Turint omeny, kad tokios progos nutinka nedažnai (maždaug kartą per šimtą metų), likus pusmečiui jau turėtų jaustis Didžiosios Šventės alsavimas: į pabaigą eina vieša valstybės žmonių ir intelektualų diskusija dėl šventės scenarijaus, neseniai paskelbtas valstybės 100-mečiui iškilmingai atidarysimų objektų sąrašas, išsiųsti kvietimai į šventę draugiškų pasaulio valstybių vadovams, internete sukasi pigių bilietų reklamos išeiviams: „Pasveikink Lietuvą! Parskrisk į Tėvynę švęsti Valstybės 100-mečio!“
Ką, nematėt šitų reklamų, viso šito šurmulio? Aš irgi ne. Turbūt todėl, kad jų nėra. Ir, ko gero, nebus. Švęsti mums sekasi sunkiai – užtat puikiai mokame viską apgailėti ir apgaubti liūdesiu.
Štai ir dabar daugiausia, ką išgirsti apie artėjančią 1918 metų Vasario 16-ąją – tai kad vienas ar kitas paminklas nebus baigtas laiku, bus pastatytas ne toks, kokio reikia, ar išvis nebus statomas.
Tik tiek ir tegirdėti apie Valstybės šimtmetį – vaidijamės dėl paminklų tarsi giminaičiai per keturnedėlį: ką užrašyt ant paminklo, kokį paminklą daryt, pas ką užsakyt, šitas brangininkas, o anas viską daro atbulais nagais, ar spėsim pastatyti, vaje vaje, ne taip padarysim, tai paskui kaimynai pirštais užbadys...
O juk Lietuva – dar visai ne velionė, kad nebūtų kitų temų, be paminklų, kai galvojame ir kalbame apie pirmąjį atkurtos valstybės šimtmetį.
Štai, pavyzdžiui, susiskaičiavau ir pats nustebau: 2018 metų vasarį, jei viskas bus gerai ir per šitą pusmetį nieko blogo nenutiks, tai iš to pirmojo šimtmečio būsime buvę laisvi 50 metų. Pirmasis atkurtos valstybės šimtmetis, kitaip tariant, yra „fifty-fifty“: tik pusę jo buvome laisvi, turėjome savo valstybę. Arba net pusę: dar prieš trisdešimt metų atrodė, kad to laisvės periodo šimtmetyje gali būti žymiai mažiau.
Ir čia tada natūraliai norisi klausti: o koks bus kitas Lietuvos šimtmetis? Ar išliks valstybė, kuri galėtų švęsti savo jubiliejų dar po šimto metų?
Štai apie ką turėtume galvoti, ruošdamiesi švęsti pirmąjį šimtmetį – kadangi dabar, žvelgiant į šiandienines tendencijas, atsakymas neatrodo labai optimistinis.
Demografija: emigracija ne tik tiesiogiai mažina gyventojų (tuo pačiu – ir būsimų piliečių) skaičių, bet ir užveria ateities ekonominės raidos perspektyvą, mažina galimybes išsiveržti iš vidutinių pajamų spąstų. Emigracija sendina visuomenę, nes emigruoja daugiausia jauni žmonės. O kaip sako vakar „Financial Times“ paskelbta šveicarų kompanijos UBS studija, „Gyventojų tarp 20 ir 59 metų amžiaus dalies sumažėjimas 1 procentiniu punktu gali sukelti nuo 0,1 iki 0,2 procentinių punktų nuosmukį šalies BVP per capita“. Kitaip tariant, jei emigracijos srautas nemažės, jis pats savaime, vien dėl emigracijos sukelto ilgalaikio senėjimo gali kasmet sumažinti Lietuvos augimą 0,2-0,4 procentiniais punktais. Tai tik vienas, naujausias rodiklis iliustracijai, kurį pateikiu todėl, kad ekonomikos augimo nebuvimas ateityje mažina galimybes apgręžti migracijos srautą ir susigrąžinti išvykusius lietuvius.
Švietimas ir mokslas: drastiškai per žema kokybė reiškia, kad mes neišugdome žmonių, kurie galės sukurti klestinčią ateities valstybę ir ekonomiką, pralaimime globalią konkurenciją dėl protų ir prarandame gabiausius jaunuolius per „protų nutekėjimą“; galiausiai, nesukuriame traukos išeiviams ir jų vaikams grįžti į Lietuvą gauti išsilavinimo.
