Į vadinamąją fiurerio palydos komandą (Führerbegleitkommando) – sargybinių, adjutantų, ryšininkų pareigas vykdančio asmeninio A. Hitlerio personalo būrį – R. Mischas pateko netrukus po sužeidimo Lenkijoje.

Jokios savarankiškų sprendimų galios neturėjęs ir netgi, kaip pats pripažino, visada apolitiškas buvęs R. Mischas tapo tiesioginiu daugelio asmeniškai su fiureriu susijusių įvykių liudininku. Hitlerio rezidencijos Berghofe terasoje jis stebėjo fiurerio išrinktosios Evos Braun rengiamus vakarėlius, asmeniškai lydėjo SS vadą H. Himmlerį, fiurerio favoritą A. Speerą, kitus Trečiojo reicho vadus. Po 1944 m. liepos 20 d. įvykdyto pasikėsinimo į Hitlerio gyvybę R. Mischas užtikrino telefono ryšį tarp Berlyno ir Rytprūsių vadavietės, o baigiantis karui kartu su savo fiureriu persikėlė į požeminį Berlyno bunkerį.

Kiek siurrealistinis Josepho Goebbelso ir Rudolfo Hesso vaizdas Berchtesgadene. Už jų matyti ant šezlongo snaudžiantis Hitleris.

Čia, sovietams jau apgulus Berlyną, R. Mischas tapo skubotų fiurerio tuoktuvių liudininku, savo kailiu patyrė slegiančią nacių Vokietijos paskutinių valandų atmosferą, turėjo ką papasakoti apie Goebbelsų vaikų nužudymą, A. Hitlerio pasitraukimą iš gyvenimo. Šios kvapą gniaužiančios, paslaptimis bei gandais apipintos temos iki šiol be galo domina ne tik Trečiojo reicho istorijos specialistus, bet ir paprastus skaitytojus.

DELFI siūlo skaityti knygos ištrauką.

***

Ankstyvą tos dienos rytą (1945 m. gegužės 1 d. – red. past.) Krebsas kartu su keliais Mohnkės kariais išvyko į vietą, kurią paskyrė generolas Vasilijus Čiuikovas. Goebbelsas bendravo telefonu su pulkininku leitenantu Johannesu Seifertu, įsikūrusiu apskrities (Gau) vadavietėje. Jis buvo Citadelės sektoriaus komendantas, pavaldus brigados vadui, gynybos zonos „A“ vadovui Erichui Bärenfageriui ir generolui Rauchui, atsakingam už Šarlotenburgo gynybos sektorių. Man sukosi galva. Krebsas grįžo maždaug po keturių valandų. Kaip galėjau suprasti, sovietai reikalavo, kad kapituliacija būtų besąlygiška. Jie nesidomėjo jokia separatinių derybų galimybe. Krebsas perdavė popieriaus lapą, kurį Goebbelsas studijavo ir piktinosi. Jis šaukė, kad niekada nieko panašaus nepasirašinės, o Bormannas, Burgdorfas ir Krebsas su juo sutiko. Taip žlugo paskutinė galimybė. Galvodamas apie save, dar turėjau trapią viltį, kad Goebbelsas mane paleis. Hitleriui mirus, remdamasis jo testamentu, Goebbelsas tapo Reicho kancleriu ir mano naujuoju viršininku. Nebuvo likę abejonių, kad, mums susipažinus su rusų galutiniu sprendimu, jis dabar pasirinks savižudybę. Taigi kokia nauda iš to, kad aš būsiu čia? Turėjau daug pasitraukimo galimybių.

Tačiau prie manęs priėjo ne Goebbelsas, o Martinas Bormannas: „Tu lieki čia. Vis dar turi daug neatidėliotinų darbų.“ Nuo šiol visos kalbos sukosi apie tai, kaip ištrūkti iš Reicho kanceliarijos; prasiveržimą turėjo organizuoti Mohnkė, tačiau tai manęs nelietė. „Elektra, oras, vanduo, telefonas ir telegrafas – už šiuos dalykus atsakingi asmenys turi pasilikti“, – leido suprasti Bormannas.

