Štai ir dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Nepaisant to, kad dalyvauja Vilniaus miesto valdančiojoje koalicijoje, liberalu R. Šimašiumi konservatoriai vis tiek, matyt, nepasitiki. Reikalauja Kultūros ministerijos įsikišimo. Ir apskritai, kuo greičiau jas į Grūtą, nors prieš kokia 15 metų jie ir tuo Grūto parku nepasitikėjo, piketus rengė, uždraust reikalavo. Dabar, pasirodo, jau ir Grūtas tinka, kad tik toliau tas nelemtas skulptūras nuo akių.
Mūsų konservatoriai tokiam vaidmeniui, panašu, tiesiog sukurti – statyt ar kurt jiems sekasi sunkiau, nors būtent konservatoriška ideologija atrodytų labiau skirta išsaugojimui ar saugojimui, pavyzdžiui, paminklų, kad ir istoriškai kontroversiškų. Nes tokia jau mūsų istorija, kiek ją bedailintum. Ne vienoj Vakarų sostinėj tokių yra, ir ne vienas. Galima tik įsivaizduoti, kaip koks nors tūlas lietuviškas konservatorius užeina į kokį Paryžiaus restoraną ir atsisėda prie staliuko, ant kurio užrašyta Lenin... O kaip išsigąsta, pavyzdžiui, tam pačiam Paryžiuj atsidūręs Stalingrado gatvėj ar prie paminklo K. Marxui kur nors Vokietijoj ar Šveicarijoj...
Šiuo metu jie, konservatoriai, labai susirūpinę Astravo AE. Bet, pažvelgus į neseną istoriją, vargu ar jų nuoširdumu gali patikėti, ar tik jie patys ir nėra daugiausia prie to Astravo statybų prisidėję? Juk 2009-aisiais būdami valdžioj, drąsiai teigė, kad niekas nieko Baltarusijoj nepastatys.
Prieš tai būtent jie sugriovė ankstesnės Vyriausybės planus kartu su Lenkija, Latvija bei Estija statyti naują elektrinę Visagine, nes esą lietuviška, privačios ir valstybės partnerystės pagrindu sukurta įmonė buvo bloga, ne tokia, a priori korumpuota ir neskaidri, nors Seimas konstitucine dauguma tokį projektą 2008-aisiais patvirtino. Kad ir kokie šiandien bebūtų šių griovimo entuziastų argumentai, Astrave ir Kaliningrade statybų aikšteles atominėms elektrinėms Rusijai, to norėdami ar ne, jie paruošė.
Kaip, beje, ir po to jau vykusį nesėkmingą referendumą dėl (jau kitokios, pagal konservatorių planą) atominės elektrinės statybos Lietuvoje.
Jei būčiau sostinės galva, tikrai padovanočiau Žaliojo tilto skulptūras konservatoriams. Jos jiems tiesiog prie veido. Ir merui R. Šimašiui būtų mažiau rūpesčių, daugiau laiko skirtų feisbukui ar dėmesio kur nors neteisėtai pasodintoms tujoms.
Manau, kad ir žalos už okupaciją skaičiavimą perduoti konservatoriams tiesiog būtina. Nes vis tiek kokį ekspertą šiuo klausimu pasamdys Gyventojų genocido ir rezistencijos centras, konservatoriai su tuo, matyt, nesutiks, įtars šališkumu, nekompetencija ar bent jau sakys, kad suma kompensacijoms per maža ir pan.
O be to tai yra jų pačių inicijuotas įstatymas paskutinėmis valdžios dienomis, 2000-ųjų pabaigoj. Ir ne dėl to, kad tas kompensacijas iš Rusijos gautų, o tam, kad po to kaltintų naujai atėjusius, jog jie tų kompensacijų iš Rusijos neišreikalauja. Pagaliau, ar priėmę tokį įstatymą jie neįsivaizdavo, kokia tos kompensacijos suma turi būti?
Vėliau užsienio ministru tapęs A. Ažubalis, būdamas opozicijoj, ypač nepraleisdavo progos pakritikuoti įvairių pakraipų vyriausybes, kad jos nieko nedaro žalos išreikalavimo klausimu. Tiesa, po to tapęs šalies diplomatijos galva (atrodytų visos kortos jo rankose), ne tik kompensacijas „užmiršo“, bet ir kažkodėl nedrįso Rusijos kolegai apie žalą nė užsiminti...
Padovanoti konservatoriams Žaliojo tilto skulptūras būtų tiesiog teisinga ir net kilnu. Jie jų nusipelnė. Juk dėl jų jie sudėjo tiek pastangų, tiek propagandinių salvių paleido, tiek kovojo, kad būtų nuimtos, negi tuščiai? Tiesa, vėl gi keista, jog Vilniaus miesto konservatorių merai savo kadencijų metu tų skulptūrų paliesti kažkodėl nesiryžo...
Pagaliau jie, konservatoriai, esu tikras, neabejotinai žinotų, ką su jomis daryti. Net ir jų partijos pavadinimas apie tai simboliškai byloja. Bent jau mitų konservavimo aspektu jie tikrai nepralenkiami.