Viešojoje erdvėje tarsi nusistovėjo nerašytas universitetų vertinimas pagal jų patrauklumą studentams, tačiau ar tikrai tai yra tikrasis jų konkurencingumas? Negalime gyventi pagal kitokias tendencijas, nei gyvena visas pasaulis, ir paneigti tiesos, kad kiekvienas universitetas stiprus tiek, kiek stipri jo mokslinių tyrimų kokybė. Versle jau seniai kaip norma yra priimama unikalių idėjų būtinybė, tačiau apie tai, kad lygiai tokiu pačiu principu pirmavimo turi siekti ir universitetai – nesusimąstome.
Mokslinių tyrimų kokybė ir universitetinės studijos yra dvi neatsiejamos dalys. Turėdami silpnus, nepakankamai finansuojamus mokslinius tyrimus negalime tikėtis ir stiprių studijų. Tad pagaliau pripažinkime, jog mokslo būklė pati taisytis nepradės – tam būtina atsakingai peržiūrėti institucijų struktūrą, įvertinti finansavimą bei jo skyrimo principus.
Neturėdami pakankamai resursų, mokslininkai negali atlikti tinkamų tyrimų, naudotis ar patys vykdyti pažangiausius tyrimus ir gauti originalius rezultatus. Visa tai atsiliepia ir universitetinėms studijoms.
Žinoma, galima sakyti, jog moksliniai tyrimai ir inovacijos nėra vienintelės universitetų veiklos sritys, jog universitetai turi ir kitą paskirtį. Tačiau universitetų veiklos vertinimuose, pavyzdžiui, įvairiuose reitinguose, didelė vertinimų dalis yra susijusi būtent su mokslinės veiklos pasiekimais. Mokslo lygį ir pasiekimus parodo įvairios bibliometrinės analizės, sėkmingas dalyvavimas tarptautinėse mokslo programose, suteikiamų patentų ir licencijų skaičius.
Šia prasme Europos inovacijų švieslentėje yra išskiriamos kelios stipriosios Lietuvos inovacijų sistemos pusės: žmogiškieji ištekliai, inovacijoms palanki aplinka bei verslo ir mokslo bendradarbiavimas. Ir nors 2010-2016 metų laikotarpiu Lietuva padarė ryškią pažangą tarp Europos Sąjungos valstybių (iš 24 pakilo į 16 poziciją), tačiau atsilikimas nuo kitų šalių mažėja pernelyg lėtai. Didžiausią susirūpinimą kelia mokslinių publikacijų dalis tarp 10 proc. dažniausiai pasaulyje cituojamų publikacijų, bendrų tarptautinių publikacijų kiekis ir doktorantų, ypač iš kitų šalių, skaičius.
Tai rodo ne tik ganėtinai žemą Lietuvos aukštojo mokslo lygį, bet ir tai, kas yra skaudžiausia: mūsų šalies universitetų nekonkurencingumą už šalies ribų. Varžytis su didesniais regiono universitetais, jau nekalbant apie europinio ar pasaulinio lygio mokslo įstaigas, yra neįmanoma, kai jų finansavimas yra kelis, jei ne keliolika kartų didesnis.
Aišku, yra ir kita medalio pusė – patys universitetai, regis, neįvertina tarptautiškumo reikšmės. Universitetai ne tik nepakankamai dažnai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, bet ir nepakankamai efektyviai pritraukia doktorantus iš kitų šalių. Dabar nebeužtenka užsienio doktorantų sužavėti galimybe gauti diplomą, kuris kai kuriose studijų srityse išduodamas pakankamai lengvai. Turi būti apgalvotos ir kitos jų pritraukimo priemonės, aktyviai dirbant su kokybės gerinimu ir viešinimu.
Tačiau yra dar viena siena, į kurią atsimuša Lietuvos universitetai, turintys prastą įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Prie tokio įvaizdžio nemenkai prisideda nemalonios situacijos, kai išaiškinami žurnalų savicitavimo ar vienas kito citavimo atvejai. Taip mėginama dirbtinai pakelti reitingus, kuriuose užimame itin žemas vietas. Pavyzdžiui, iš Lietuvoje daugiau nei 100 leidžiamų mokslinių žurnalų, iš kurių 27 patenka į „Clarivate Analytics“ (buvusią „Thomson Reuters“) duomenų bazę, vos vienas joje yra tarp 25 proc. geriausių žurnalų.
Kartais mus pradžiugina ir pavieniai sėkmės atvejai, tokie kaip prof. V. Šikšnio genų redagavimo technologija ar prof. S. Klimašausko laimėta Europos Mokslo Tarybos grantas ar teigiamai vertinamas Lietuvos energetikos instituto dalyvavimas „Euratom“ programoje. Tačiau perspektyvų nėra daug. Ir jas dar labiau blogina tai, jog sėkmingų projektų lėšų dalis tenkanti vienam tyrėjui yra mažiausia tarp visų ES šalių.
Visa tai byloja apie menką tarptautinį susidomėjimą Lietuvos aukštojo mokslo įstaigomis, vos kelios iš jų yra pajėgios susidoroti su savo tikslais. Dėl to kenčia ne tik perspektyviausi šalies mokslininkai, kuriems nėra sudaromos tinkamos sąlygos dirbti, bet ir aukštųjų mokyklų studentai, negalintys naudotis naujausiais ir pažangiausiais tyrimais bei metodais.
Vienintelis būdas išspręsti šias problemas yra didesnis tiesioginis mokslo finansavimas, galbūt netgi peržiūrint proporciją tarp studijų ir mokslo dalių. Neneigiant pačius universitetus kamuojančių problemų, būtina pasakyti, jog neturėdami pakankamų resursų, mokslininkai negali ne tik lygintis, bet ir konkuruoti su geriausių pasaulio universitetų tyrėjais. Ir be to, nestiprindami tyrimų, ką galėsime pasiūlyti savo studentams?