Goebbelsų vaikai, motinos nunuodyti cianidu, Fiurerio bunkeryje. Fotografuota, kai jų kūnus rado sovietų kariai.
Sugrįžau į savo darbo vietą. Žinoma, buvo „neatidėliotinų darbų“ – Bormannas teisus. Visą laiką skambėjo telefonas.
Žinojau, kad tai paskutinis motinos atsisveikinimas su vaikais, tačiau nenorėjau to matyti. Ponia Goebbels savo vaikus rengė mirčiai.
Ištrauka iš knygos „Fiurerio šešėlyje. Hitlerio sargybinio užrašai“

Artėjant penktai valandai popiet, komutatoriaus kambaryje pasirodė ponia Goebbels, vedina šešiais vaikais, jie atėjo iš bunkerio priestato. Ji pasodino vyriausiąją mergaitę ant vienintelės kėdės, mažuosius užkėlė ant stalo. Tada Magda Goebbels vieną po kito juos ėmė perrenginėti vienodais ilgais baltais naktiniais. Ji pati vilkėjo rudą suknelę su balta apdaila, kurios fone itin išsiskyrė jos mirtinai išblyškęs veidas. Ji sušukavo vaikams plaukus ir švelniai juos apkabino. Devynmetė Helga verkė. Ponia Goebbels su vaikais kalbėjo tyliu ir rimtu balsu, tačiau buvo jiems labai švelni. Sėdėjau nugara į juos prie savo komutatoriaus, girdėjau ją kalbant apie dėdę Adolfą, lyg jis vis dar būtų gyvas. Akies krašteliu stebėjau vaikus, sėdinčius ant stalo. Stengiausi susitelkti į savo darbą, ausis laikiau uždengtas ausinėmis net tada, kai nebuvo skambučių.

Žinojau, kad tai paskutinis motinos atsisveikinimas su vaikais, tačiau nenorėjau to matyti. Ponia Goebbels savo vaikus rengė mirčiai. Mano komutatoriaus kambarys buvo vienintelė vieta, kur jai niekas netrukdė. Viršuje, bunkerio priestate, buvo karštligiškai sudarinėjamos proveržio grupės. Aplinkui bėgiojo ir civiliai. Niekas per daug manęs netrikdė šioje siaubingoje stichijoje, kuri kunkuliavo aplink. Aš sėdėjau čia – dar visai neseniai buvau fiurerio Adolfo Hitlerio asmens sargybinis, tačiau nesugebėjau apginti net šių vaikų.

Buvau užsiėmęs telefono skambučiais, žvelgiau vien į komutatorių. Viskas tęsėsi pusvalandį. Paskui ponia Goebbels kartu su vaikais grįžo į bunkerio priestatą.

Vis dar stengiausi nusikratyti minčių apie tai, kas netrukus vyks viršuje, kai į mano valdas atėjo Goebbelso asmeninis patarėjas dr. Werneris Naumannas.

– Jei būtų buvusi jo valia, – pasakė jis, rodydamas pirštu į Goebbelso kambarį, – vaikai čia išvis nebūtų patekę. – Naumannas buvo įsitikinęs, kad Goebbelsas norėjo išsiųsti vaikus, tačiau susidūrė su nepalaužiama žmonos valia.

– Kaip?.. – man pritrūko žodžių, bet Naumannas viską suprato.

– Dr. Stumpfeggeris duos jiems šiek tiek pasaldinto vandens.

Man suspaudė krūtinę, pajutau silpnumą. Juk mano duktė tebuvo vienų metų.

Artėjant 19 valandai, ponia Goebbels viena grįžo iš bunkerio priestato. Ji buvo išblyškusi, lyg ryškios šviesos nuplieksta siena, veidas sustingęs. Akys raudonos, tačiau kai ji praėjo vestibiuliu į Goebbelsų kambarį, mačiau, kad neverkia. Tik kai atsisėdo prie stalo, jos kūnas ėmė šiek tiek drebėti. Mačiau, kad ji išskleidė rankoje kortas ir ėmė iš eilės dėlioti.

