Kol kas mūsų valstybė panaši į įmonę, kuri dirba pelningai, tačiau darbuotojai baigia išbėgioti, nes algos per mažos. Dirbti ir uždirbti galima, tik nėra kam. Vietoj to, kad pradėtume kažką keisti, vieni kitus tik guodžiama vis gražesniais skaičiais.
Parodomasis politinis patriotizmas nebeveikia
Sunkiausia mums pripažinti, kad nebeužtenka pažaisti skaičiais ir dešimčia eurų padidinus minimalų atlyginimą trimituoti apie proveržį. Reikia keisti mąstymą ir pasaulėžiūrą. Pagaliau, kuo greičiau suprasime, kad nori nenori teks išmokti laiptinėje su kaimynais, kurie įsikurs išvažiavusių butuose, sveikintis svetimomis kalbomis (anglų kalba čia neįskaičiuota), tuo didesnė tikimybė, kad mūsų vaikai, užaugę Lietuvoje, kalbės lietuviškai. Deja, pasirinkimo turime nedaug. Tuščios erdvės nebūna. Jas kas nors užima. Taip vyksta jau tūkstančius metų. Tačiau šiandien dar galime rinktis kokią valstybę formuosime. Rytoj tą už mus nuspręs kiti.
Per pirmąjį 2017 metų pusmetį emigravo maždaug 10 tūkst. žmonių daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Anot Statistikos departamento, šių metų sausio - birželio mėnesiais išvykimą iš Lietuvos deklaravo 31 tūkst. 731 asmuo. Pernai per šį laikotarpį oficialiai emigravo 21 tūkst. 248 asmenys.
Sentimentų nebus
Politikai čia pamatė progą. Vėl prasideda įvairūs „grąžink migrantą, gauk finansavimą“ projektai. Iš televizoriaus ekranų žinomi profesionaliai nugrimuoti veidai šaukia išvažiavusius atgal į tėvynę. Tai neveikia ir neveiks. Dauguma žmonių nori tiesiog komfortiškai gyventi. Jei komfortą susikurti lengviau užsienyje, taip ir bus. Pasaulis nieko naujo neatrado nuo vikingų kelionių į Amerikos žemyną laikų.
Kita dalis šauksmas iš verslo pusės, kad nebėra kam stoti prie staklių ir biuruose sėsti prie klaviatūrų. Įmonių atstovai sako, kad šiandien gali priimti 20–30 tūkst. žmonių – tiek verslas Lietuvoje ieško ir neranda.
Čia tik oficialūs skaičiai. Realiai verslas mielai įdarbintų kelis kartus daugiau.
Šias gražias frazes galime išversti į paprastą kalbą – mums reikia darbo rankų ir jų rasime. Nesvarbu, ar tai bus lietuviai, ar kitomis kalbomis kalbantys žmonės. Sentimentų nėra. Koks skirtumas, kokia žmogaus, kuris tau uždirba pinigus, tautybė?
Jie jau čia
Kaune ir Vilniuje ukrainiečiams statomi bendrabučiai, jie jau rimtas butų nuomos segmentas su atskiromis taisyklėmis ir įpročiais. Jų vis daugiau statybose ir kitose ne taip matomose srityse. Statistika to nerodo ir politikai nekalba? Pradės kalbėti, kai į šiuos reiškinius nebebus įmanoma užmerkti akių. Kol galima tylėti, tol visi stengsis nepatogius klausimus apeiti.
Tačiau čia ir slypi didysis pavojus – leisti problemai įsisenėti ir pamėginti ją paneigti. Geresnė išeitis ją pripažinti ir, kol neprasidėjo neigiami negrįžtami procesai, sureguliuoti.
Kviesti masiškai
Paprasčiausias kelias masiškai išduoti ukrainiečiams leidimus dirbti (būdų, kaip apeiti įvairius draudimus, pakanka ir taip, nereikia slėpti galvos smėlyje) ir uždrausti komandiruotųjų darbą. Apie tai, beje, jau prakalbo ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, tvirtinantis, kad rytų europiečiai, kurie masiškai naudoja komandiruotes kaip darbo formą ir taip sugeba šalyse senbuvėse dirbantiems tautiečiams mokėti kur kas mažesnes algas nei vietiniams, griauna Europos Sąjungą. Ši sritis mums dar naudinga, nes Vakaruose dar esame pigi darbo jėga, tačiau greitai atsisuks prieš mus pačius.
Kita sąlyga – draudimas mažinti algas seniau dirbantiems įmonių, kuriose bus priimti užsieniečiai, darbuotojams.
Esminis klausimas – o kam mums reikia užsieniečių. Ne tik todėl, kad trūksta darbo rankų. Jei jų realiai trūktų, atlyginimai kiltų kur kas sparčiau nei dabar. Ne todėl, kad reikėtų didinti konkurencingumą – pagal atlyginimų vidurkį, mes ES gale, pagal prekių ir paslaugų kainą netoli šalių, į kurias masiškai migruojame. Maržos milžiniškos.
Mums trūksta kur kas svarbesnio dalyko – vartojimo. Dešimtys tūkstančių išvažiavusių iš rinkos paima pinigus ir tai kelia įtampą visoje ekonomikoje. Nauji verslai negali atsirasti, seniems nėra kur plėstis. Kol kas šias netektis kompensuoja augančios kainos, tačiau taip amžinai nebus.
Ekonomikoje pakeis emigrantus
Ukrainiečiai ar kitos tautybės darbininkai, kai jų bus dešimtys tūkstančių, leis bent sušvelninti neigiamą emigracijos poveikį. Nors imigrantai siunčia dalį pinigų namo, tačiau jiems reikia valgyti, gerti, kažkur apsistoti, važinėti, remontuoti automobilius. Paprasčiau kalbant, gyventi ir leisti pinigus.
Mūsų ekonomika kol kas kyla ir mes galime aprūpinti darbu dešimtis tūkstančių žmonių, kurie tuo pačiu pakeis išvažiavusius ir galbūt padės sustabdyti smunkantį vartojimą. Gal netgi pasukti ratą atgal ir realų vartojimą – jei skaičiuosime kiekiu, ne pinigais – padidinti. Tuo pačiu tai leis kilti realiam darbo užmokesčiui ir emigrantai sulauks kur kas daugiau priežasčių grįžti.
Sakote, šventvagiškas planas, kaip parduoti Lietuvą? Ką tada mums pasakytų Vytautas, kuris atsivežė totorius ir pakvietė karaimus. Gediminas, siuntęs laiškus ir kvietęs amatininkus į Vilnių, karste apsiverstų. Pasaulis nuolat keičiasi. Reikia tik prie to prisitaikyti.
Beje, ukrainiečiai ir baltarusiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai, tai mūsų valstybės žemių gyventojai. Piktintis, kad jie važiuoja kaip ir neturėtume. Tuo labiau, kad jų dėka galime atsistoti ant kojų ir pagaliau tapti normaliais turtingais europiečiais.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.