ESBO Asamblėjos metu pasiūlėme rezoliuciją, kurioje šalia kritikos Astravo atominės elektrinės projektui paraginome reabilituoti Baltarusijos politinius kalinius ir užtikrinti fundamentalias žmogaus teises: teisę burtis į organizacijas ir jas registruoti, turėti laisvus ir sąžiningus rinkimus.

Nors ir išbraukta iš darbotvarkės, rezoliucija turėjo teigiamą efektą – prieš renginį iš kalėjimo paleisti žmonės, suimti dėl įtarimų organizavus protestus prieš „paskutiniu Europos diktatoriumi“ vadinamą Baltarusijos prezidentą. Tačiau iš karto po Asamblėjos sulaukiau kritikos dėl tariamai nenuoseklaus mano požiūrio žmogaus teisių klausimais. Lietuvos gėjų lygos (LGL) Žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius (socialiniame tinkle „Facebook“ kažkodėl pasivadinęs Tomas Ilja) pareiškė: „Oj, kaip būtų puiku, jei ponas Laurynas Kasčiūnas žmogaus teises linksniuotų ne tik tarptautiniuose forumuose, bet Lietuvos Respublikos Seime! Ne per seniausiai šis politikas teigė, kad LGBT asmenims žmogaus teisės netaikomos! Gėda veidmainiui!!!“

Kitaip tariant, T.V. Raskevičius teigia, kad pasisakant už žmogaus teisių plėtrą autoritarinių režimų valdomose šalyse privalai kartu palaikyti ir LGBT organizacijų reikalavimus įteisinti vienos lyties asmenų santuokas ar galimybę įsivaikinti. Šie dalykai, anot jo, yra tokia pat žmogaus teisė kaip ir nebūti įkalintam už šalies vadovo kritiką.

Tačiau nei Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra numatyta, kad valstybės įsipareigoja įteisinti dviejų tos pačios lyties asmenų santuoką ar leidimą įsivaikinti. Europos žmogaus teisių teismas ne sykį išaiškino, kad draudimas sudaryti santuoką su tos pačios lyties asmeniu nėra žmogaus teisių pažeidimas. Žinoma, tai nekliudo diskutuoti dėl vienos lyties asmenų santuokų, tačiau Lietuva nepažeidžia tarptautinių susitarimų ir netampa mažiau demokratiška šalimi.

Asamblėjoje taip pat vyko balsavimas dėl žmogaus teisių padėties Rytų Europos šalyse. Švedų pateiktoje rezoliucijoje, greta Krymo aneksijos ar žodžio laisvės suvaržymų Baltarusijoje kritikos, smerkiamas LGBT asmenų persekiojimas Čečėnijoje. Kartu su skandinavais ir tik dalimi Vakarų Europos valstybių parlamentarų balsavau „už“, nes puikiai žinau, kuo skiriasi barbariškas elgesys su žmonėmis ir krikščioniškoji etika, kuri tam priešinasi neišskirdama jokių socialinių grupių.

Be to, gegužės pabaigoje grupė Seimo narių, tarp jų ir aš, inicijavome įstatymo projektą, pagal kurį suteikiama galimybė kartu gyvenantiems asmenims, taip pat ir homoseksualioms poroms, sudaryti bendro gyvenimo sutartį. Toks įstatymas padėtų kartu gyvenančioms poroms sureguliuoti turtinius santykius, gauti visą reikalingą informaciją kartu gyvenančio asmens ligos atveju ir t. t. Iš esmės įstatymas suteiktų tokias pačias teises tvarkyti bendrą gyvenimą kaip ir partnerystė, tačiau nesudarytų prielaidos pretenduoti į šeimos statusą.

Šis projektas atskleidė gilesnę problemą. Kad ir kaip bebūtų keista, tokiam siūlymui labiausiai nepritarė patys LGBT aktyvistai ir juos remiantys politikai. Sunku tai suprasti – juk dažniausiai būtent civilizuotos galimybės spręsti panašias problemas neturėjimas yra didžiausia praktinė homoseksualių porų bėda. Tačiau patys LGBT aktyvistai neslepia, kad tikrasis jų tikslas – santuoka ir teisė įsivaikinti, o partnerystė tebūtų pirmas žingsnis to link. Vėliau sektų švietimo sistemos korekcijos ir pan.

Gyvename laisvoje demokratinėje visuomenėje. Visada maniau, manau ir manysiu, kad kiekvienas asmuo turi būti gerbiamas nepriklausomai nuo savo amžiaus, lyties, religijos, seksualinės orientacijos, turtinės padėties ar kitų savybių. Tačiau tai savaime nereiškia, kad santuokinis vyro ir moters šeimos statusas prarado prasmę ir turi būti niveliuotas.

LGBT judėjimas Lietuvoje turi teisę reikalauti savo interesų įgyvendinimo, bet lygiai tokią pačią teisę nepritarti šiems interesams turiu ir aš. Ir ją tikrai naudosiuosi ir toliau.