Kai po daugelio metų papasakojau šią sceną žmonai, ji paaiškino, kad Magda Goebbels dėliojo pasjansą. Tada aš dar nežinojau tokio žaidimo. Dr. Goebbelsas atėjo vėliau ir nieko nesakęs pažvelgė į žmoną. Žinojau, kad jo laukia keli skambučiai, bet apie tai nepranešiau. Jo vaikai jau buvo negyvi.

Rusai gatvėje apsupo kelis berlyniečius ir nuvedė juos prie lavonų. Miestelėnai turėjo mėtyti akmenis ir spjaudyti ant negyvų vaikų. Kodėl jie taip elgėsi?
Ištrauka iš knygos „Fiurerio šešėlyje. Hitlerio sargybinio užrašai“

Kaip galima žudyti savo vaikus? Kaip gali motina nužudyti savo vaikus? Visus šešis? „Mischai, Mischai, koks tu sumišęs“, – man ausyse vis dar aidėjo linksmi vaikų balsai, kai jie erzino mane šokinėdami aplinkui. Tokie mieli vaikučiai. Kaip dažnai manęs vėliau klausinėdavo, ką galvojau mirus Hitleriui. Pagaliau, galvojau aš, pagaliau. Siaubingiausias dalykas, kurį patyriau bunkeryje, buvo ne jo mirtis. Blogiausia – tų vaikų žudynės. Žinau, kad nieko negalėjau padaryti. Niekas negalėjo pakeisti jos sprendimo. Nei sekretorės, nei Hanna Reitsch, nei Eva, netgi jos vyras. Aš susitaikiau su daugeliu dalykų, tačiau su tuo – niekada.

Dažnai susidurdavau su nepakantumu, kai sakydavau, kad Helga, Hildė, Helmutas, Hedda, Holdė ir Heidė Goebbelsai buvo Trečiojo reicho aukos. Aš buvau pasyvus stebėtojas. Vėliau nelaisvėje sutikau kolegą iš RSD Hansą Hofbecką. Jis pasakojo, kad vaikų kūnai buvo specialiai suguldyti. Rusai gatvėje apsupo kelis berlyniečius ir nuvedė juos prie lavonų. Miestelėnai turėjo mėtyti akmenis ir spjaudyti ant negyvų vaikų. Kodėl jie taip elgėsi?

Rochusas Mischas Berghofo terasoje. 1941 m. vasara. Iš R. Mischo asmeninio archyvo.

Pagaliau ponia Goebbels pakilo ir užlipo laiptais aukštyn. Viena, be savo vyro. Tai buvo paskutinis kartas, kai ją mačiau.

Visai netrukus telefonu sujungiau Bussę su Burgdorfu ir klausiausi pokalbio. Tik vėliau sužinojau, kad juos po vestuvių susiejo giminystės ryšiai. Bussė sakė, kad perspektyvos liūdnos – galbūt neliks nieko kita, kaip pasiduoti į nelaisvę. Burgdorfas turėtų perduoti linkėjimus jo žmonai. Dar prieš savaitę tokios šnekos būtų atrodžiusios pavojingos. Tad viskas galų gale turėtų baigtis. Po šio skambučio aš įsidrąsinęs priėjau prie dr. Goebbelso:

– Ponas Reicho kancleri, be abejo, žinote, kad viršuje buriamos proveržio grupės. Prašau leisti prisijungti prie jų.

Goebbelsas linktelėjo:

– Taip, žinoma, bet dar ne dabar. Mischai, aš tau pranešiu, kai galima bus pasitraukti.

