Bent „Toronto Sheraton Cadwell“ orkestrui paburnojimai dėl festivalio vokalistės Victorios Leone figūros geruoju nesibaigė. Prieš porą dienų jų laiškas savanorei vokalistei išplito internete ir sulaukė gausybės pasipiktinusių skaitytojų komentarų. Orkestro vadovybė dainininkei liepė dėvėti figūrą slepiančias sukneles, nes „nors mūsų orkestras nereikalauja instrumentalistų būti sportiškiems ir liekniems, nes jie yra kaip fono tapetai, prašome turėti galvoje, kad mūsų lūkesčiai dainininkams kitokie.“ Laiške taip pat buvo grasinama, kad ateityje orkestras samdys tik sportiškus ir lieknus dainininkus. Tačiau, kilus pasipiktinimo bangai, atsistatydino keli valdybos nariai ir, vadovybei burbant apie norinčius pakenkti „piktavalius“ žmones, orkestras užsidarė.

Gėdintojai negali būti ir nėra geras pavyzdys – iš tikrųjų jie niekada ir nė vieno neįkvėpė sveikai gyventi. Atėjo laikas tokius tipus traktuoti kaip smurtu auklėjusius mokytojus, kurie liniuote daužydavo per vaikų delnus už per ilgus plaukus ar neatsakytą klausimą.
Artūras Rudomanskis

Ar negaila, kad dėl tokios smulkmenos žlugo muzikinis projektas? Ne, negaila. Įmonių, savanoriškų bendruomenių, meno ir politikos lyderiai privalo suprasti, kad gėdinimas dėl kūno turi likti praeityje. Ką jie besakytų apie susirūpinimą sportišku savo komandos įvaizdžiu, keliais paspaudimais paieškos langelyje galima rasti daugybę įrodymų, kad gėdinimas dėl kūno neturi nieko bendra su rūpinimusi visuomenės sveikata. Tokie gėdintojai tik patys atsiskleidžia kaip nekompetentingi, diskriminuojantys bendruomenės narius dėl asmeninių ir su darbu nieko bendra neturinčių detalių, parodo, kad stokoja lyderystės, padedančios kiekvienam komandos nariui geriausiai panaudoti savo potencialą, įgūdžių. Gėdintojai negali būti ir nėra geras pavyzdys – iš tikrųjų jie niekada ir nė vieno neįkvėpė sveikai gyventi. Atėjo laikas tokius tipus traktuoti kaip smurtu auklėjusius mokytojus, kurie liniuote daužydavo per vaikų delnus už per ilgus plaukus ar neatsakytą klausimą.

Artūras Rudomanskis
Gėdijimo dėl kūno epidemija pasaulyje niekur nesitraukia. Užpernai Londone grupuotė, pasivadinusi „neapkenčiančiais viršsvorio“, priekabiavo prie metro keleivių, dalydami viršsvorio turinčioms moterims jas įžeidžiančias korteles. Didžiosios Britanijos policija iškart sureagavo į pranešimus ir paragino nedelsiant kreiptis, pastebėjus tokį priekabiavimą prie keleivių. Tačiau žala buvo padaryta, net kelios moterys buvo užfiksuotos verkiančios po tokių priekabių.

Taip, būtent gėdijimas sukelia ligas, o ne skatina sveikai gyventi. Amerikos psichologų asociacija (APA) išleido tyrimo rezultatus, rodančius, kad netgi gydytojai, davę priesaiką nepakenkti, stumia savo pacientus į psichologinių sutrikimų glėbį. Užuot skyrę įrodymais pagrįstą gydymą, kai kurie gydytojai bando pacientams įrodyti, kad svarbiausia – numesti svorio. Tai sukelia stresą, skatina pacientus vengti bendravimo su medikais, dėl ko uždelsta diagnozė gali pavirsti dar rimtesne problema. Netgi mokslininkai kartais įsivaizduoja, kad viršsvorio turinčių žmonių ligos atsiranda dėl viršsvorio, ir neįtraukia jų į tyrimų imtį. Todėl gydytojai neįvertina, kad viršsvorio turintiems pacientams gali reikėti didesnės antibiotikų dozės ar stipresnės chemoterapijos, teigiama tyrime. Stigma, su kuria tenka gyventi viršsvorio turintiems žmonėms, ilguoju laikotarpiu nepadeda jiems išsiugdyti sveikos gyvensenos įgūdžių. Priešingai, ji pastūmėja žmones į streso, savigraužos ir valgymo sutrikimų ciklą.

Kitas tyrimas parodė, kad patyčias dėl svorio patiriantys žmonės susiduria su tris kartus didesne širdies ligų ir insulto rizika nei tokio paties svorio individai, kurie nepatiria patyčių. „Gėdinimas dėl riebalų gali tiesiogine prasme sudaužyti jūsų širdį,“ – apie šį tyrimą rašė portalas Huffington Post.

