Ta „šventoji karvė“ pati mėgsta labai garsiai bliauti ir kaltinti, peikti, klijuoti etiketes, bet nepraleidžia progos gvieštis visko, kas vieša, vos tik užuodžia naudą. Tiesa, peno iš šios raguotosios nedaug, nors ji pati ir mano, kad savo pieno upėmis tvindo visus.
Prisipažinkite, juk kandų apibūdinimą „lietuviškas verslas“ teko girdėti? Žinoma, teko. Tik jis, spėju, skambėjo ne su pasigėrėjimu, o su… nuoskaudos ar kartėlio prieskoniu.
Tiesa, prieš pradedant kalbėti apie „lietuvišką verslą“, būtina pabrėžti, kad ši kategorija netaikoma sąžiningam mūsų šalyje veikiančiam verslui, kuris, tikiu, teisingas tiek savo darbuotojams, tiek valstybei, moka mokesčius, nesiekdamas jų išvengti ar iškelti į „mokesčių užutekius“ egzotiškose salose, kuris neprimeta kitiems savosios „gyvenimo išminties“ ir yra draugiškas aplinkai bei bendruomenei, kuris tiki Lietuva ir ją kuria kartu su visa visuomene. „Lietuviškas verslas“ yra etiškojo verslo priešingybė, aikštingas ir susireikšminęs, vakarietiškų taisyklių ir etikos nepaisantis provincialus konkurentas.
Paprastai, kai sakome „lietuviškas“, tą žodį siejame su kažkuo geru, kažkuo vertingu ir unikaliu. Deja, kalbant apie „lietuvišką verslą“, kaip ir, šaržuojant, apie „lietuvišką orą“. Jis lyg pasąmonėje suskamba kažkoks nejaukus pasiteisinimas, kad, žinote, lyg ir turėtų būti kitaip, bet yra, kaip yra... Tai tikrai ne tai, kas kelia tyrų jausmų pavasarį ar bent pasididžiavimo jausmą, kad štai lietuviška – reiškia, kažką gero ir tauraus. Ne, šį kartą viskas ne taip ir anapus viešųjų ryšių bei marketingo profesionalų tapomo šešėlių teatro.
„Lietuviškas verslas“ dažniausiai labiau susiejamas su Rytais nei Vakarais, su, pavyzdžiui, pusėtina kokybe už neadekvačią kainą, o darbo santykiai su baudžiava, „diedovščina“ ar, geriausiu atveju, V. Kudirkos „Viršininkų“ fabulos elementais.
Taip, „lietuviškas verslas“ yra ambicingas, bet jo ambicija yra jo savininko/ų ambicijų tenkinimas (Tos ambicijos, matyt, pradžioje susijusios su noru dominuoti žemėje, vėliau jūroje, ore, vėliau kartelė kyla). Visa šio verslo veikla stipriai orientuota į pelno maksimizavimą. Ir, tiesą pasakius, tik į jį. Apie tokio verslo savanorišką grąžą valstybei ir visuomenei čia kalbėti sudėtinga. Taigi „lietuviškas verslas“ puikiai įkūnija neoliberalioje Lietuvoje sudievinto, bet pasaulyje labai kritiškai vertinamo, ekonomisto Miltono Friedmano idėjas. Tai, kas senukui Milčiui su Čikagos berniukais pavyko Pinočeto Čilėje, atrodo, puikiai suveikė ir trijose Baltijos sesėse, komunizmą iškeitusioms į „laisvosios rinkos“ ideologines dogmas.
Jei nesuprantate apie ką aš čia, pasakysiu trumpai: „lietuviškas verslas“ - ne europinis, o idealu laikydamas laukinių Vakarų kapitalizmo vingrybes, yra labiau panašus į stambųjį Pietų Amerikos arba Azijos šalių verslą. „Lietuviškas verslas“, atrodo, tik ir svajoja apie oligarchų savivalę, nusavintą ir uzurpuotą rinką, kišeninius politikus ir gausybę nereiklių klientų bei nuolankių ir ypač pigių darbuotojų.
