Naujus mokslo metus pradedame be aiškių perspektyvų tikėtis greitų permainų. Vis dar nesuprantame, jog tokios prabangos jau seniai neturime. Globalizacijos, blogėjančios demografinės padėties ir sparčių technologinių pokyčių fone vis labiau akivaizdu – esame jau ne liūdnoje, o kone beviltiškoje situacijoje. Jau ne vienerius metus kalbame apie tai, kad nuo sprendimų greičio tiesiogiai priklauso reformų sėkmė ir būtent švietimas turi raudona spalva degti kiekvieno politiko prioritetų sąraše. Kas pasikeitė? Nieko. Viso labo pažangiosios ekonomikos ir toliau juda mums nesuvokiamu greičiu, pasaulio pokyčiai įgauna pagreitį ir su kiekviena uždelsta diena atitolina mus nuo jų šviesmečiais.
2015 metų pavasarį Verslo Taryba inicijavo Nacionalinio parlamentinių partijų ir Verslo Tarybos narių susitarimą dėl 2016–2030 metų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo politikos strateginių gairių, kurio pradiniame etape pagrindinis dėmesys būtų skiriamas ugdymo įstaigų reformai ir mokytojų rengimui. Paskutiniu momentu net ir didžiosioms partijoms pritrūko ryžto jį pasirašyti.
Dar šį rugsėjį galime grįžti prie šio klausimo ir politikams bei visuomenei sutarti dėl 3 esminių dalykų:
- peržiūrėti esamą ir parengti XXI a. iššūkius atliepiantį ugdymo programų turinį;
- sutarti dėl nacionalinės mokytojų rengimo programos, paskatų sistemos, kurią sudaro socialinių, būsto ir atlygio sistemų sukūrimas ir įgyvendinimas;
- sutarti dėl nuolatinės esamų mokytojų profesinio tobulinimo sistemos sukūrimo.
Po Verslo Tarybos siūlymo pasirašyti Nacionalinį susitarimą dėl mokyklų jau išrinktas naujas Seimas ir suformuota nauja Vyriausybė. Pažadų buvo daug. O kokias permainas turime švietimo sistemoje? Apie mokymo kokybės gerinimą ir toliau tik kalbame, aukštojo mokslo reforma pasibaigė aršia aukštųjų mokyklų kova už savo išlikimą, kai jų ekonominės gerovės klausimai buvo svarstomi valstybiniu lygiu.
Mokykla ir mokytojas vėl liko nuošalyje, nes mokslo metų ilginimas savaime nereiškia jokių kokybinių pokyčių. Nesugebėjome suformuoti vizijos, kas yra geras mokytojas ir mokykla, parengianti prie pokyčių gebantį adaptuotis žmogų. Iki šiol nesame net susitarę, koks mokytojas turi būti ir kokia jo vieta jaunojo žmogaus ugdyme, jau nekalbant apie tai, kas ir kaip juos turėtų ruošti. Daugelį metų pedagogų kalve vadintas Lietuvos edukologijos universitetas su senais mokytojų rengimo modeliais prarado įtaką, tačiau naujų ne tik nespėjome parengti, bet ir nepradėjome esminės diskusijos.
Metai iš metų Europos Komisija (EK) savo ataskaitose kalba apie tą patį – Lietuvos švietimo sistemos rezultatai prastėja, o pati sistema nėra efektyvi. Ji neprisitaiko prie sparčiai mažėjančio moksleivių ir studentų skaičiaus, nes joje per daug darbuotojų ir jai per brangus infrastruktūros išlaikymas.
Lietuvą analizuojantys Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) švietimo ekspertai antrina EK, kad turime per daug universitetų, seniausius mokytojus ir modernumo stokojantį jų rengimą. Negana to, švietimo sistemai iššūkių kelia ir naujos technologijos bei mokymo idėjos.
Į šį perspėjimų chorą jau įsijungė ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), pabrėžiantis, kad iš visų struktūrinių reformų didžiausią dėmesį Lietuva turėtų skirti esminei švietimo pertvarkai. Ekspertų vertinimu, pagrindinis šiuolaikinės ekonomikos produktyvumo augimo variklis yra žmogiškasis kapitalas. Tai ypač svarbu, nes pastaruosius trejus metus darbo našumo skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šalių nebemažėja.
