Pasitraukimo planas

Socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas liepos pradžioje pareiškė, kad dabartinė valdančioji koalicija yra beprasmė. Tokie žodžiai nuskambėjo po to, kai krito ilgus metus kruopščiai saugotas ir puoselėtas urėdų bastionas.

Suprantama, kad dabar kone kasdien lendantys didesnių ar mažesnių piktnaudžiavimų faktai urėdijose nėra gera priežastis laužyti susitarimus. Na kas ten tie Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai, ką ten apie machinacijas su tarnybiniais butais kalbėti, apie šeimos narių protekcijas, kam įdomūs urėdijų finansai? Kur kas patogiau dėmesį nukreipti į naujas temas ir rasti geresnį pretekstą.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSPD) Infocentro vadovės komentaras pasirodė po praėjusią savaitę įvykusio valdančiųjų susitikimo. Jam pasibaigus Socialdemokratų frakcijos seniūnas Andrius Palionis žurnalistams pažėrė naujienų ir išvardino, ko partija tikisi iš Vyriausybės. Norų daug. Nuo 100 eurų kiekvienam vaikui iki algų kėlimo visiems valstybės tarnautojams.

Ir kaip tokioje situacijoje premjerui atsisakyti? Neabejokite, visi to norime, tik trukdo vienas „bet“. Finansų ministerija suskaičiavo, kad tokių norų įgyvendinimas valstybei kainuotų daugiau nei milijardą eurų. Tiesiog suvokimui, net ir ženkliai padidintas finansavimas krašto apsaugai šiais metais siekia 700 mln. eurų.

Kitaip tariant, socialdemokratų prašymus būtų galima įgyvendinti paėmus visas lėšas skirtas gynybai ir prie jų pridėjus pusę lėšų numatytų sveikatos apsaugai. Turbūt nereikia sakyti, kad toks sprendimas tiesiog išsprogdintų valstybės finansinius pamatus.

Tik norų nepakanka

Atsisakau manyti, kad tokie siūlymai teikiami rimtai tikintis, kad jie bus įgyvendinti. Ne, jie teikiami tam, kad pasitraukus iš valdančiosios koalicijos savo rinkėjams būtų galima gražiai supakuoti šiuos pažadus, perrišti raudonu kaspinu ir parduoti su atviruku: „Jie nepadarė, mes padarysim!”

Juk dalis žmonių nuoširdžiai galvoja, kad valstybė drastiškai nekeldama mokesčių gali jiems primokėti po 100 eurų už kiekvieną vaiką (vien tai kainuotų 600-700 mln. eurų), gali neribotai didinti algas valdininkų armijai jos nemažindama, gali per urėdijose sudarbintus bičiulius spręsti užimtumo problemas regionuose.

Taip, paliestos rimtos problemos. Valstybės tarnautojams algos užšaldytos jau devynerius metus ir jas būtina kelti, tačiau pirma reikia sutvarkyti pačią valstybės tarnybą ir tai jau daroma. Vidaus reikalų ministerija paruošė naują Valstybės tarnybos įstatymą, kuris leis didinti valstybės tarnautojų atlyginimus.

Taip, didesni vaiko pinigai dar labiau padėtų šeimoms ir skatintų gimstamumą, bet jie turi būti skirti aiškiai įvertinus valstybės galimybes. 100 eurų skyrimas kiekvienam vaikui šiandien reikštų neišmokėtas algas mokytojams, policininkus be degalų, poliklinikas be šildymo rytoj. Čia tik gerų norų nepakanka. Iš oro pinigai neatsiranda, o kuo baigiasi principo „kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybes“ taikymas praktikoje, mes jau matėme prieš tris dešimtmečius.

Sėdim ant tiksinčios bombos

Nepaisant to, kad valstybės galimybės ribotos, ji privalo pasirūpinti silpniausiais. Dirbantys žmonės neturi skursti. Pajamų nelygybė nėra tik frazė ekonomikos vadovėliuose.

