Maždaug tomis dienomis per demarkacinę liniją ties Širvintomis perėjo 4 vyrai, kurie pagal dokumentus buvo baltagvardiečiai, bėgantys nuo raudonojo teroro. Tiesa, netoli jie nuvažiavo nutriušusiu fajetonu nuo Širvintų, nes juos sustabdė Lietuvos kontržvalgyba. Kelias dienas palaikė kalėjime, pabandė išpešti informaciją, tačiau nusprendė, kad jie nėra pavojingi Lietuvai asmenys. O be reikalo, būtent ši grupė ir buvo pasiųsta surengti perversmą Lietuvoje.
Kas tie žmonės buvo? Iš kur ginklai? Ir kas gi čia buvo ruošiama?
Šioje istorijoje susipina daug veikėjų, kurie net nežinodami apie vienas kitą suvaidino reikšmingą vaidmenį. Taip susisieja sovietinis lietuvių kilmės diversantas Stanislovas Vaupšas – Vaupšasovas, Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis ir nieko neįtariantys, bet džiūgaujantys dėl pasirašytos taikos sutarties su Rusija Lietuvos vyriausybės nariai. Tačiau apie viską iš pradžių.
Ką iš tiesų galvojo bolševikai 1920 metais?
Daugelis lietuvių žino, kad 1920 metų liepos 12 dieną Lietuva ir Rusija pasirašė taikos sutartį. Ir ko tik tada Maskva nepripažino: ir kad išvežė Lietuvos metriką, įvairias brangenybes, įsipareigoja jas grąžinti, netgi pažadėjo karo nuostolius padengti – skyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių.
Viskas labai paprasta – reikia suorganizuoti perversmą, esą darbininkai nenori „buržujų“. Puikiai suprato, kad nebus didelis sukilimas, nes bolševikų idėjos nebuvo populiarios. Tačiau užtektų neramumų Kaune ir dar keliuose miestuose, o jau tada į pagalbą atskubėtų Raudonoji armija. Būtų sudaryta nauja vyriausybė, kuri pareikštų norą prisijungti prie „broliškos bolševikinės Rusijos“. O tada jau niekam neįdomios būtų tos sutartys.
Įvykdyti šį perversmą buvo pavesta ne kam kitam, o Stanislovui Vaupšui – Vaupšasovui, gimusiam Gruzdžių kaime.
Sovietiniai žvalgai – iš Lietuvos
Ankstesnėse „Istorijos detektyvų“ laidose esame pasakoję apie vieną išradingiausių sovietų šnipų ir diversantų - Juzefą Grigulevičių, kuris buvo kilęs iš Lietuvos. Grigulevičiui buvo pavesta nužudyti Leo Trockį, tačiau šis bandymas nepavyko. Vėliau jis sėkmingai šnipinėjo Argentinoje. Ne tik šnipinėjo, bet ir vykdė įvairias diversijas. Negana to, vėliau jam pavyko tapti Kosta Rikos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto – visa tai buvo priedanga vykdyti žvalgybinei veiklai, tenkinant Sovietų Sąjungos interesus. Galiausiai Grigulevičiaus karjerą turėjo vainikuoti savižudiška operacija – Jugoslavijos lyderio Josifo Brozo Tito nužudymas. Tik mirus Stalinui, ši specialioji operacija buvo atšaukta ir tuo pačiu išgelbėta Grigulevičiaus gyvybė.
Labai greitai atsikleidė jo kaip diversento talentas. Būtent todėl jis ir buvo pasiųstas į Lietuvą 1920 metais. O ir vėliau jis pasižymėjo Baltarusijoje, kur vykdė diversinius veiksmus prieš lenkų valdžią. Dar vėliau jis rengė diversijas Ispanijoje, o prasidėjus sovietų – suomių karui, jis rengė žvalgybines-diversines grupes. Kilus karui su nacistine Vokietija, taip pat darė tai, ką išmanė geriausiai – kūrė diversines grupes ir Baltarusijoje sprogdino geležinkelius. Už tai jis buvo apdovanotas gausybę medalių. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vaupšas-Vaupšasovas sugrįžo į Lietuvą kovoti su partizanais. Įdomus faktas – šio diversanto vardu pavadinta Rusijos užkarda tarp Lietuvos ir Kaliningrado.
Bet visa tai – ateityje. O dabar sugrįžkime į pirmuosius Sovietų Rusijos egzistavimo metus ir išsiaiškinkime, kokį sąmokslą sovietai Vaupšui-Vaupšasovui patikėjo įvykdyti prieš besikuriančią Lietuvos valstybę?
Sąmokslo anatomija
Kaip jau minėjau, 1920 metais liepos 12 dieną Lietuva su Rusija pasirašė taikos sutartį. O jau prieš tai Vaupšui buvo duotas nurodymas suorganizuoti perversmą Lietuvoje. Štai kaip jis apie tai vėliau rašys savo prisiminimuose: „Man buvo pavesta vadovauti nelegaliai grupei, kuri turėtų nugabenti iš Vilniaus į Kauną ginklus ir amuniciją Lietuvos sukilėlių būriams”.
Viskas vyko pagal planą. Dar tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta taikos sutartis, Lietuvos komunistai išplatino atsišaukimą, kuriame buvo rašoma taip:
Aišku, vien tik atsišaukimais bolševikai apsiriboti neplanavo, – visoje Lietuvoje buvo organizuojamos komunistų kuopelės, kurios turėjo sukelti sumaištį. Ypač svarbu, kad bolševikai valdžią paimtų Kaune. Todėl ten ir keliavo ginklai iš bolševikų užimto Vilniaus. Bolševikai netgi pasitelkė kontrabandininkus, kurie padėjo pervežti ginklus deguto statinėse. Būtent juos ir buvo sulaikę Lietuvos kariai, tačiau nieko neįtardami paleido. O be reikalo.
