Skrisdamas lėktuvu, dar ir feisbuką komentuosiu – nėra geresnio ir blogesnio išradimo nuo tų laikų, kai kažkas sugalvojo mėsainius su šonine, negu internetas, veikiantis lėktuve.

Pirmiausia, paneigtas daugelio dešimtmečių mitas, kurio tikėjo milijonai, kad įjungti telefonai gali būti pavojingi skrydžių saugai. Štai ir pasidarė nepavojingi, ką visi jau anksčiau įtarė. Kodėl mobilieji telefonai nekėlia grėsmės vienas kitam? Kodėl lėktuvas nekelia grėsmės mano mobiliajam telefonui? Kodėl, jei mobilieji tokie pavojingi, jų neatima patikra, kaip atima skysčius virš 100 ml? Kodėl kiekviename transatlantiniame reise, kokių kasdien šimtai ir tūkstančiai, keleiviai palieka apie 50 ir daugiau įjungtų mobiliųjų, ir niekas neatsitinka? Ir, pagaliau, kodėl pačios palydovės ir palydovai neišjunginėja savo mobiliųjų, o palieka juos įjungtus apsiaustų kišenėse?

Todėl, kad čia buvo nesąmonė, ir ji buvo oficialiai užrašyta, tai visi ir tikėjo. Prieš porą šimtų metų valstiečiai tikėjo, kad karvės nustos duoti pieną, kai netoliese pastatys geležinkelį. Kaip buki sodiečiai prieš šimtą metų, išgirdę, kad atskrenda kometa, užkalinėjo palėpės langus. Kad kometa neįskristų. Kaip mamos mums sakė, kad negalima pavalgius eiti maudytis į ežerą, kad skrandis nesusikratytų. Kaip sakė, kad negalima gulint skaityti, nes kažkas su akim bus ne taip. Ir kaip sakė, kad vienu metu negalima dviejų kalbų mokytis, nes viskas susipainioja. Dar mokslas sakė, kad nuo masturbacijos apankama ir ant delnų želia plaukai. Oro linijų pasaka apie tai, kaip mobilieji kenkia lėktuvams, tiesiog buvo labai labai tvari. Kol pasirodė, kad iš interneto lėktuve galima pasipinigauti. Tada jau viskas pasidarė gerai.
Oro linijų pasaka apie tai, kaip mobilieji kenkia lėktuvams, tiesiog buvo labai tvari. Kol pasirodė, kad iš interneto lėktuve galima pasipinigauti. Tada jau viskas pasidarė gerai.
Andrius Užkalnis

Įdomiausia, kad drausdavo mobiliuosius tos pačios oro linijos, kurioms atrodė, dar prieš 30 metų, kad lėktuve yra visiškai normalu rūkyti. Plieniniame vamzdyje, skrendančiame virš debesų, kuriame 10 km aukštyje brangiai ir sudėtingai valomas oras, kažkodėl nebuvo problema naudoti degias medžiagas, pūsti dūmus ir kratyti pelenus į krėslo ranktūrio pelenines. Jūs vis dar tikite, kad jos suprasdavo, ką daro? Baikit, nemanau. Jos jums melavo, kaip ta močiutė, kuri pasakojo, kad žydai iš krikščionių kūdikių kraujo kepa papločius.

Tačiau internetas lėktuve atėmė tą privatumo langą, atsipūtimo erdvę, kurią turėjome. Anksčiau palaimingai dešimt, dvylika, keturiolika valandų galėjai būti nepasiekiamas. Nieko nežinoti. Ar su kuo nors susipykai, ar tavo namus apvogė, ar dar kas nors– tu nieko nežinai, sužinosi, kai nusileisi, o dabar gerk šampaną ar viskį su ledu, išsitiesk krėsle, skaityk žurnalą, arba apskirtai, išsiskleisk lovą iki horizontalios padėties, ir pasauliui būsi nepasiekiamas. Dabar to nėra. Dabar tave rasim visur. Dabar pabėgimo nėra.

Tai tiek apie lėktuvus. O dabar apie gyvenimą užsienyje.

Taip, suvokiau, kad grįžęs 2011 metais į Lietuvą, užsibuvau. Jei nori likti aktualus, jei nenori sakyti „aš pavargau nuo gyvenimo“, turi kuo dažniau keisti aplinką. Kiek tik leidžia galimybės (o galimybes mes visi sau pasidarome patys ir tik patys). Ilgas savaitgalis Barselonoje yra gerai, bet jis nesiskaito ir tikslų nepasiekia. Dvi savaitės Tenerifėje arba Šri Lankoje yra gerai, bet asmenybės nepakeis. Londonas, Šveicarija, Tulūza, Stokholmas, Gruzija, Armėnija, Baltarusija, Austrija, Vokietija – visi lakstymai buvo gerai, bet tai yra ne tai, ko reikėjo.

