Šiandien Lietuvos ekonomikai ir darbo rinkai reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų, gebančių prisitaikyti ir netgi lyderiauti XXI amžiaus modernių technologijų ir inovacijų proveržio sąlygomis.
Panašu, kad Tarptautinių organizacijų raginimai, pagrįsti Lietuvos švietimo sistemos analize ir tyrimais, vis dar nėra girdimi Vyriausybės.
Ar urėdijų pertvarka, alkoholio ribojimas, valstybinių įmonių vadovų kadencijos ir kiti klausimai, pateikti Vyriausybės šių metų Seimo pavasario sesijos svarstymui, yra gerokai svarbesni nei mūsų jaunosios kartos išsilavinimas ir ateitis? Ar šalis, negebanti pasiūlyti savo jaunajai kartai kokybiškų ir modernių švietimo paslaugų, turi ateitį?
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas Lietuvos penkiolikmečių moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimas, atskleidė vis prastėjančius ir netgi žemesnius už pasaulinį vidurkį mūsų šalies moksleivių rezultatus. Tuo tarpu, Estijos moksleivių pasiekimai jau lenkia ir aukšta kokybe garsėjančios Suomijos moksleivius.
Tačiau Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė dar visai neseniai siūlė mokslo kokybę gerinti ilginant moksleivių mokslo metus, pietų pertraukas ar siūlant bendrojo lavinimo bei aukštojo mokslo tinklo optimizaciją. Šias priemones ji siūlė pirmiau nei sustabarėjusių ugdymo planų taisymą.
Optimizuoti švietimo sistemos tinklą būtų racionalu, jei toks žingsnis vestų į kokybę ir tarptautinį Lietuvos mokslinės bendruomenės pripažinimą, o ne vien į valstybini universitetų pastatų, esančių prestižinėse miestų vietose, išpardavimą.
Juk naivu tikėtis, kad sujungus universitetus ar mokyklas, mes turėsime proveržį aukštojo mokslo ar bendrojo ugdymo rezultatuose, nekoreguodami ugdymo plano, nutylėdami apie švietimo bendruomenės vangų dalyvavimą tarptautinėse mokslo ir atradimų srityse, vis dar suteikdami tik ribotas galimybes mokytojams kelti kvalifikaciją, neakcentuodami poreikio didinti mokytojo ar dėstytojo atlyginimus ar netransformuodami archajiško požiūrio į mokymą, kai ugdome ne įgūdžius, o liepiame kalti žinias.
Estijos švietimo sėkmės formulė – ne tik optimalus švietimo įstaigų tinklas. Dar 1996 m. Estijos vyriausybės priimta nacionalinė pagrindinio ir vidurinio ugdymo programa nustatė svarbiausią kryptį šalies švietimo sistemai – siekti rezultatais grįsto ugdymo.
Nors 2010 m. Estija patvirtino naujas pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, jos logiškai laikėsi dar pirminėje programoje apsibrėžtos krypties, patikslinant tik bendrąsias kompetencijas, integruojant skirtingus mokomuosius dalykus ir bendrąją dalį į ugdymo programas.
O Lietuvoje kiekviena nauja valdžia švietimo sistemoje stengiasi daryti revoliucijas, vadovaujantis, deja, tik trumparegiškumu, o ne racionalumu. Toliaregiškumo stoka ir krypties ilgalaikėje perspektyvoje nebuvimas ir ,,atvedė“ mūsų šalies švietimo sistemą prie krizės.
Panašu, kad naujoji valdžia lipa ant to paties grėblio. Kodėl reikia pradėti švietimo sistemos reformą iš viršaus į apačią, pirmiausia imantis aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų pertvarkos, užmirštant pagrindinio ugdymo įstaigų problemas?
Tenka tik apgailestauti, kad iki šiol Vyriausybė nėra išsigryninusi ir Lietuvos švietimo sistemos krypties, kuri leistų numatyti būtinus sprendimus ir priemonių įgyvendinimą ilgalaikėje dešimties ar penkiolikos metų perspektyvoje.
Švietimo sistemos reforma iki šiol, panašu, nėra prioritetinė ir šios Vyriausybės darbotvarkėje, pasimetanti kažkur tarp urėdijų, investicijų pritraukimo ar alkoholio ribojimo klausimų.