Tie keturi baltagvardiečiais apsimetę asmenys, kuriuos sulaikė ties Širvintomis buvo Stasys Vaupšas – Vaupšasovas, latvis Jurgensonas, lenkas Metlickis ir Kolia Riabovas. Jei tik tuometinis Lietuvos kontražvalgybos karininkas Spiridonovas, kuris vėliau pasikeis į Lašo pavardę, būtų smarkiau paspaudęs, gal tuomet Lietuva būtų sužinojusi apie rengiamą sąmokslą.
Kaune buvo įrengti keli ginklų sandėliai. Buvo numatyta užimti Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, išlaisvinti kalinius ir juos apginkluoti, o šie būtų prisidėję prie sąmokslo. Bolševikai buvo numatę areštuoti Lietuvos vyriausybę, užimti geležinkelio stotį, paštą, telegrafą, bankus ir kitas svarbiausias institucijas.
Perversmas buvo numatytas 1920 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Situacija buvo tikrai grėsminga: bolševikai kruopščiai paruošė sukilimą, Raudonoji armija tik ir laukė sukilusių darbininkų kvietimo įtvirtinti Lietuvoje komunistinę valdžią. O patys lietuviai nieko nežinojo ir net nebuvo pasiruošę gintis. Taigi, kas sutraukė šio sąmokslo gijas?
Lietuvą išgelbėjo J. Pilsudskis ir „stebuklas prie Vyslos“
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau tai – nevienareikšmiškai Lietuvoje vertinamas Juzefas Pilsudskis. Būtent tas, kurio įsakymu generolas Lucijanas Želigowskis užėmė Vilnių. Tačiau prieš tai jis Lietuvą išgelbėjo nuo bolševizmo pavojaus ir netiesiogiai šį komunistų rengiamą sąmokslą pavertė niekais.
Bolševikai tuo metu jau buvo prie Varšuvos. Jie planavo užimti Lenkijos sostinę – tai būtų signalas sąmokslui Lietuvoje. Taip sovietinis režimas Lietuvoje būtų įtvirtintas ne 1940 m., bet 1920 metais. Bet Raudonosios armijos žygis žlugo ir gauta kita instrukcija. Štai kaip tai aprašo pats Vaupšas: „Pas mane į vieną Telšių apskrities vienkiemį atėjo apdulkėjęs ir pavargęs ilgakojis vaikinas sulopyta striuke ir dideliais medžiokliniais batais. Kai pasakėme vienas kitam slaptažodžius, jis niūriai pranešė:
- CK pavedė panešti, kad sukilimas atšaukiamas.
Ši žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Aš netgi susiėmiau už galvos ir sumišusiams vaikinui riktelėjau:
- Ar tu sveiko proto?!“
Taigi, nutiko tai, ko neplanavo bolševikai – stebuklas prie Vyslos. Lenkai atsilaikė ir laimėjo mūšį. Bolševikai pradėjo trauktis. Pasikeitė jėgų santykis šiame regione. Bolševikai suprato, kad sovietinė kariuomenė negalės padėti sąmokslininkams, o be jos pagalbos bolševikai nesitikėjo, kad pajėgs pavergti Lietuvą. Tai pripažįsta ir pats Vaupšas: „Raudonoji armija, kurios paramos tikėjosi pogrindis, atsitraukė nuo Varšuvos ir padėtis iš pagrindų pasikeitė. Liaudies ginkluotas sukilimas, kad ir kaip gerai jis buvo parengtas, kai tokia padėtis, negalėjo laimėti, nes be tarybinės armijos kariuomenės tiesioginės pagalbos būtų turėjęs daug aukų ir sužlugęs.“
Tad galime drąsiai sakyti, kad prie Vyslos sprendėsi ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos likimas. Juzefas Pilsudskis ir lenkai apgynė Lietuvą nuo bolševikų.
Tai, be jokios abejonės, buvo pats pavojingiausias sąmokslas prieš jauną Lietuvos valstybę. Lietuvos valstybės likimas kabojo ant plauko. Galime tik pasidžiaugti, kad 1920 metais nepavyko komunistinis perversmas.
Beje, vienas labai svarbus dalykas – jei apie kitus sąmokslus ir maištus – POW, Panemunės sukilimą – buvo žinoma iš anksto, tai apie šį rengiamą perversmą lietuviai sužinojo tik po kelių metų: tardant komunistus šie prisipažino, jog buvo organizuotas toks perversmas. Taigi buvo didelis pavojus, apie kurį Lietuvos specialiosios tarnybos nieko nežinojo, todėl negalėjo nieko imtis, kad suardytų sąmokslo prieš mūsų valstybę gijas. „Stebuklas prie Vyslos“ buvo stebuklas ir Lietuvai.
Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo karta, kuri priešinosi okupantams pokario metais. Nepriklausoma Lietuva buvo vilties švyturys juodžiausiais okupacijos laikotarpiais. Į Nepriklausomą Lietuvą lygiuotasi Sąjūdžio metais. Viso to galėjo nebūti, jei būtų pasisekę Vaupšui. 1920 metų rugpjūtį Lietuvos valstybė buvo labai arti bedugnės – ir reikia džiaugtis, kad į ją neįkrito.