Tarptautiniai vertinimai rodo, kad pagal šį rodiklį mes esame paskutiniai Europos Sąjungoje ir rikiuojamės greta Tanzanijos, Vietnamo, Alžyro. Visos tarptautinės organizacijos vertindamos Lietuvos situaciją pirštais bado į įsisenėjusią turtinės atskirties problemą.

Skurdas gimdo nusikalstamumą, agresiją, skirtingas galimybes siekti mokslo ir karjeros, užgniaužtą neteisingumo jausmą, kuriuo lengvai gali pasinaudoti Lietuvai nedraugiškos jėgos, patyčias, alkoholizmą, emigraciją, savižudybes. Visa tai jau tampa nacionalinio saugumo klausimais.

Taip, didžioji dalis pažeidžiamiausių piliečių neturi aukštojo išsilavinimo, gyvena provincijoje, jie nėra organizuoti, neturi įtakingų užtarėjų, jiems sunku už save pakovoti.

Tikrai žinau, kad šį komentarą tokių žmonių skaito nedaug. Gyvenant Vilniuje, kas rytą keliaujant į darbą automobiliu, dieną pradedant nuo puodelio kavos moderniame biurų pastate pajamų nelygybės klausimas gali atrodyti kaip iš piršto laužta problema. Neapgaudinėkime savęs, ilgiau šios problemos ignoruoti negalime.

Bėgama nuo atsakomybės

Šiame kontekste viešai pasipylę socialdemokratų skundai premjero socialinio jautrumo stoka atrodo keistai. Dar keisčiau atrodo viešoji koalicijos partnerių komunikacija, kuriai aptarti trečiadienio susitikime buvo skirta nemažai laiko. LSDP Infocentro vadovės komentaras pasirodo tą pačią dieną, kaip ir trijų buvusių socialdemokratų partijos vadovų raginimas likti koalicijoje. Kuris tekstas atspindi tikrąją partijos poziciją?

Suprantu, kad socialdemokratus drasko vidinės prieštaros. Partijos skyriai ilgą laiką buvo atskirti nuo partijos elito ir beveik neįtraukti į svarbiausių sprendimų priėmimo procesą. Tai pamoka visoms politinėms jėgoms - eiliniai partijos nariai turi būti svarbūs ne tik per rinkimus.

Ne kartą esu reiškęs simpatijas G. Paluckui ir dabar jų neišsižadu, tačiau tikroji lyderystė nėra patogus postas Vilniaus mero šešėlyje ir aštrūs pareiškimai socialiniuose tinkluose. Ateidamas vadovauti G. Paluckas deklaravo partijos apsivalymą, tačiau būtent urėdijų reforma tapo akmeniu, verčiančiu koalicijos vežimą. Kodėl?

Šiuo metu dideli pokyčiai vyksta „Lietuvos geležinkeliuose“, prasidėjo Registrų centro pertvarka, pokyčiai laukia Nacionalinės žemės tarnybos, Kalėjimų departamento. Vyriausybė vykdo savo pažadą kovoti su korupcija.

Dalis šių įstaigų priklauso socialdemokratų valdomoms ministerijoms ir ministrai bei jų politinė komanda turi visas galimybes parodyti savo principingumą. Ar gali būti geresnė proga apsivalyti? Kaip jūs žadate tai padaryti pasitraukdami? Ar tikrasis planas yra tiesiog pakeisti senąją partinę nomenklatūrą nauja, artimesne pirmininkui, o ten jau kaip išeis?

Šiandien socialdemokratai turi realią progą daryti pokyčius dalyvaudami valdančiojoje koalicijoje. Būti matomi ir už tai prisiimti atsakomybę. Premjero pozicija aiški – kartu kurkime skaidrią, saugią, socialiai teisingą Lietuvą. Kokią alternatyvą siūlot G. Paluckas? Stebėti iš šono ir kritikuoti tikintis, kad tai atneš dividendų per kitus rinkimus?