Kas yra ką nors piešęs spalvotais pieštukais, pakelkite rankas. Rankų miško nematau.

Iš tiesų mokiniui reikia rugsėjo pirmajai trijų dalykų: naujausio iPhone, kad galėtų per pamokas siuntinėti žinutes kitiems mokiniams, penkių eurų smulkioms išlaidoms ir žiebtuvėlio, nes cigaretės skriestuvu neprisidegsi, bet čia jau pernelyg radikali mintis, kaip ir tai, kad jau vyresnėse klasėse galėtų būti pradinis karinis rengimas ir mokiniai galėtų su nuolaida įsigyti šaunamuosius ginklus ir nešiotis juos savigynos tikslais.

Kalbant rimtai, vidurinis mokslas yra pernelyg sureikšminamas, ir beprasmiški ritualiniai apsipirkimai yra tik nedidelė, ir palyginti lengva, bėdos dalis. Paklauskite Andriaus Mamontovo, kuriam šiandien suėjo penkiasdešimt metų, ar jis mokykloje visada turėdavo teisingo plastilino rinkinį ir kaip tai paveikė jo karjeros perspektyvas ir honorarus, kuriuos jis uždirba.

Pieštukai ir trintukai yra niekai, palyginti su ta tuštybės Olimpiada, kuria užsiiminėja tėvai, bandydami konkuruoti vieni su kitais ir įkišti vaiką į kuo labiau prestižinę ir sunkiai pramušamą mokyklą. Jei tavo vaikas eina į paprastą valstybinę mokyklą, kurioje yra laisvų vietų, tai gėda tau, kad visai nesistengi: tu blogas tėvas ar bloga mama, ar tu galvoji apie vaiko ateitį?

Tik tie, kas neturi vaikų, gali suprasti ir pamatyti iš šono situacijos absurdiškumą, kai giriamasi kankinyste ir aukomis, ir vairuojamais kasdien kilometrais į kitą miesto galą, nes tėvai jau seniai kitaip nebemoka pasikelti savivertės.
Andrius Užkalnis

Dar vienas pasirinkimas yra privati mokykla, kur reikia daug mokėti už mokslą, ir kuo brangiau moki, tuo labiau myli savo vaikus, nes ten tai jau juos gerai išmokys, nors nuo mokslo kainos absoliučiai nepriklauso vaiko laimė ateityje ir jo pasirinkti keliai ir tai, ar jis kažką doro darys, ar vėjais laidys tėvų pinigus, dar ir jausdamas aplinkinių spaudimą, kad visi klasėje savaitgaliui turi išleisti po porą šimtų eurų kokteiliams ir žolei, ir jei nori pritapti, tai turi lošti kartu su visais. Ačiū tėvams, kad parinko teisingą mokyklą, kur klasės draugų teisingi prioritetai.

Apskritai, daugeliui tėvų vaikų mokyklos (pirma – ikimokyklinio auklėjimo įstaigos, paskui – ir universitetai) yra kažkas tarp labai brangaus hobio ir pasigyrimo temos (maža to, nuolatinės, nes kiekvienais metais vis ką nors naujo galima pasakoti prie vakarienės susirinkusiems svečiams apie tai, kaip jūs neįsivaizduojate, kiek mums šitas viskas kainuoja pinigų ir nervų, o jau muzikos pamokos, tai jūs išvis neklauskit, mes du metus kovojom, kol gavom tą mokytoją, jūs ją žinot, ji žvaigždes ruošia). Tik tie, kas neturi vaikų, gali suprasti ir pamatyti iš šono situacijos absurdiškumą, kai giriamasi kankinyste ir aukomis, ir vairuojamais kasdien kilometrais į kitą miesto galą, nes tėvai jau seniai kitaip nebemoka pasikelti savivertės: namą jau turi, sodybą irgi (ir prie ežero, ir su pirtimi), ir automobiliai kieme ohoho, bet va, ką mes dėl mokyklos darom, tai jūs negalit įsivaizduoti, mes net į bažnyčią pradėjom eiti, nes ten kitaip nebūtų priėmę į tą mokyklą, ir tėvų komitete dalyvaujam ir kiek tai laiko atima, sunku patikėti. Visą tai tėvai pasakoja, slapčia žvilgčiodami į pašnekovus ir tikėdamiesi, kad pagaliau pasijuto pranašesni už juos, o pašnekovus sumenkini. Čia kaip ginklavimosi varžybos, tik niekas niekada jūsų nepasmerks, nes juk viską dėl vaikų darote, tai beveik šventas reikalas, galite jaustis ne tik pranašesni, bet ir teisesni, ir morališkai pakilę aukščiau už savo artimuosius, kurių vaikai tiesiog lanko pamokas ir daro namų darbus ir troleibusu važinėja į muzikos mokyklą.