Kokių argumentų dar reikia mūsų politikams ir švietimo bendruomenei? Švietimo sistemos reforma ne pati maloniausia užduotis politikams tiek Seime, tiek savivaldybėse, nors būtent nuo jų labiausiai priklauso ugdymo įstaigų reformos sparta regionuose. Diskusijas apie būtinas reformas daugeliu atveju nevienareikšmiai priima ir mokytojai. Pokyčių procesai skausmingi, o pirmuosius rezultatus pajustume ne anksčiau nei po dešimtmečio, todėl būtent čia ir reikia mūsų politikų sąmoningumo, politinės valios ir reformų tęstinumo. Sąmoningumo ir politinės valios trūkumas yra reformų stabdis. Tuo akivaizdžiai įsitikinome, kai buvo sprendžiami aukštojo mokslo sistemos pertvarkos klausimai.
Prasti mokymosi rezultatai reiškia, kad į darbo rinką ateina lūkesčių neatitinkanti darbo jėga. O neišmokyti sistemingai dirbti ir kurti jauni žmonės renkasi gyventi kitose šalyse. Todėl būtina keisti mokytojų rengimo sistemą, gerinti mokytojo profesijos patrauklumą ir parengti XXI a. atitinkančias ugdymo programas.
Čia ilgų diskusijų nereikia. Visos pažangiausios pasaulio ekonomikos ypatingą dėmesį skiria ekonominiam, finansiniam, IT ir medijų raštingumui. Mokyklos tikslas – padėti vaikui vystyti kritinį mąstymą ir išraiškos įgūdžius, kurių jiems reikia. Ne KĄ galvoti, o KAIP galvoti – tai turėti būti pagrindinė švietimo sistemos užduotis.
Ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešama visuotinė skaitmenizacija pareikalaus aukštesnių IT įgūdžių, jie taps daugelio ateities specialybių pagrindu. Šiandien dėmesys informacinėms technologijoms turi būti skirtas ne tik kaip atskiram dėstomam dalykui, bet jos mokykloje turi tapti pagrindiniu įrankiu visose pamokose. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija ir Suomija prieš keletą metų įvedė privalomas programavimo pamokas pradinėse klasėse. Toks sprendimas gali tapti labai svarbiu strateginiu pranašumu po 10–15 metų.
Žinau, kad daugelis oponuos, kalbėdami apie tai, kad reikalingas didesnis finansavimas. Bet būkime sąžiningi – pagal 2015-jų Eurostato duomenis, Lietuva švietimui santykinai skiria daugiau pinigų nei ES šalių vidurkis ir pagal švietimo finansavimą užima 12 vietą tarp ES valstybių. Galime sakyti, kad mes turime pakilti aukščiau vidurkio, bet gal pirmiausia su tuo turimu finansavimu išmokime elgtis racionaliai, efektyviai ir skaidriai. 2016 m. trečdalis valstybės ir savivaldybių išlaidų švietimui teko papildomoms paslaugoms (maitinimas, apgyvendinimas, medicina) bei švietimo politikai, valdymui ir administracijai. Jeigu ir toliau mokyklose, kuriose mokosi 10–15 mokinių, išlaikysime visą infrastruktūrą, pradedant direktoriumi ir baigiant ūkvedžiu, tai ir dvigubai didesnio finansavimo nepakaks. Reikia sutvarkyti savo ūkį ir lėšas nukreipti mokytojui, jo tobulinimui ir mokymo turiniui.
Vis bandau išlikti optimistu ir tikiu, kad nors kruopelę atsakomybės turintis šios bendruomenės narys gali pakilti virš asmeninių interesų bei ambicijų, partinių reitingų, ir tada turime galimybę bent jau kitus mokslo metus sutikti su pradėta nauja švietimo reforma ir nacionaliniu susitarimu, kuriame pagrindinis dėmesys bus skiriamas ugdymo įstaigų reformai ir mokytojų rengimui.