Bet „lietuviškas verslas“ yra dar ir postsovietinis, todėl labai panašus į rusišką, ypač požiūriu į žmogų ir aplinką. Juk kai kitų, šalia esančių žmonių teisėti lūkesčiai ir teisės riboja pelningumą, kelia kaštus, o dar blogiau ir savininko ambiciją, kitaip nei „verslo žlugdymu“ to nepavadinsi, ar ne? Apie „lietuviško verslo“ savininkų ir vadovų pomėgius bei norą pasirodyti, net neverta pradėti kalbėti.
Ir, tiesą pasakius, toks verslas net nebūtinai turi būti privatus. Jis puikiai gali tarpti kokioje nors valstybės ar savivaldos institucijoje, net partijoje.
„Lietuviškam verslui“ svarbiausia yra „prasisukti“. Bet prasisukti mažiausiomis sąnaudomis, be ypatingų pastangų, o kartais net ir be investicijų. Geriausia, vykdyti veiklą nieko neveikiant, neinvestuojant, pavyzdžiui, mokesčių mokėtojų pinigais statyti oro pilis ir kurti „Naujųjų Vasiukų“ projektus. Todėl „Lietuviškas verslas“ labai mėgsta viešuosius pirkimus ir žino, kaip juos laimėti. Spausk kaštus, kokybės ir saugumo standartus žemiau dugno ir, tikėtina, laimėsi ir „įsisavinsi“ solidžią viešųjų pinigų sumą. Na, o jei dar turi draugų, tai „stopūdovai“ laimėsi. Nes pažintys ir draugai yra „lietuviško verslo“ degalai, draugais tampama ne tik bendrabutyje, kolūkyje ar komjaunime, bet ir kubile, pirtyje ar ypač medžioklėje, rečiau naujojo elito vakarėliuose ar per alkoholio dėžučių turinį.
Nes „lietuviškas verslas“ gerai žino, kad „netepsi – nevažiuosi“. Gal todėl jis yra išdrąsėjęs tiek, kad riziką valdo ją ciniškai perkeldamas ant kito pečių, pavyzdžiui, darbuotojo, kliento, kaimyno, valstybės ar dar kieno nors, ir dar įrodinėja, kad taip ir turi būti. „Lietuviškas verslas“ labai mėgsta apsimesti arba kalbėti smulkiojo verslo vardu, nors jis senai jau nebe smulkus, sprendžiant pagal savininkų ir akcininkų gyvenimo būdą.
Dar „lietuviškas verslas“ labai mėgsta verkti ir skųstis dėl nepakeliamų verslo sąlygų, didelių mokesčių, biurokratinių ir administracinių naštų, algų darbuotojams didėjimo, mažo eksploatuojamų darbuotojų našumo ir efektyvumo. Profesinės sąjungos, žmogaus teisės, siekis mažinti nelygybę ar didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje „lietuviškam verslui“ kelia isteriją bei veido spazmus su slenkančios komunizmo šmėklos haliucinacijomis. Universitetai jiems tik profkės, turinčios tiekti kvalifikuotos ir pigios darbo jėgos jų nekvalifikuotiems verslams, socialinė politika - „pašalpinių“ ir tinginių išlaikymas, kurie afigieli tiek, kad neina dirbti tokiam „geram darbdaviui“, na, už biški daugiau nei minimumą. Šalies kultūra, jei jos kažkam reikia, turi pati užsidirbti ir save išsilaikyti, na nebent, valstybė prisidėtų prie savininko „fizkultūrinių“ projektų realizavimo. „O emigrantai, tai, aplamai, – išdavikai ir k…, b...!“
Bet labiausiai „lietuviškas verslas“ verkia dėl blogio įsikūnijimo – milžiniškos valdžios aparato ir kavą cisternomis maukiančių valdininkų. Kodėl? Todėl, kad jis yra giliai įsitikinęs, kad tik „lietuviškas verslas“ yra ekonomika, kad tik jis moka mokesčius ir tik jis viską šioje šalyje išlaiko. Todėl valstybė turi mažinti, karpyti, taupyti savo išlaidas, atleisti kuo daugiau mokytojų, policininkų, paprastų tarnautojų, kažkodėl sutapatinamų su biurokratais, atsisakyti nereikalingų funkcijų, kurias gali įgyvendinti „lietuviškas verslas“, išparduoti ir leisti privatizuoti turtą ir viską optimizuoti, centralizuoti ir ne tik netrukdyti, bet ir padėti „lietuviškam verslui“ daryti lietuvišką verslą.
