New York Times redakcija per 2016 m. JAV vykusius prezidentinius rinkimus pastebėjo, kad išsitrina riba tarp tikrų žinių ir pramogų. Dar pridėkime naują terminą „alternatyvūs faktai“, kurį į apyvartą paleido JAV Prezidento D. Trumpo aplinka. Gyvename aplinkoje, kur „alternatyviais faktais“ bandoma kurti nauja istorija ir realybė, kuri ilgainiui ir neretai tampa visuotinai vartojamu, nors ir melagingu faktu. Pavyzdžiui, BREXIT agitacinė kampanija, kaip teigia patys organizatoriai, rėmėsi „alternatyviais faktais“, taip siekdama paveikti gyventojus balsuoti už apsisprendimą palikti ES.
Būtent čia ir iškyla didžioji grėsmė, nes „alternatyvūs faktai“ nėra tik melas, dažniausiai tai vienpusiška informacija, naudinga kažkam ir neleidžianti visuomenei kritiškai įvertinti visų aplinkybių.
Politikai, valdžios valdomos valstybinės įmonės ar institucijos susikūrė technologijas ir įrankius, kaip manipuliuoti faktais, kurie paveiktų rinkėjų ar piliečių apsisprendimą. Peržengtas Rubikonas, nes visuomenės nuomonės formuotojai pasiruošę imtis bet kokių priemonių, kad tik pasiektų savo tikslus. Tam, suprantama, skiriamos didžiulės lėšos, dažniausiai mokesčių mokėtojų pinigai.
Ne išimtis ir Lietuva. Lietuvos vykdomosios politikos atstovai - Vyriausybė, ministerijos jau kuris laikas skiria dideles lėšas viešajai nuomonei formuoti. Daugeliu atveju straipsnių pavidalu pateikiama informacija nebūna pažymėta kaip užsakomoji ir vartotojai ją priima kaip žurnalistų parengtą medžiagą, o ne savireklamą.
Tokia yra XXI amžiaus reklama- puikiai supakuotas tekstas gerame padaže, o ne tiesiog aiškiai matomas skelbimas. Šioje srityje ypač pasižymi valstybinis energetikos ir aplinkosaugos sektoriai - ministerijos bei jų kontroliuojamos įmonės ar įstaigos.
Pavyzdžiui, savo ataskaitoje Valstybės kontrolieriai Seimui pateikė informaciją, kad 2009 -2012 m. Energetikos ministerija ir jos kontroliuojamos įmonės pirko viešųjų ryšių paslaugų už beveik 3 milijonus eurų. Su tokiais pinigais ir velnias taptų baltas! Čia tik pinigai, daug didesnė žala, kad Lietuvos visuomenė ilgą laiką gyvena „alternatyvių faktų“ realybėje. Būtų tiesiog gražu, jei žiniasklaidos priemonės paviešintų, kas ir kiek gavo tokių lėšų ir, kiek to pasekoje atsirado nežymėtų straipsnių. Taip, naivu to klausti. Ir palikime praeitį tokią, kokia ji buvo, bet kurkime geresnę ateitį.
Visuomenė turi žinoti, kokia informacija yra parengta viešųjų ryšių agentūrų ar bendradarbiaujant redakcijos atstovams su užsakovu ir gaunant už tai atlygį. Tai pamatinė mūsų teisė, teisė į tiesą ir kritinį aplinkos vertinimą.
Apginti visuomenės teisę į nešališką informaciją užtektų, jei Seimas priimtų įstatymą, kuris įpareigotų valstybės institucijas, valstybės valdomas įmones, visas kitas įstaigas bei savivaldybes, kurios pirkdamos informacijos viešinimo paslaugas, t.y. sudarydamos tokių paslaugų sutartis su galimais paslaugų teikėjais, viešojo pirkimo sutartyse, be kitų sąlygų, numatytų ,,Privalomą sąlygą’’ - teikiamų paslaugų turinį žymėti ,,medžiaga parengta pagal xxx užsakymą. Turinys apmokėtas“. Įstatymo kontrolę galima pavesti Viešųjų pirkimų tarnybai. Panašų įpareigojimą jau ne vienerius metus turi politinės partijos, kurios rinkimų kampanijos metu privalo pažymėti reklaminį turinį ir už tai atsako žiniasklaidos priemonių redakcijos.
Neabejoju, kad tokį įstatymą palaikytų ir kokybiškos žiniasklaidos atstovai, nes tai padėtų išeiti iš pilkosios zonos.
Kad kalbos neliktų tik kalbomis, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) frakcija registruoja tokį Vilniaus miesto tarybos sprendimą. Galbūt Vilnius bus pirmasis miestas, kuris ir kurio valdomos įstaigos pirmosios įtrauks privalomą sąlygą žymėti turinį, kuris skelbiamas žiniasklaidoje ir yra apmokamas mokesčių mokėtojų pinigais.