Aš labai drąsiai apie tai kalbu, nes pats kažkada buvau jaunas ir naivus ir mano dukros Anglijoje buvo leidžiamos į brangią privačią mokyklą, kuri siurbė pinigus ir mainais man siūlė iliuziją, kad aš labai geras tėvas, nes mano dukrų mokslas kainuoja daugiau nei šalies vidutinio gyventojo pajamos. Ne tuo meilė matuojama.

Žinoma, kvaila yra sakyti, kaip kai kas tvirtina, kad privačios mokyklos išaugina vien išlepintus, visko persisotinusius akiplėšas, o išsilavinimas ten pats prasčiausias: taip nėra, ten išauga ir geri, ir protingi žmonės, išauga ir dundukai – visai kaip nemokamose mokyklose.

Aš taip pat labai gerai žinau ir galėčiau įrodyti, kad prestižinės mokyklos, kur tėvai grūdasi vienas per kitą įvairiausiais būdais, kad tik jų vaikai ten patektų, yra visiškai nevertos to rūpesčio.

Jei norite padaryti vaikui ką nors gero, išmokykite jį pasikloti lovą ir išsiplauti indus, įkalti vinį, įsukti varžtą ir nupirkti mamai gėlių Motinos dienos proga, arba tegul įgunda lipdyti cepelinus, arba bent jau parodykite, kaip atrodo ir kaip veikia dulkių siurblys.
Andrius Užkalnis

Pasinaudodami ryšiais, pažintimis ir įtaka, mano tėvai kažkada pasirūpino, kad mokyčiausi anuomet super prestižinėje, nomenklatūrinėje ir visaip godojamoje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (nuo kurios šiais laikais, deja, nusitrynė visas blizgesys, ir reitinguose – kurie, beje, irgi yra beprasmiai ir kvaili bandymai pasverti tai, kas nepasveriama ir neturi būti sveriama – S. Nėries gimnazija užima šimtas kažkelintą vietą). Ten patekti anuomet buvo nežmoniškai sunku. Viena mokytoja, tebūnie jai lengva žemelė, net mus gėdindavo, kai blogai elgdavotės, ir sakydavo: ar įsivaizduojate, kiek turėjo stengtis ir suktis jūsų tėvai, kad jūs čia galėtumėt patekti, o jūs to visiškai nevertinate. Mes žiūrėjome į tą mokytoją stiklinėmis akimis ir laukdavome skambučio, skelbiančio pamokos pabaigą, nes tikrai nesijautėme niekam skolingi. Na, ir kas? Kai kurie iš mano bendramokslių tapo Seimo nariais, kiti – Nacionalinės premijos laureatais, kiti prasigėrė, dar kiti užsiima paprastais darbais, aš, pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį rašau apie restoranus, o trečiadieniais – mokau tautą portale DELFI, bet lygiai tą patį arba kažką panašaus galima pasakyti apie bet kurios Lietuvos mokyklos bet kurią klasę, ir visa tai labiau panašu į atsitiktinumo žaidimą negu į kažkokį rūpestį vaiko ateitimi.

Jei norite padaryti vaikui ką nors gero, išmokykite jį pasikloti lovą ir išsiplauti indus, įkalti vinį, įsukti varžtą ir nupirkti mamai gėlių Motinos dienos proga, arba tegul įgunda lipdyti cepelinus, arba bent jau parodykite, kaip atrodo ir kaip veikia dulkių siurblys. Mano tėvai niekada svečiams ir pažįstamiems nesigirdavo, kad mane jau nuo aštuonerių metų išmokė tobulai išsilaidyti marškinius – pirma pečių juostos įsiuvą, paskui apykaklę, rankoves ir rankogalius, šonus ir galiausiai nugarą, išlaikant simetriškas klostes, ir juos sulankstyti, kaip parduotuvėje, bet čia buvo vienas tų dalykų, už kuriuos esu jiems dėkingas, ir tikrai ne už tai, kad turėjau iš Vokietijos atvežtą kuprinę ir odinį dėklą pieštukams, ir parkerį auksine plunksna.