Todėl kiekvienas, žemesnės pajamų klasės tūlas lietuvis turi klauptis prieš poną ir kone bučiuoti kojas, kad šis yra, jo šventenybė, darbdavys. Nes norės – mokės algos priedą, nenorės – nemokės. Norės mokesčius mokėti Lietuvoje – mokės, nenorės, iškels į Kiprą ar Kaimanų salas. O ir šiaip, pasitempk, lietuvi, ir nedrįsk kvestionuoti kainų ar prašyti didesnės algos, oresnių darbo sąlygų, nes gi atlyginimų statistika kyla, tipo, kas negerai? Laisvoji rinka viską reguliuoja, ko dar nori? Bet jei nepatinka, tai, anava ten, matai, durys. O tuoj, pamatysi, pramuš, tikrai pramuš, kad tavo vietoje, kad ir sunkiau pritampantis, bet nuolankesnis ir, matyt, pigesnis ukrainietis darbuosis. Mesk tas nesąmones iš galvos, kad Lietuvai svarbiausia – žmogus? Svarbiausia – konkurencingumas!
Tačiau „lietuviškas verslas“ žino, kad su jo įvaizdžiu ir reputacija yra prasti popieriai. Todėl „lietuviškas verslas“ buriasi į „lietuviško verslo asociacijas, forumus ar konfederacijas“ ir samdo „tipo“ ekspertus, kurie nuolat visuomenei, lyg kokiai avelių bandai, buria buria, bando įrodyti, kad daugiau demokratinės valstybės ir visuomeninio solidarumo nėra taip gerai, kaip naujojo feodalo kumštis ir postmoderni baudžiava, pateikiama, kaip laisvė ir absoliutus pasirinkimo gėris, kad persidirbimas ir nuolatinis stresas, kuris neva yra progreso šaltinis yra geriau už laisvalaikį su šeima ar apmokamas atostogas.
Be to, „lietuviškas verslas“ samdo profesionalius raudotojus ir smegenų plovėjus, kurie Jūsų išrinktam Seimo nariui taip užpils smegenis, kad jis atvažiavęs susitikti su savo rinkėjais į kokį bažnytkaimį suoks apie verslo inkubatorius ir sąlygų gerinimą užsienio investicijoms pritraukti. Kita vertus, „lietuviško verslo“ savininkas ar bent akcininkas, ankščiau ar vėliau, visada mėgins pats patekti į valdžią, nes jis jau „viską žino“ ir dabar parodys mums visiems, kaip reikia tvarkytis Lietuvoje.
Labai svarbu pažymėti, kad „lietuviškas verslas“ gali būti net nebūtinai lietuviškas, kitaip tariant vietinis verslas. „Lietuvišku verslu“ gali tapti ir vokiečių, skandinavų ar kokios kitos šalies kapitalo įmonė. „Lietuvišku“ jis lengvai padaromas, kai pasamdomi „teisingi“ vietiniai kadrai. Nes „lietuviško verslo“ esmė – nacionaliniame požiūryje, kitaip tariant, lietuviškoje verslumo dvasioje. Galiausiai ir efektyviausiai į užsienio kapitalo įmonę ji atkeliauja kartu su vietiniais karjeristais arba aukštesnės pakopos direktoriais, vadybininkais, personalo, finansų ar kitų sričių žinovais. Jie yra „lietuviškojo verslo“ raitoji kavalerija, kapojanti tinginių pėstininkų ir logistikos darmajedų galvas bei surenkanti savo ponui viršpelnių duoklę.
