Viešumoje pasirodžius informacijai, kad Vilniaus miesto savivaldybė per kelis metus iš nekilnojamojo turto plėtotojų gavo 774,3 tūkst. eurų, kuriuos jie įprastai turi sumokėti iki statybos leidimų gavimo, kaip paramą socialinės infrastruktūros plėtrai, kreipiausi į Specialių tyrimų tarnybą bei Teisingumo ministeriją, prašydamas pradėti tyrimą.
Tikiuosi, jog STT imsis veiksmų ir inicijuos tyrimą bei išsiaiškins, ar tokia, nuo 2006 metų vykdoma, praktika nėra tapusi legaliu įrankiu „pardavinėti“ ir „pirkti“ statybos leidimus, ar dabartinė tvarka galėjo turėti neigiamą poveikį viešajam interesui – miesto bendruomenėms, kurios galėjo ar gali ateityje nukentėti dėl nekilnojamojo turto vystytojų, galėjusių neteisėtai gauti leidimus, veiklos.
Nekilnojamojo turto plėtotojai patys viešai pripažįsta, jog nesumokėjus šio mokesčio, gali būti sunkiau gauti statybos leidimą. O gal yra mechanizmas tuos pačius leidimus gauti greičiau?
Socialiai atsakingas verslas turi rūpintis savo aplinkos infrastruktūra, tačiau tokie mokesčiai negali tapti įrankiu greičiau, be bendruomenių pritarimo, gauti visus reikiamus leidimus net ir tokioms statyboms, kurios galėtų prasilenkti su viešuoju interesu.
Jau ne vieną kartą matėme, kas nutinka, kai susiduria visuomenės (gyventojų bendruomenių) ir verslo interesai. Su kuo kalbama, o kas paliekamas nuošalyje.
Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstant miesto teritorijos bendrąjį planą, Vilniaus miesto bendruomenės priešinasi dėl nekilnojamojo turto vystytojų ir savivaldybės planų kurti taršios pramonės zonas šalia tokių greitai besiplečiančių, jaunų šeimų apgyvendintų, gyvenviečių kaip Trakų Vokė. Trakų Vokės, Daniliškių, Kazbėjų, Naujasodžio ir kaimyninio Letvario gyventojai nenori atsidurti sukoncentruotos pramonės viduryje. Vilniaus miesto savivaldybės (ar tiksliau būtų – vystytojų) planuose – prioritetinės taršesnės gamybos Lentvario pramonės zonos ir pramonės zonos Dobrovolės k. (tarp Leipalingio g., Senojo Gardino pl. ir J. Tiškevičiaus g.) įkūrimas.
Bendrąjį planą būtina peržiūrėti, nes šios vietovės pokyčiai akivaizdūs. Trakų Vokė seniai nebėra į pramoninę veiklą orientuotas miesto rajonas. Šioje vietovėje gyventojų skaičius per dešimtmetį padidėjo 154 proc. ir jis toliau nuolat auga. Šalia gyvenvietės įsikūrus pramonei būtų pažeisti teisėti gyventojų lūkesčiai gyventi švarioje, saugioje aplinkoje. Aplinkinių gyvenviečių gyventojai, tarp jų vaikai ir senjorai, būtų priversti gyventi padidintos taršos zonoje, o tai gali neigiamai atsiliepti jų sveikatai.
Koncentruotas pramonės telkimas vienoje teritorijoje padidins eismo intensyvumą, atsiras spūstys, didės oro tarša, eismo įvykių tikimybė, tai neišvengiamai sumažins gyventojų nekilnojamojo turto vertę. Gyventojai, kurie įsikūrė iki 2015 metų ir buvo susipažinę su Vilniaus miesto teritorijos bendruoju planu, kuriame nebuvo numatyta teritorijoje įrengti pramonės zonas, negalėjo tikėtis tokio masto pramonės susikoncentravimo aplink jų gyvenamąją vietą. Gyventojai teigia, jog iki tol tokių planų nubuvo, jie neatsispindėjo iki tų metų galiojusiame sostinės teritorijos bendrajame plane. Priešingai – tuo metu vykęs masiškas naujų individualių gyvenamųjų namų rajonų projektavimas gyventojams signalizavo, jog savivaldybė šioje vietoje linksta prie teritorijų apgyvendinimo, o ne į pramonės plėtrą. Jei savivaldybė jau seniau buvo numačiusi čia koncentruoti pramonę, kodėl ji klaidino gyventojus? Ar dabar ji yra pasirengusi prisiimti atsakomybę už pažeistus teisėtus gyventojų lūkesčius?
Dar daugiau – teritorijoje pramonę plėsti numatoma gyventojų sąskaita. Iš Panerių seniūnijos gyventojų atimama galimybė kurtis iš jų tėvų, senelių paveldėtuose žemės sklypuose, kurie dabar jau numatyti pramonei.
