Pavasarį ši lengvata, nepaisant jos svarbos tūkstančiams gyventojų, buvo panaikinta. Įstatyme numatyta, kad nuo šių metų birželio vietoje 9 proc. PVM tarifo bus taikomas įprastas 21 proc. mokesčio dydis. Be abejonės, įgyvendinus šią reformą, šildymo paslaugos pabrangtų. Suvokdami tai, valdantieji ieškojo kompensacinių mechanizmų – pavyzdžiui, kartelė, numatanti pinigines kompensacijas už šildymą, buvo nuleista nuo 20 iki 10 proc. šildymui išleidžiamų pajamų dalies. Esą tokiu būdu besiverčiantieji sunkiau ir šildymui išleidžiantys didelę dalį savo pajamų (daugiau nei 10 proc.), galės gauti kompensacijas, o kartu bus panaikintos lengvatos tiems gyventojams, kurie mokėdavo lengvatinį tarifą nepaisant santykinai aukštų pajamų.

Vis dėlto situacija kiek sudėtingesnė. Pirmiausia, sugrąžinta PVM mokesčio lengvata būtų taikoma tik centralizuotai tiekiamai šilumos energijai. Prabangesnių butų savininkai neretai turi įsirengę autonominį šildymą, tad jiems PVM lengvata nebūtų taikoma. Be to, naujos statybos arba renovuotuose daugiabučiuose, kuriuose paprastai gyvena labiau pasiturintys gyventojai, sąskaitos už šildymą yra kur kas mažesnės nei senos statybos daugiabučiuose, tad PVM lengvata jų gyventojams absoliučiais skaičiais būtų mažesnė nei lengvata, kurią gautų mažiau pasiturintys senų daugiabučių gyventojai. Tad nuogąstavimas, jog PVM lengvata remiama pasiturinti Lietuvos gyventojų dalis, nėra visai tikslus.

Antra, PVM lengvatų šildymui panaikinimas paliečia net 700 tūkst. Lietuvos gyventojų. Skaičiuojama, kad PVM lengvatų šildymui panaikinimas šalies biudžetą papildytų maždaug 30 mln. Eur. Bet didelė dalis gyventojų – apie 250 tūkst. – patektų į sąrašus, kuriems kompensuojama, tad sutaupytos lėšos būtų išleistos (palyginimui – 2016 m. kompensacijas už šildymą gavo apie 130 tūkst. gyventojų). Į tokius sąrašus, žinoma, nebepatektų viduriniosios klasės atstovai, kuriems PVM mokesčių lengvata taip pat buvo ekonomiškai svarbi. Nauja kompensavimo sistema padidins išlaidų naštą toms šeimoms, kurios neatitiks kriterijų kompensacijai, o tai privers jas dalį savo pajamų anksčiau skirtų, tarkim, papildomam vaikų ugdymui skirti būsto išlaikymui. Statistikos departamento duomenimis, pernai lietuviai būstui ir jo išlaikymui skyrė reikšmingus 14% visų savo pajamų. Šioje statistikoje, žinoma, neatsispindi išlaidos neapskaitytai būsto nuomai.

Trečia, daug kalbame apie būtinybę padėti jaunoms šeimoms. Įsipareigojimas suteikti valstybės pagalbą joms įsigyjant pirmąjį būstą liko kažkur valdančiųjų rinkimų programoje (atitinkamas mūsų projektas šioje sesijoje buvo atmestas net nepradėjus svarstyti). Tuo tarpu tos, kurios išgali, ima paskolas, o kitos - būstą nuomojasi, dažniausiai, ne paslaptis, be sutarčių. Taigi pretenduoti į kompensacijas už būsto šildymą jos neturi net teorinės galimybės. O štai PVM lengvatos šildymui buvimas ar nebuvimas joms atsiliepia tiesiogiai.

Ketvirta, ši valdančiųjų sukurta kompensavimo sistema prisideda prie pašalpinės visuomenės kūrimo, taip socialinės atskirties problemą įšaldant ilgesniam laikui, o ne ją išsprendžiant. Į kompensacijas pretenduosiantys žmonės bus ne tik apkraunami įsipareigojimu nuolat teikti duomenis apie savo išlaidas būstui ne pačiu patogiausiu būdu, bet kartu, jie taps valstybės išlaikytiniais, neskatinant imtis iniciatyvos prisidedant prie išlaidų šildymui sumažinimo, mažinant motyvaciją užsidirbti daugiau, nes tokiu atveju pajamų padidėjimas net ir keliais eurais galėtų lemti kompensacijos netekimą.

Teigiantys, kad daugelis šalių yra atsisakę PVM lengvatos šildymui kaip socialiai neteisingos, nepamini, kad ją vis dar turi šalys į kurias labai norėtume lygiuotis – Airija ir net turtingasis Liuksemburgas. Turi ją ir mūsų kaimynai latviai, ir vengrai. Be to, vertindami PVM lengvatų efektyvumą ir „teisingumą“ turime vertinti bendrą atitinkamos šalies kontekstą. Tarkim, mūsų kaimynai lenkai PVM lengvatos šildymui neturi, tačiau jie taiko lengvatinį 8 proc. PVM tarifą privačių būstų renovacijai ir remontui. Tokio pobūdžio lengvatą, beje, taiko ir daug kitų Europos Sąjungos šalių (tarp jų ir ta pati Airija, Čekija, Slovėnija ir kt.). Kol svarstome, teisinga ar neteisinga PVM lengvata šildymui, galbūt laikas pradėti svarstymus ir analizes apie galimybę taikyti lengvatą privačių būstų renovacijai ir Lietuvoje?

Juo labiau, kad net PVM lengvatos šildymui oponentai neretai teigia, jog valstybės lėšas verčiau reikėtų skirti daugiabučių namų renovacijai. Renovacija – išties svarbus ir Lietuvos ekonomikai naudingas veiksnys. Tačiau įgyvendinti renovaciją nėra paprasta, nes dažnu atveju tam reikalingi kolektyviniai daugiabučių namų gyventojų sprendimai bei ženklios pačių gyventojų investicijos, tad kol kas renovacija negali tapti alternatyva PVM lengvatoms.

Galiausiai turime suvokti mūsų visuomenė socialines problemas. Esame tarp lyderių visoje Europos Sąjungoje pagal pajamų nelygybę; beveik ketvirtadalis piliečių gyvena žemiau skurdo ribos; visa tai tampa paskata milžiniškiems emigracijos tempams, dėl kurių kasdien netenkame pilno lėktuvo išvykstančių tautiečių. Eurostat duomenys rodo, kad skaičius žmonių, sunkiai užsitikrinančių pajamas būsto išlaikymui, tarp jų už būsto šildymą, ir už jį negalinčių susimokėti Lietuvoje pastaraisiais metais auga (kai tuo tarpu pas mūsų kaimynus estus, latvius, lenkus – tokių žmonių procentas mažėja).

PVM lengvata šildymui yra viena iš priemonių parodyti, kad rūpinamės tais, kurie yra pažeidžiamiausi. Juo labiau, kad piliečių gerovė ir pasitenkinimas yra ir šalies nacionalinio saugumo klausimas.

Tiesa, reikia pripažinti, kad PVM lengvatos nėra vienintelė priemonė mažinti didelių šildymo kainų problemą. Tam reikalinga šildymo infrastruktūros plėtra. Tačiau tai – ilgalaikiai ir didelių investicijų reikalaujantys tikslai, todėl kol kas PVM lengvata šildymui yra reikalinga.