Įdarbinus šį naujos kartos vadybos stachanovietį, pasižymintį nepaprastu pataikūniškumu, lipšnumu ir uolumu savo ponui, rezultatų ilgai laukti nereikės. Jau netrukus bus „sutaupyta ir išspausta“ tiek, kad tūlas skandinavų investuotojas žiūrėdamas į atskaitos skaičius, gali pasipiktinti išsiblaškiusia sekretore, kuri neva atnešė ne vienos iš Europos Sąjungos šalių, o kokio Azijos padalinio dokumentus. Ir tik po to supras, kokie veržlūs, talentingi, darbštūs ir, svarbiausia, efektyvūs yra lietuviai. Juk mums taip patinka, kai mus užsieniečiai pagiria! Taigi netrukus užsienio kapitalo įmonė jau gali džiaugtis „lietuviškos verslo“ vadybos rezultatais.
Tiesa, eiliniams darbuotojams, kaip ir vartotojams, dėl „nesveikai“ sukeltų kainų, gręžiamiems iki paskutinio lašo „savųjų“ tautiečių vis patrauklesnė atrodo emigracijos idėja. Nes dirbant „lietuviškame versle“ galima patirti tokių profesionalų motyvacijos jėgą tiek totoriškais retorikos sviediniais užtaisytą decibelų audrą, tiek „diržų užveržimo“ ar „mėgstu-nemėgstu“ aistrą. Tokia ta lietuviškų darbo santykių kultūros specifika, kuri, matyt, pridėjus ir naująjį darbo kodeksą, suvešės atogrąžų džiunglėmis.
„Lietuviško verslo“ vykdantieji vadovėliai lyg kokie kurkliai stengiasi išgraužti bet kokią kolektyvo „grass roots“ iniciatyvą, nesvarbu, jog gal būt ji galėtų kolektyvą ištempti iš stagnacijos ir prisidėtų prie klestėjimo. Jei šie Šerhano Tabakiai Puodlaižėliai bent minutėlę suabejos iniciatyva, o jie tikrai suabejos, reiškia, jie įžvelgė grėsmę savo, o Dieve, statusui, griežtai hierarchinėje savojo pasaulėlio dėlionėje. O jei apie tą iniciatyvą sužinos įmonės vadovas ir jam patiks! Kas tada? Atia mano kasmetinėms atostogoms Tunise, lyzingams ir paskoloms? Tai jau ne! Jokios iniciatyvos, o idėjos autorius nuo šiol bus stebimas, kad daugiau nešoktų aukščiau bambos. Tiesa, prabėgs šiek tiek laiko ir šią idėją lyg niekur nieko galima bus pasiūlyti kaip originaliai savąją.
Bet labiausiai tokio tipo žmonės pasižymi gebėjimu sukaupti visą prisitaikėliškumo gebėjimų lobyną. Už juos aukščiau hierarchinėje struktūroje esantys bus ne tik išgirti, bet ir apdovanoti dėmesiu bei kolektyvo sumesta dovana. Ir dar jie visada nepraleis progos pridurti, kad turi labai daug darbo, o jų darbas toks, lyg Dovydo, ką tik įveikusio Galijotą. Nors visi žino, kad už šį šmikį visą darbą padarys jo klysti negalintys pavaldiniai.
„Lietuviškas verslas“ yra užknisantis, o jo kišimasis į viešąją erdvę ir politiką yra viena Lietuvos stagnacijos priežasčių. Deja, jis stipriai stabdo ir etiško Lietuvos verslo raidą. Be to, „lietuviškas verslas“ yra viena priežasčių, kodėl žmonės palieka Lietuvą. Pripažinkime, kad toks verslas turi keistis bei labai stipriai pasistengti, kad visuomenė juo patikėtų. Žinoma, jei svajojame apie gerovės Lietuvą, kurioje gera būti visiems.