Šį kartą ministras rimtai užsimojo keisti lietuvių ir jų svečių mitybos įpročius. Na, čia reikalas rimtas. Nuo senų laikų mūsų protėviai po sunkių darbų mėgo sočiai ir riebiai pavalgyti, neskaičiuodami kalorijų. Kai kuriuos įpročius perėmėme ir mes. Po bulviakasio būtinai laukia garuojantys cepelinai arba vėdarai, po skerdimo – riebus mėsos gabalas.
Pirmiausiai ministras prabyla apie naują cukraus mokestį. Nori pasisaldinti savo gyvenimą, mokėk papildomą mokestį. Kaip jau tapo įprasta, niekas iš valdžios nesiteikia paaiškinti, kokio dydžio bus mokestis, kada jis atsiras, kaip jis bus renkamas. Labiau primena lengvą pasipinigavimą nei realios problemos sprendimą ar rūpinimąsi žmogaus sveikata. Nepateikiami jokie skaičiavimai, kokią įtaką naujas mokestis darys kitų maisto produktų kainoms. O jau tikrai niekam neįdomu, kaip pabrangęs cukrus paveiks žmones, dirbančius cukraus pramonėje. Tiesiog lietuvio bagažinėje, važiuojant iš Lenkijos ar Latvijos, atsiras vienas kitas kilogramas pigesnio cukraus.
Lyg to būtų negana, ministras iš rankovės traukia dar vieną pasiūlymą. Maisto pramonės gamintojams siūloma pasirašyti susitarimą su ministerija, kad maisto produktų gamyboje būtų mažiau naudojama cukraus ir druskos. Maisto gamintojai sutrikę. Kai kurie svarsto pasirašyti susitarimą dėl šventos ramybės, kiti jau mąsto, kaip reikės konkuruoti globalioje rinkoje su mažiau saldžiais šakočiais arba su mažiau sūriais sūriais.
Visiškai baugiai ir kvailai demokratinėje šalyje skamba rekomendacija maisto gamintojams ir viešojo maitinimo įstaigoms mažinti porcijas. Tik galiu įsivaizduoti, kokio mąsto skandalas kiltų, jeigu Italijos sveikatos apsaugos ministras rekomenduotų mažinti picų dydį, o Gruzijoje būtų rekomenduota apriboti vaišingų gruzinų vakarienių laiką.
Ką atskleidžia tokia ministro elgsena? Visišką nepasitikėjimą žmogumi ir jo sprendimais. Nejaugi žmonės eina į parduotuves tam, kad prisipirktų nesveikiausių produktų, o į kavines žmonės eina valgyti tik tam, kad persivalgytų, todėl neprošal būtų jiems sumažinti porcijas?
Sveikos gyvensenos klausimai turi rūpėti Sveikatos apsaugos ministerijai. Tačiau pirmiausiai to siekti reikėtų šviečiant ir ugdant žmonių elgseną, organizuojant informacines kampanijas, skatinant sveiką gyvenseną ir mitybą.
Primityviai drausdami, ribodami paklausą globalioje rinkoje sukursite tik dar daugiau problemų ir kilnių tikslų siekimas taps tik nesibaigiančiais pasiteisinimais.
Ministre, imkitės spręsti įsisenėjusias Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas, o kokio dydžio kepsnį ir kada valgyti spręsiu aš pats.