Dabar Fiurerio bunkeryje liko tik nedidelis mūsų būrys: Goebbelsas, generolai Burgdorfas ir Krebsas, dr. Naumannas ir aš. Kartais prie mūsų prisijungdavo Goebbelso adjutantas Günteris Schwägermannas, kamerdineris Güntheris Ochsas ir dr. Stumpfeggeris. Tuo metu vėl pasirodė Axmannas, jo jau kuris laikas nebuvo matyti. Uniforma buvo purvina. Jis ieškojo pasitraukimo maršrutų ir turbūt dėl to turėjo pralįsti pro daugybę skylių rūsiuose. Axmannas pasiūlė įtraukti mane į savo proveržio grupę. Tačiau aš vis dar nebuvau atleistas nuo tarnybos ir Axmannas, nieko man nepasakęs, dar sykį dingo. Iš tikro likau patenkintas, kad jis taip pasielgė, nes buvo pasklidęs gandas apie prasiveržimą su tanku. Man ši mintis nekėlė entuziazmo. Jei mums būtų nepasisekę, turbūt būtume iškepę jame! Kitos mano įsivaizduotos galimybės irgi neatrodė daug malonesnės, tačiau veržtis pro rusus su tanku tikrai nesirengiau. Vėliau gailėjausi šio pasirinkimo, nes tai buvo pirmasis iš nevykusių sprendimų, kuris atvedė mane į sovietų kankinimų kameras.

Nervingai žvalgiausi į Goebbelsą, slankiojantį po bunkerio kambarius. Martinas Bormannas atėjo paskutinį kartą atsisveikinti su Goebbelsu, o vėliau su manimi. Jis buvo užsimovęs skrybėlę, vilkėjo ilgą juodą odinį paltą, o po juo – desantininko kamufliažinę striukę. Kairėje rankoje laikė lagaminėlį, o dešinę ištiesė man:

– Tu vis dar reikalingas. Eisi vėliau. Žinai, kur – prie Veidendamo tilto.

Ja, ja, – sumurmėjau.

Jis paliko bunkerį drauge su dr. Naumannu ir dr. Stumpfeggeriu. Goebbelsas juos palydėjo, tačiau netrukus grįžo:

– Mischai, ar man kas nors skambino?

– Taip, pone Reicho kancleri. Skambino iš apskrities vadavietės, generolas Weidlingas ir pulkininkas leitenantas Seifertas, – atsakiau.

– Gerai, vadinasi, nieko svarbaus, – pasakė ir numojo ranka.

Nė nebaigęs sakinio, supratau, kad Burgdorfas ir Krebsas abu nebegyvi. Buvau visiškai sutrikęs. Man pasidarė bloga. Negirdėjau šūvio. Jie nusinuodijo vos už penkių metrų nuo manęs.
Ištrauka iš knygos „Fiurerio šešėlyje. Hitlerio sargybinio užrašai“

Išdrįsau paklausti jo apie proveržio grupes. Jis dar sykį mane nuramino. Po kelių valandų vėl pasiteiravau, nes jaučiau vis didesnį nerimą. Negalėjau pasitraukti negavęs oficialaus Reicho kanclerio leidimo. Buvau su juo susietas. Mano kuprinė gulėjo po stalu. Per vieną iš paskutinių apsilankymų tarnybiniame kambaryje pagriebiau ją ir prisikroviau sausakimšą džiūvėsių, šokolado; įsidėjau ir porą pakuočių sausainių iš priestate įrengto sandėliuko. Galbūt artinosi laikai, kai reikės savimi pasirūpinti pačiam, tad norėjau būti pasirengęs.

