Prieš dešimtmetį Estijoje vis dar veikė daugiau nei 40 aukštojo mokslo institucijų. Tačiau šiandien turime šešis valstybinius, vieną privatų universitetą, aštuonias valstybines ir šešias privačias profesines aukštąsias mokyklas. Ir rezultatus, kurie įkvepia ir džiugina – Tartu universitetas ne tik geriausiai vertinamas tarp visų Baltijos šalių aukštųjų mokyklų, bet ir pasaulio mastu užima 314 vietą. Kokia sėkmės paslaptis? Ambicinga, nuosekli ir tikslinga mokslo ir studijų institucijų tinklo konsolidacija, kuri Estijoje yra tęstinis procesas.
Pasitelkę politinę valią sutarėme, kad šaliai reikia tikrai ambicingos aukštojo mokslo strategijos. Nesirinkome lengviausių ar greičiausių kelių, nes nusprendėme, kad mūsų netenkina „koks nors“ rezultatas ar nedidelis kokybės pagerėjimas. Ėmėmės tikslinių reformų aukštųjų mokyklų potencialui sutelkti, tarptautiniam konkurencingumui didinti, suskaičiavome, kad milijonui šalies gyventojų turėtų tekti vienas stiprus tarptautinės reikšmės universitetas.
Per antrąją konsolidacijos bangą, 2009-2012 metais, daug regionų kolegijų ir universitetų buvo arba prijungti prie kitų universitetų, arba restruktūrizuoti. Tiesa, ne visos aukštosios mokyklos buvo konsoliduotos, nemažai buvo ir tiesiog uždaryta. Klausiate kokiu pagrindu? Tiesiog buvo griežtai tikrinama mokslo ir studijų kokybė, nustatyti aukšti kokybiniai kriterijai ir kartelės neatitikusios institucijos buvo uždarytos, kai kurie dėstytojai ir profesoriai nebegalėjo toliau dirbti, nes negalėjo konkuruoti kokybe.
Pats konsolidacijos procesas buvo skausmingas, žmonės nerimavo. Tačiau daug diskutuodami, tardamiesi, būdami atviri, nuoseklūs ir aiškiai identifikavę viziją, kurios siekiame, sugebėjome suderinti interesus. Išlošė visi – tiek studentai, tiek tarptautinis konkurencingumas. Savo ruožtu valstybė pasirūpino, kad studentus perimtų kitos aukštosios mokyklos, o studijas po konsolidavimo baigę absolventai gavo motininio universiteto diplomus.
Ir rezultatai iš tikrųjų geri. Tiesa, reikia šiek tiek kantrybės ir nenuleisti rankų, nes jie pasimato po 5-6 metų. Man pačiai iš pradžių buvo labai gaila, kai jungėsi Kultūros akademija, jaudinausi, kad ypatinga institucijos aura nebūtų sunaikinta. Šiandien, po dešimtmečio, galiu pasakyti, kad ji tik dar labiau atsiskleidė ir klesti. Įstaigai skiriama daugiau resursų, o studentai gauna geresnį – Tartu universiteto – diplomą.
Einant dar toliau, dabar kalbame apie galutinį konsolidacijos etapą – mokslinių tyrimų institucijų konsolidaciją. Dauguma jų jau buvo konsoliduotos anksčiau, o kai kurios liko atskiros. Tai darome dėl tų pačių priežasčių – kad būtų sutelktos geriausios pajėgos. Kaip ir Lietuva, turime nedidelį skaičių mokslininkų, kurie yra atskirų sričių specialistai, tad norint gauti geriausią rezultatą būtina juos sutelkti, kad šalies mokslo ir studijų institucijos nekonkuruotų tarpusavyje.
Neabejotina, kad mažos šalys turi konsoliduoti savo išteklius, kad galėtų išlaikyti aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sistemą, kuri būtų efektyvi ir sukurtų didelę pridėtinę vertę.