Ko reikėjo, sužinojau dabar.
Gerai, kad čia, Los Andžele, dar nėra kokios „Bernelių užeigos“, o tai būtų mus nuvarę ir ten, cepelinų ir vėdarų.
Andrius Užkalnis

Minimumas yra du mėnesiai. Man pirmoji patirtis ir pabandymas buvo Kanada šią žiemą. Nepažįstamas miestas, pirmą kartą matomas butas, visiškai nauja aplinka. Du mėnesiai terapijos.
Pabandžiau, patiko (Kanada nelabai, bet visada gali sėstis automobilin ir važiuoti į Vašingtono ir Oregono valstijas, kur pigus benzinas, fantastinis vandenynas ir tvyrantis legalios žolės kvapas), bet pati mintis atitrūkti yra išsipildžiusi svajonė, kurios nepaleisiu.

Šią vasarą: prasidėjo birželį, baigiasi rugpjūtį – Kalifornija, Arizona, Niu Meksikas; ir ypač svajonė ilgam laikui išsinuomoti kur nors butą ir gyventi ne turisto, o paprasto amerikiečio gyvenimą. Viskas gavosi, kaip man kartais būna, geriau negu planuota. Butas Los Andželo rojuje su vaizdu į jūrą. Namas prie pat paplūdimio. Ir kone 20 km pasivaikščiojimai prie Ramiojo vandenyno kasdien. Palos Verdes ir ant gatvės stovintys senoviniai Kalifornijos automobiliai – gal ne tiek senoviniai, kiek tiesiog seni, saulės išblukinti fordai, dodžai, kadilakai, sunkvežimiukai ir sedanai; kas dieną po fotografinį atradimą. Sportas be perstojo ir avokadai dideliais kiekiais. Mineralinis vanduo. Krevetės ant žarijų. Geriausi miesto japonų šefai ir penkios tuno rūšys.

Daugelis pažįstamų mūsų nesuprato. „O ar jau buvote ten, o ar aplankėte jau tą, ten BŪTINAI turite nueiti, o ten dar gyvena lietuviai, aplankykit juos.“ Mus nenumaldomai laikė standartiniais turistais ir įsivaizdavo, kad bėgsim, kaip visi bėga, į kokią nors žvaigždžių alėją fotografuotis Holivude, nes visi taip daro. Arba važiuosim Beverly Hillso žvaigždžių namų apžiūrinėti autobusėliu. Gerai, kad čia, Los Andžele, dar nėra kokios „Bernelių užeigos“, o tai būtų mus nuvarę ir ten, cepelinų ir vėdarų.

Ir visi domisi, tai kokie jūsų planai iki išvykimo. Kaip jums pasakyti? Keltis, sportuoti, praustis, rašyti daug tekstų, maudytis vandenyne, kartais nuvažiuoti į gretimus pajūrio miestus, ten pavalgyti. Išeiti vakare į sodą, kur krenta nuo medžių prisirpę mandarinai, ir kur retkarčiais ateina oposumas. Toks sterblinis negražus gyvūnas. Kaip didelė žiurkė baltu snukiu.
Gyvenimas nėra trijų liūdnų ir piktų variantų pasirinkimas. Nebent pats taip nori ir atsisakai gyventi kitaip.
Andrius Užkalnis

Gretimose gatvėse laksto povai ir fazanai. Pas mus ateina oposumas.

Lietuviai vis dar širdyje yra lygtinai išleistieji laikinieji turistai, kuriems kiekviena kelionė yra kaip paskutinė ir kiekviena diena turi būti atidirbta aplankytais muziejais ir nuotraukomis prie piramidžių, skulptūrų ir fontanų, kad paskui turėtų kuo terorizuoti svečius, kuriuos pasodina prie kompiuterio ir liepia (siūlo, bet kur tu atsisakysi), peržiūrėti nuostabiai įdomias 1700 nuotraukų, kur Jurga su Aurimu parsivežė iš paskutinės kelionės. „Čia mes neatrinkinėjom, tiesiog sumetėm iš kortelės, bet ilgai netruksim. Jūs dėkitės, dėkitės dar mišrainės. Ir karpio dar yra.“

Vidutinis lietuvis dar nesuprato, kad pasaulis priklauso jam. Nėra vien tik trijų variantų: (a) tūnoti Lietuvoje ir kartais baikščiai pasidairyti į Egiptą; (b) emigruoti, koneveikti Lietuvą iš toli, skutant silkes arba vairuojant furą, vis pareiškiant, kad nė nekvieskit, negrįšiu niekada. (c) važiuoti į Tailandą ir džiaugtis ubagų rojumi, pripūtus žolės kaifuojant, kad toną mangų pirkom už du dolerius.

Gyvenimas nėra trijų liūdnų ir piktų variantų pasirinkimas. Nebent pats taip nori ir atsisakai gyventi kitaip.

Aš, pavyzdžiui, dabar gyvensiu Lietuvoje po mėnesį ar du (kad niekad neatitrūkčiau), paskui kur nors pasaulyje po du ar tris mėnesius. Stengsiuos kasmet praleisti Amerikoje kuo ilgiau, nes man čia patinka ir padeda kurti. Ar kada nors apsigyvensiu Kalifornijoje? Jei norėsiu, tikrai. Visas pasaulis yra mano.

Grįžtu naujas žmogus, kitokių nuotaikų ir minčių, išvaizdos ir nusiteikimo. Apsimokėjo porai mėnesių ištrūkti? O kaipgi. Be Kalifornijos šito nebūtų atsitikę.