Ir vėl iškyla Vilniaus miesto savivaldybės negebėjimas ar paprasčiausias nenoras užtikrinti darnios miesto plėtros. Dabartinis Vilniaus miesto teritorijos bendrasis planas prasilenkia su bet kokiais darnios plėtros principais. Jei strateginėje pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitoje teigiama, kad Vilniaus miesto bendrojo plano keitimu siekiama sudaryti palankias gyvenimo sąlygas ir išlaikyti balansą tarp urbanizuotų ir laisvų erdvių, saugant vertingą kraštovaizdį, tai Panerių seniūnijos atžvilgiu viskas daroma priešingai. Nepaisoma to, kad Trakų Vokė yra turtinga savo kultūrinėmis vertybėmis, kraštovaizdžiu. Šalia Trakų Vokės ir Lentvario dvarų ansamblių, įžymaus prancūzų botaniko ir landšafto architekto Eduardo Fransua Andrė projektuotų parkų, kurie turi didelę kultūrinę ir rekreacinę vertę, planuojama koncentruoti pramonę. Ne bet kokią, o, kaip minima bendrajame plane, – taršią. Ir tai vadinama darnia miesto plėtra?
Džiaugiuosi aktyviomis bendruomenėmis, su kuriomis Vilniaus miesto savivaldybei parašėme ne vieną kreipimąsi, gyventojai ne vieną kartą teikė savo pastabas, prašydami įvertinti pasikeitusią situaciją bei peržiūrėti ir keisti bendrąjį planą. Deja, nei į vieną pastabą neatsižvelgta, o liepos pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės taryba balsavimu pritarė pirminiam bendrojo plano variantui su pramonės sukoncentravimu šalia žalių, gausiai apgyventų, kultūriniu ir gamtiniu paveldu turtingų gyvenviečių. Miesto teritorijos bendrojo plano priėmimas planuojamas šį rudenį. Balsavimas parodys, kas gina nekilnojamojo turto vystytojų, pramonininkų, o kas – visuomenės, miesto bendruomenių interesus.
Per trumpą laiką bendruomenės surinko daugiau nei 5000 gyventojų, nenorinčių, kad šalia jų gyvenamųjų namų iškiltų taršios pramonės statinių kompleksai, parašus, kurie buvo adresuoti sostinės merui ir tarybos nariams. Reakcijos – jokios.
Per visą šį laiką Vilniaus miesto savivaldybės bendravimas su bendruomenėmis apsiribojo privalomu viešu aptarimu ir susitikimu, kuriame tik formaliai buvo dar kartą išklausytos daugybę metų bendruomenės narių kartojamos pastabos. Panašu, kad ir tarptautinė Orhuso konvencija, kuri reikalauja įtraukti gyventojus į sprendimų, susijusių su poveikiu aplinkai, Vilniaus miesto savivaldybės biurokratams nelabai rūpi. Savivaldybė su bendruomenėmis turi surasti bendrą sutarimą, kaip tai reikalauja tarptautinis susitarimas, o ne surengti kelis formalius susitikimus.
Miesto merui turėtų būti gėda dėl tokio savivaldybės požiūrio į teisėtus miesto gyventojus, kurių gyvenvietės, sostinės savivaldybės administracijai atsakant į mano raštus dėl viešojo transporto, gatvių remonto, apšvietimo įrengimo ir net vandentiekio bei kanalizacijos tinklų įrengimo, raštuose įvardinamos kaip „netikslinės teritorijos“ (suprask, visas investicijas dedame į centrą, kur jos kiekvienam matomos, o Vilniaus miesto pakraščiai – ne prioritetas). Gyventojų gyvenimo sąlygų gerinimui – netikslinė teritorija, tačiau pramonei kurtis – tikslinė?
Perskaičius savivaldybės sutartis su plėtotojais, pasidaro aišku, kad prioritetas – ne gyventojų gyvenimo gerovė, o vystytojai, kurie jau seniai savivaldybei yra sumokėję minėtus socialinės infrastruktūros mokesčius. Jau nėra paslaptis, kokios įmonės šioje teritorijoje planuoja pradėti darbus ir statyti taršiai pramonei pritaikytas patalpas.
Gerbiamas mere, Remigijau Šimašiau, ar jums dar ką nors reiškia jūsų rinkimų kampanijos metu afišuota frazė „Laikau savo pareiga prisidėti prie bendruomenių augimo ir stiprėjimo, nes miesto valdžia turi kalbėtis su miestiečiais, o bendruomenės turi dalyvauti miesto valdyme“? Kada iš tiesų įtrauksite gyventojus į miesto valdymą ir pradėsite atstovauti jų interesams?