Kyla klausimas, kam atstovauja ministras, užsienio valstybei (kolega paprašė?), savo darbuotojos motinos vadovaujamai švietimo įstaigai (klausimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai) ar Lietuvos valstybei?
L. Linkevičius visiems kaimynams siunčia signalą, priešingą oficialiai valstybės pozicijai, kad tautinių bendrijų švietimas dėl pertvarkos nenukentės, o dėl lenkų tautinės bendrijos – liks labiausiai išvystytas švietimo tinklas už Lenkijos ribų. Taigi ministras diskredituoja Lietuvos valstybės politiką.
Toliau dar blogiau. Ministras daromą spaudimą švietimo bendruomenei „pridengia“ nacionalinio saugumo klausimu, o tai – jau ne tik kad nesusipratimas. Tai atveria duris kai kuriems mūsų partneriams bandyti sieti nesusijusius klausimus ir kelti nepagrįstus reikalavimus. Tokio rango ir patirties asmuo turėtų suprasti, kad ne taip veikia 5 straipsnio mechanizmas, o į tautinių mokyklų (ir bendrijų) problemą per nacionalinio saugumo prizmę reikėtų žvelgti prisimenant ne vieną atvejį, kai mokiniai važiavo (ir tebevažiuoja!) į Rusijos sukarintas stovyklas. Ką čia esate nuveikęs, ministre?
Ir pabaigai. Valdantieji, kaip ir praėjusią kadenciją, niekaip nesugeba išsivaduoti iš „mažesniojo brolio“ pozicijų santykiuose su Lenkija, nes tokie, atrodytų, smulkūs vidaus (ir tik!) politikos klausimai „sėkmingai“ paverčiami dvišale problema. Akivaizdu, valdantieji neturi jokios santykių su kaimynais politikos. Neturi ir savigarbos.