Valstybės valdymas: nuožmios, neprognozuojamos ir greitėjančios globalios konkurencijos sąlygomis turime būti itin dinamiški ir vikrūs, greitai mutuojantys ir prisitaikantys prie aplinkos iššūkių, išnaudojantys bet kokias atsiveriančias galimybes. Deja, praeito pusmečio dramos dėl aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos, Darbo kodekso ir urėdijų parodė, kad netgi tokie nedidukai, seniai pribrendę ir akivaizdūs žingsneliai modernizacijos link valstybei yra beveik neįveikiama užduotis.
Visuomenėje didėjanti socialinė ir ekonominė atskirtis, pernelyg žemas solidarumas ir pasitikėjimas, tiek valstybe, tiek ir vienų kitais – visa tai maitina emigraciją, padeda į valdžią išrinkti populistus, kas, savo ruožtu, trukdo sistemingai spręsti kitas didžiąsias valstybės problemas.
Štai keturi drambliai – didieji tarpusavyje susiję faktoriai, sudarantys uždarą ydingą ratą ir sekinantys valstybės išlikimo perspektyvas. Apie juos ir turėtume kalbėti, į juos ir sutelkti politinę energiją, jei norime, kad mūsų vaikai ir anūkai sulauktų antrojo valstybės šimtmečio.
Svarbiausia tai, kad šie faktoriai nėra neįveikiami – tik surėmę pečius, vienas kitą sustiprindami tie drambliai atrodo neatremiami. Ėmęsi juos spręsti pavieniui, matytume atvirkščią procesą – kaip pažanga vienoje srityje padeda įveikti kitas įsišaknijusias problemas, kaip ydingas ratas transformuojasi į gėrybinį.
Tačiau ką valstybėje matome dabar? Blaškymąsi, nesupratimą ir fatalistišką išankstinį susitaikymą su pralaimėjimu. Demografijos problemas bandoma užmėtyti deklaratyviais nutarimais. Užuot trenkęs kumščiu į stalą ir reikalavęs neatidėliotinų bei ryžtingų pokyčių švietime, Premjeras žada mokytojų algas didinti “kai pagerės švietimo rezultatai”, taip sudarydamas dar vieną uždarą ydingą ratą: niekada.
Seimo pirmininkas su šventu naivumu džiaugiasi, kad valstybėje “pagrindinės reformos jau atliktos”, nors jos iš tiesų nė nepradėtos. Prezidentė pagrūmoja dėl valstybės problemų metiniuose pranešimuose, bet kūrybingos lyderystės, valios ir kryptingo spaudimo vykdyti reformas nematyti. Jau nekalbu apie “profesionalų vyriausybę”, kurios užsidegimas, energija ir gera valia, atrodo, visa suėjo į švilpuką.
Gana, viskas, nebeturime laiko blaškytis ir skirti dėmesį grožio paradui prieš būsimuosius prezidento rinkimus – kaip čia kuo mažiau visko daryti, kad į juos išeitum su aukštesniais reitingais. Liko pusmetis. Per jį turime sutelkti politinę valią esminėms valstybės problemoms spręsti – bent vienoje iš sričių pasiekti aiškų, ryžtingą postūmį. Geriausia – dviejose. Neturiu iliuzijų, kad pavyks daugiau.
Bet jeigu, susikaupę, bendromis valdančiųjų (kad ir kas jie bebūtų) ir opozicijos pastangomis per ateinantį pusmetį pradėsime vykdyti ilgalaikį, ryžtingą švietimo kokybės kėlimo planą, su patvirtinta investavimo į švietimą programa mažiausiai dešimtmečiui į priekį – kad nė vienas Lietuvos vaikas neliktų už borto, - o dar šalia imsimės konkrečių ir pamatuojamų žingsnių skurdui ir socialinei atskirčiai įveikti – tai ir bus geriausias paminklas Lietuvos šimtmečiui.
Jeigu to nepadarysime, o praleisime tą pusmetį ginčuose, ko statyti ar nestatyti Lukiškių aikštėje – tai irgi bus savotiškas paminklas valstybei: toks labiau “antkapio” prasme.