Kitaip tariant, įprastas diplomatinio karo peizažas. Skirtumas toks, kad šį kartą ne Kremlius, o Vakarai užėmė aktyvią poziciją, bet Rusijos užsienio politikos flagmanas manėsi pastatęs juos į vietą.
Ir tada atėjom mes. Paėmėm grotažymę #Kremliaumūsųistorijosneperrašysi ir tarsi pjautuvu įvažiavom Kremliui į skaudžią vietą. Nesakysiu į kokią, bet spėju, kad ją prieš kelias dienas pagyvenęs vyriškis Reformatų skvere demonstravo renginių organizatorei Erikai.
13 000 komentarų. 17 000 žemiausių įvertinimų, kurie numušė Rusijos URMo reitingą iki vieneto.
Ar tai turėjo kokią nors praktinę reikšmę? Iš pirmo žvilgsnio ne, tiesiog pilietiškai nusiteikusių žmonių nepakantumas atviram melui. Daug kas priklausė ir nuo Rusijos reakcijos.
Pirma reakcija Rusijos portaluose buvo apie lietuviškus hakerius ir koordinuotas atakas. Nepavyko. Visi atsiliepę lietuviai (o vėliau ir latviai, estai, ukrainiečiai) buvo realūs žmonės, o štai feisbukui patikrinus tuos, kurie Rusijos URM dėliojo 5 žvaigždutes iš 1200 reitingų liko 12, nes visos paskyros buvo netikros. Kaip netikėta.
Ankstyvą pirmadienio rytą Kremlius pripažino pralaimėjimą ir išjungė galimybę vertinti savo feisbuko puslapį. Atrodė, tiesiog maloni smulkmena. Mažos šalies piliečiai privertė pagrindinį didžiosios Rusijos užsienio politikos ruporą pabrukti uodegą ir trauktis į kampą.
Ties tuo viskas galėjo pasibaigti. Nedidelė informacinio karo pergalė, kuri be kompleksinių sprendimų būtų turėjusi tik vienadienį poveikį. Dramblys galėjo tiesiog mostelti straubliu ir ignoruoti įkyrią musę.
Bet ne. Ir štai čia pamatėm, kaip iš tikrųjų suskaudo Kremliui. Ko gero, stipriau nei tam vyriškiui iš Reformatų skvero, kai jį ant žemės paguldė pareigūnai. Suskaudo taip smarkiai, kad akis užtraukė raudona migla ir iš to įtūžio pasipylė klaidos.
Štai koks skausmas.
Bet kaip pastebėjo Aurelijus Katkevičius, informaciniame kare mažesniam visada naudinga, kai įtūžęs didysis imasi jį daužyti. Taip jis nusileidžia iki mažesnio lygio, o šiuo atveju tokia Rusijos URM isterija nepraslysta pro daugelį akių.
Ir maloni smulkmena tampa nebe smulkmena.
Mus pamatė ne tik Kremlius, bet ir Kremliaus opozicija. Pamatė ukrainiečiai, pamatė besidomintys politika Vakaruose, pamatė mūsų sąjungininkai. Pasaulio žiniasklaida pamatė, kaip nevėkšliškai Rusijos atstovas teisinosi per savo brifingą atsakinėdamas į klausimą apie „lietuvių aktyvistų atakas“.
Galbūt smulkmena, bet 20 000 žmonių reakcija mūsų draugams turėtų pakelti nuotaiką, parodyti, kad šiame kare jie ne vieni ir kad mums rūpi. Dėl to ir isterikavo prokremliški portalai mėgindami sakyti „20 000, juk tai tik 0,7 proc., visų gyventojų. Juk tai niekingai mažai“. Mėgino sakyti ir patys suprato, kad viskas reliatyvu, kad jie patys, be Kremliaus pinigų (ir net su jais) nesutelktų ir dešimtadalio tiek. O mes sutelkėm. Be pinigų, be dovanų ir be didelių kvietimų. Ir jeigu reikės, sutelksim ir 50 000. Ir ne tik virtualiai.
Rūta, rimtai? Aš suprantu, viešieji ryšiai ir visa kita, bet juk mes žinom, kaip buvo iš tikrųjų. Knyga turėjo tapti ir tapo bestseleriu, daug kartų perleista, laisvai prieinama ir pasiekiama, ją reklamavo visos žiniasklaidos priemonės, visi galėjo pasisakyti, Knygų mugėje buvo įtempta, bet konstruktyvi diskusija, o apsauginiai buvo tiesiog šou dalis. Bet Kremlius šitą interviu išsisaugojo ir ištraukė, kada labiausiai suskaudo.
Tebūnie. Perfrazavus klasiką, kol mes pritrauksim Mordoro akį ir jo resursus, mūsų draugai turės daugiau erdvės. Kremlius traukia vieną paslėptą kozirį po kito ir nervinasi dar labiau, nes mato, kad įžūlūs lietuviai šeimininkauja oficialiojoje jo URM paskyroje, jo propagandos šventovėje, kaip namuose.
Reikia eiti toliau. Mums svarbiausia nesuklysti, nepradžiuginti Kremliaus pradėjus rietis tarpusavyje ir neieškoti absoliučios teisybės. Mums reikėjo, reikia ir reikės laiko pripažinti savo istorijos skaudulius, tarpusavyje susitaikyti su juodomis jos dėmėmis ir drauge ieškoti kelio į priekį. Ir kalbėdami apie tai – viešai ir atvirai, drauge žengę Atminties maršo keliu Molėtuose, mes tai darome.
Mes galime įveikti save ir išlikti orūs. Mes kalbame apie savo istoriją, mums skauda dėl jos ir mes padarysim viską, kad galėtume ramiai žiūrėti mūsų anūkams ir proanūkiams į akis. Dabartinis Kremlius to padaryti negali ir niekada negalės.
Jis tūžta. Ir su visa savo galia, su visu savo neribotu propagandiniu resursu jis jaučiasi ne kažką. Ir darosi panašus į tą diedą iš Reformatų skvero, kuris viešai mojavo savo pasididžiavimu, jautėsi žiauriai kietas, kol praeiviai nepradėjo rodyti pirštais. O po to ir pareigūnai atvažiavo.
Haiku
Netikri draugai
It burbulas muilo
Pokšt ir nelieka