Kai tik bunkeryje tapo visiškai tylu, o viršuje jau pradėta veržtis laukan, centriniame koridoriuje pasigirdo generolų Burgdorfo ir Krebso pokalbis. Ant stalo stovėjo buteliai ir taurės. Nugirdau kelias frazes, bet buvau sutelkęs dėmesį į darbą. Apie 22 val. sulaukiau skambučio, skirto generolui Krebsui, kurį persiunčiau į koridoriuje esantį telefoną. Iš savo kambario galėjau girdėti, kaip jis skamba. Niekas nekėlė ragelio. Paprašiau skambinusiojo nenutraukti ryšio ir nuėjau pasidairyti, kur dingo generolas. Nemačiau, kad jis būtų praėjęs pro mane, taip pat žinojau, jog negalėjo toli nueiti. Išėjęs į koridorių, pamačiau juos abu, Krebsą ir Burgdorfą, sėdinčius ant fotelių. Jie atrodė užsnūdę ir man tai nepasirodė keista, nes bunkeryje nebuvo jokio skirtumo tarp dienos ir nakties, o mes nuolat būdavome mirtinai išsekę. Dažnai užmigdavome, akys pačios užsimerkdavo iš nuovargio. Paplekšnojau Krebsą per petį norėdamas pažadinti: „Pone generole, jus kviečia prie telefono.“ Nė nebaigęs sakinio, supratau, kad Burgdorfas ir Krebsas abu nebegyvi. Buvau visiškai sutrikęs. Man pasidarė bloga. Negirdėjau šūvio. Jie nusinuodijo vos už penkių metrų nuo manęs. Į nieką nesigilindamas, išėjau pranešti apie tai Goebbelsui.

Gerokai po vidurnakčio Goebbelsas staiga pažiūrėjo į mane taip, lyg matytų pirmą kartą. Galbūt jį žemino faktas, kad savo paskutinius žodžius turi skirti paprastam SS kareiviui iš buvusios apsaugos kuopos.
Ištrauka iš knygos „Fiurerio šešėlyje. Hitlerio sargybinio užrašai“

Man jau buvo gana lavonų nešiojimo. Likau savo poste prie komutatoriaus ir nukreipinėjau vieną skambutį po kito Goebbelsui. Kai vėliau išėjau į koridorių, RSD atstovai, turbūt pasinaudodami avariniu išėjimu, į sodą buvo išnešę Burgdorfo ir Krebso kūnus. Paskutinį kartą mačiau Goebbelso adjutantą Güntherį Schwägermanną ir kamerdinerį Güntherį Ochsą prieš pat generolams nusižudant, vėliau neliko jokio jų ženklo. Maniau, kad jie prisijungė prie Mohnkės proveržio grupių.

Gerokai po vidurnakčio Goebbelsas staiga pažiūrėjo į mane taip, lyg matytų pirmą kartą. Galbūt jį žemino faktas, kad savo paskutinius žodžius turi skirti paprastam SS kareiviui iš buvusios apsaugos kuopos. „Karas pralaimėtas – les jeux sont faits (tai prancūziškas ruletės terminas; Britanijos lošimų namuose frazė rien ne va plus reiškia, kad negali būti atliekama daugiau statymų – red. past.). Mes žinojome, kaip gyventi, o dabar turime žinoti, kaip mirti. Man tavęs, Mischai, daugiau nereikia. Sutvarkyk viską čia.“ Goebbelsas žengė žingsnį manęs link, pasižiūrėjo tiesiai tuo neįprastu žvilgsniu. Tada padavė man ranką, ko niekada anksčiau nebuvo daręs. Jo rankos paspaudimas buvo tvirtas, o pirštai šalti. Netaręs daugiau nė žodžio, pasitraukė į savo kambarį.

Knyga „Fiurerio šešėlyje. Hitlerio sargybinio užrašai“

Akimirką pajutau palengvėjimą. Daugiau negalvojau apie Goebbelsą ar Hitlerį. Priėjau prie komutatoriaus ir saugiai išplėšiau visus kištukus iš įrenginio, tada abiem rankom išroviau kabelį. Dešinė, kairė, dešinė, kairė. Negalėjau to daryti pakankamai greitai. Nepražiūrėjau nė vieno – dėl to buvau tikras. Didžiulė kabelių krūva sukrito ant komutatoriaus stalo. Tuo metu nesuvokiau, kad šis mano paskutinis oficialus veiksmas turi simbolinę prasmę, tačiau su kiekvienu išjungtu kabeliu pasijusdavau laisvesnis. Tai buvo mano nelaisvės Fiurerio bunkeryje pabaiga. Galų gale čia viskas buvo baigta. Dabar atėjo metas ištrūkti.