Visi žinome, jog Lietuvos užsienio politika yra Respublikos Prezidentės kompetencijoje, kuri „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.“(Konstitucijos 84 straipsnis). Todėl reikia turėti pakankamai daug drąsos norint reikšti kitokią nuomonę nei Prezidentės arba abejoti jos sprendimais. Kovo 11 Akto signatarui, teisininkui ir diplomatui E.Bičkauskui tokios drąsos pakako, ir jis publikavo straipsnį pavadinimu „Kodėl didelė dalis Lietuvos gyventojų neketina ginti Lietuvos? (10) “ ( Delfi, 2017.08. 09)
Tame straipsnyje autorius konstatuoja, jog 2014 metais „galima įžvelgti ryškaus požiūrio į Rusiją lūžio tašką“. Natūralu, jog kiekvienam skaitytojui kyla klausimas: o kas gi įvyko 2014 metais? O įvyko štai kas. Tų metų lapkričio mėn. Respublikos Prezidentė pareiškė „Rusija yra teroristinė valstybė“. Ir nors Mykolo Romerio universiteto profesorius, tarptautinės teisės specialistas Justinas Žilinskas tvirtina, kad „Tarptautinė teisė nežino tokio termino kaip „teroristinė valstybė“, tačiau tai netrukdo politikams pateikti savus vertinimus.“
Jei tokie Prezidentės žodžiai būtų pasakyti iš karto po Krymo aneksijos, tai juos būtų galima vertinti kaip Prezidentės emocijų prasiveržimą. Bet jie buvo pasakyti praėjus daugiau kaip pusmečiui po Krymo aneksijos, todėl laikytina, kad jie buvo ne emocijų padiktuoti, bet gerai apgalvoti. Negalėčiau patikėti, kad tokius žodžius ištarusi Prezidentė nesuprato, kad po jų seks tarpvalstybinių santykių atšalimas.
Vadinasi, tie Prezidentės žodžiai nebuvo netyčia išsprūdę iš Prezidentės burnos, o naujos užsienio politikos anonsas. Nesigilinant į teisinius aspektus galima tik tvirtinti, jog Prezidentė šiais žodžiais, kurių niekaip nepavadinsi diplomatams priimtinu išsireiškimu, nustatė naują santykių su Rusija politikos kryptį. Ir, savaime suprantama, nurodė savo patarėjams ir konsultantams surasti galimai daugiau faktų, patvirtinančių Prezidentės verdiktą.
Ir taip patarėjų pastangomis atsirado E. Bičkausko straipsnyje paminėti ir jo pastangomis išanalizuoti tokie įvykiai, kaip Lietuvos žvejybos laivo „Jūros vilkas“ užgrobimas ir jo nuplukdymas į Murmanską. Atsirado žinia apie pagrobtą Estijos saugumo karininką, apie Rusijos prokuratūros reikalavimą teisti Lietuvos jaunuolius, kurie vengė tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Visi šie įvykiai buvo plačiai išviešinti ir Lietuvos aukščiausio rango politikų pateikti visuomenei kaip svarūs įrodymai, kad Rusija yra iš tiesų teroristinė valstybė. Bet... pasirodo šie visi faktai yra laužti iš piršto. Ar kas nors girdėjo atsiprašymo žodžius iš kurio nors Valstybės vadovo lūpų? Negirdėjote ir neišgirsite, o negirdėjote dėl to, kad mūsų Valstybės vadovai visados teisūs.
Jie tikrai teisūs, kai smerkia Krymo aneksiją, paramą Rytų Ukrainos separatistams, keleivinio lėktuvo susprogdinimą karine raketa ir t.t. Bet kam savo tiesos įrodymui naudotis dezinformacija? Negi vien tam, kad sukeltume piliečių pasipiktinimą ir įkaitintume jų kraują. Ir kad padidintume tų Lietuvos gyventojų skaičių, kurie laiko Rusiją savo priešu.
Ir taip 2014 metų lapkritį Prezidentė suformavo Lietuvos politikos su Rusija kryptį, bet negaliu suprasti, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia, sakyčiau, neracionali politikos kryptis, vaizdžiai tariant, liūto pešiojimo už ūsų politika, kuri tik aštrina tarpvalstybinius santykius, o ne kitokia, racionali politikos kryptis, kuri numato tarpusavio problemas spręsti diplomatiniais metodais. Gal kuris nors politologas galėtų duoti išsamų atsakymą į šitą „kodėl“.
Tuo metu neracionali užsienio politikos kryptis ne tik didina įtampą tarp valstybių, bet ir turi daug įtakos vidiniams procesams. Ji paralyžiuoja gyventojų norą dirbti. Iš tiesų, kam šiandieną gyventojams nertis iš kailio, jei rytoj-poryt bus karas, Lietuva bus Rusijos okupuota ir okupantai neabejotinai sunaikins gyventojų sukauptą turtą ir lėšas.
Gal geriau nedelsiant važiuoti į užsienį ir jame gyventi nejaučiant baimės dėl kaimyninės valstybės veiksmų. Ar tarpvalstybinė įtampa tikrai nėra dar viena emigracijos priežastimi?
Ar nematome, kad sumaišties kėlimas Lietuvoje naudingas tik revanšistinėms Rusijos jėgoms, kurios norėtų, kad Lietuva greičiau būtų nusilpusi, pasimetusi ir be lietuvių? Ir pakartoju esminį klausimą: kodėl buvo pasirinkta, būtent, tokia užsienio politika? Ar tai Prezidentės klaida, o gal Prezidentė neturėjo kito pasirinkimo dėl mums nežinomos force majeure (nenugalimos jėgos) poveikio. Jei taip, tai norėtųsi žinoti kas tai buvo per jėga.
Tie klausimai laukia atsakymų.