būtų atstatyta Didžioji sinagoga. Juk žydų tai nėra.

Koks paradoksas. Didžiosios sinagogos atstatymu (kaip netikėta Lietuvoje!) imasi rūpintis žmonės, šiaip daugiausiai suinteresuoti didelių verslo projektų plėtra ir menkai ką turintys bendra su paveldu, ypač išnaikintos tautos, o jos vietoje sovietmečiu pastatyto darželio, dabar – pradinės mokyklos sienas ligi šiol puošia freskos su sovietine simbolika. O tėvai kuopė mokyklą dar ir pirmosiomis rugsėjo dienomis, savaitgalį, kad jų gėdos už Lietuvą nors kaip nors nepajaustų jų vaikai. O ką daryti, kad net konservatoriai ir tie, jaunojo Gabrieliaus Landsbergio išstumti į priekį vietoje „padėvėtų“ kadrų, laisvus sutaupytus miesto pinigus išdalijo krepšiniui, o ne mokykloms?

Tačiau Valdovų rūmai dar gali ar galėtų pasitarnauti Lietuvai. Ir gal jų pavyzdžiu statomi naujieji projektai irgi prisipildytų turinio. O mes tuo pačiu pripildytume Lietuvą žmonėmis, kol ji galutinai neišsivaikščiojo ir neištuštėjo.

Štai kokia mano idėja Lietuvai.

Jei viską, ką turime, visas laisvas lėšas, kurių jau yra ir kurios dar tik – minty, atiduotume švietimui? Tiek, kiek reikia. Na, maždaug, kaip kažkada – Valdovų rūmams. Dabar, kalba valdininkai, reformai reiktų mažiausiai 200 milijonų eurų. Duoda tik 5. Bet jei švietimas tampa antraisiais Valdovų rūmais, juk galima rasti ir 300, ir pusę milijardo. Valdovų rūmams rado. Juk čia tik idėjos klausimas. Ir jei idėja turi savo ambasadorių, kokį turėjo Valdovų rūmai, juk nieko nėra neįmanoma.

Ir kodėl švietimui? Todėl, kad švietimui tapus Valdovų rūmais, mes išsprendžiame aibę kamuojančių problemų.

Kai regione Lietuvos švietimo sistema bus pati stipriausia, su mokyklomis, kuriose galima mokytis ir užsienio kalbomis, mums nereikės maldauti emigrantų grįžti.

Kai mokyklos ugdys kuriančius žmones, o ne darbo jėgą Airijai ir Didžiajai Britanijai, jų kopūstų, braškių laukams ir žuvų gamykloms, žmonės norės kurti. Vaikai kuria nuo tos dienos, kai tik pradeda valdyti savo kūną ir jų kūryba sustoja kaip tik tada, kai įspraudžiama į mūsų posovietinės bukinančios sistemos rėmus. Ji iki šiol niekur nedingo, toji sovietinė mokykla, specialiai kurta tam, kad atsirastų paklusnūs ir lengvai valdomi žmonės. O švietimo sistemos reformatoriai lig šiol kalba ne apie reformą, o apie kontaktines valandas mokytojams.

Švietimas, tik švietimas išgelbės šią šalį.

Indrė Makaraitytė

Kai žmonės kurs, jie kurs pirmiausiai Lietuvai, nes čia bus jų namai. Jie norės, kad mokykloje, kurioje išsiskleidė jų kūrybinė laisvė, mokytųsi ir jų vaikai.

O laisviems išsilavinusiems žmonėms nebaisi propaganda, jų niekuo nepagąsdinsi. Jie nemokės kyšių, jie nevogs iš valstybės. Ir nežudys savo kaimynų. Juodos sielos knygos nepataisys, bet švietimas yra vienintelė priemonė, kuri leidžia žmogui nebijoti ir netapti lengvai valdoma mase. Mase nebūtinai tik totalitariniams projektams. Mes net nepastebime, kiek iš mūsų laisvės atima tuščių rūmų projektai. Nes kai vienoje vietoje patyli, kitąsyk tavo nuomonės net neklausia.

Ir niekas nebijos, kad Rugsėjo 1- oji prasideda „Despacito“.Nes žinos, kad Tautinės giesmės sąmoningo ir šviesaus žmogaus širdyje ji niekaip negali pakeisti.

Bet kad nors žingsnelis geros švietimo reformos link būtų padarytas, leiskite iš tų kelių šimtų milijonų eurų šiek tiek skirti... komandiruotei. Vienai ilgai komandiruotei. Kelių ministerijų, viso Vyriausybės aparato ir Seimo. Taip, jie labai nieko gero, bet nuvežti ir apgyvendinti Suomijoje vis dėlto galbūt suprastų (ar bent dalis, dominuojanti), kas yra gera švietimo sistema. O jei dar mes geraširdiškai jiems leistume pasinaudoti saunos malonumais, o žiniasklaida kurį laiką paliktų ramybėje ir neskaičiuotų, kiek ir kur buvo išleisti komandiruotpinigiai, žiū, jie gal parsivežtų ne tik idėją, bet ir pačią reformą?

Tiesa, gal į tokią komandiruotę užtektų išsiųsti tik Švietimo ir mokslo ministeriją, nes jei jos žmonės užsikrėstų geros švietimo sistemos idėja, gal ją diegtų lygiai su tokiu pat užsidegimu, kaip saugo šitą, posovietinę?

Čia reiktų pagalvoti. Bet švietimas, tik švietimas išgelbės šią šalį.