Metas į istorijos šiukšlyną išmesti stereotipus, kad viršsvorio turintys žmonės – tingūs ir nesveiki. Tiesa ta, kad mes nieko apie juos nežinome, kol mums neatskleidžiami tikrieji jų gyvenimo faktai.
Artūras Rudomanskis

Iš tiesų, matydami tik kūną ir nežinodami asmens fizinės ir psichinės sveikatos istorijos, mes nieko negalime pasakyti apie jo įpročius ar tikrąją sveikatos būklę, todėl nuomonės lyderiai turi liautis apsimetinėti ekspertais. Apsižvalgę aplink, savo aplinkoje pastebėsite bent vieną draugę, kuri kiekviena proga kerta cepelinus, kramsnoja naktį ir visiškai nesportuoja, bet vis tiek išlieka liekna. Svoris priklauso nuo daugybės faktorių – genetinio paveldėjimo, persirgtų ligų, skydliaukės veiklos, medžiagų apykaitos, gebėjimo dorotis su stresu, vartojamų vaistų ir pan. Daug žmonių priauga svorio vartodami antidepresantus ar skydliaukės veiklai sureguliuoti reikalingus preparatus. Nejaugi norėtumėte, kad jie nesigydytų? O gal tikitės, kad nuo patyčių jie kaskart išsipirks išklodami jums visas asmeniškas savo sveikatos istorijos detales? Ar patys taip pasielgtumėte?

Metas į istorijos šiukšlyną išmesti stereotipus, kad viršsvorio turintys žmonės – tingūs ir nesveiki. Tiesa ta, kad mes nieko apie juos nežinome, kol mums neatskleidžiami tikrieji jų gyvenimo faktai. Taip pat nežinome, kiek tingūs yra liekni žmonės. Autorė Marie Southard Ospina žurnalui Dazed taikliai apibūdino, kaip viršsvorio turinčios moterys nuolat vertinamos pagal tai, kiek demonstruoja pastangas numesti svorio, ir kaip visuomenė joms neleidžia jokių „nesusitvarkymo“ ženklų. Lieknos moterys gali sau leisti demonstratyviai vaikščioti „lyg ką tik išlipusios iš lovos“ ir nepatirti patyčių. Lieknos moterys gali sau leisti socialiniuose tinkluose demonstruotis su pyragaičiais ir girtis, kaip dievina skanų maistą. Tačiau vos tą patį padarytų viršsvorio turinti moteris, ją iš karto užgriūtų patyčių ir agresyvių pamokymų lavina. „Mūsų kūnai niekada nebūna neteisiami,“ – taikliai suformulavo M. Southard Ospina.

O kaip Lietuvoje? Nors neturime tyrimų, kiek gydytojai pažeidžia priesaiką nepakenkti, be pagrindo nurašydami visas ligas viršsvoriui, viešojoje erdvėje gėdinimų dėl kūno apstu. Bulvariniai portalai ir žurnalai fiksuoja garsenybių svorio pokyčius. Gyvenimo būdo laidos, kalbindamos nestandartinio sudėjimo garsias estrados dainininkes, visada pasirūpina, kad bent dalis interviu būtų apie svorį. Negaliu neprisiminti, kaip užpernai šeimos vertybių gynėja prisistatanti TV3 televizija savo naujienų portale transliavo iš užsienio pasigautas bulvarines naujienas – modelių, kurių formos pasikeitė susilaukus kūdikio, nuotraukų galeriją.

Apie tai būtina kalbėti šiandien ir ne tik dėl to, kad D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu tarsi įgalino patyčių mėgėjų gvardiją. Savo aplinkoje matau, kaip populiarėja sveikos gyvensenos, maratonų bėgiojimo, asmenukių su žaliavalgišku maistu ir svarmenimis tendencijos. Visa tai puiku – žaviuosi gyvenimo būdą savo valios pastangomis pakeitusiais ir puikiai atrodančiais draugais. Tačiau kita medalio pusė – patyčios iš žmonių, kurių gyvenimo aplinkybės neleidžia imtis tokių pokyčių arba kurie turi kitokių prioritetų. Įsitikinimas, kad gėdinimas dėl kūno kažkam padės, neturi jokio medicininio ar psichologinio pagrindo. Jis tik stumia dėl įvairių priežasčių viršsvorio turinčius žmones į depresijos ir valgymo sutrikimų liūną. Trimituojantiems savo „tiesomis“ įtikėjusiems „teisuoliams“ laikas nutilti kaip ir tam Toronto orkestrui.