Georgas Bushas, kurio paliktus pašlijusius santykius ruošėsi perkrauti B. Obama, savo laiku skelbėsi įdėmiai pažvelgęs į Rusijos prezidento sielą ir ten pamatęs žmogų, su kuriuo galės tartis.
Trinktelėjo rotušės durimis
Hamburgo rotušėje kasmet vasario mėnesį rengiamas iškilmingas banketas, vadinamas Matthiae-Mahl. Tradicija tęsiasi nuo 1356 metų ir skirta pasitikti pavasarį bei pagerbti užsienio svečią. Pokyliui renkasi iškilmingai pasipuošęs kultūros, verslo ir politikos elitas, stalai serviruojami iš miesto iždo saugyklos atgabenamu istoriniu stalo sidabru. Šiemet svečiu buvo naujai išrinktas Kanados premjeras Justinas Trudeau, pernai – už narystės ES išsaugojimą pasisakantis Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas.
O 1994 m. vasario 25 d. bankete buvo pagerbtas Estijos prezidentas Lennartas Meris. Dvi dienos prieš renginį į jį pasiprašė Peterburgo mero pavaduotojas užsienio ryšiams Vladimiras Putinas. Kadangi Hamburgas ir Peterburgas yra susigiminiavę miestai, kvietimą jis gavo.
Nors Rusijos daliniai dar nebuvo išvesti iš Estijos, prezidentas L. Meris savo kalbos pradžioje pasakė, jog vadovaujasi nuostata, išdėstyta sename vokiškame užraše kito Hanzos miesto Talino rotušėje: „Bijok Dievo, sakyk tiesą, elkis teisingai ir nieko nebijok“.
Jis atkreipė dėmesį, kad iš džiaugsmo, jog žlugo ilgametis grėsmės kėlėjas TSRS, Vakarai visiškai prarado budrumą ir nekreipia dėmesio į atgyjančias blogiausias sovietines tendencijas Rusijoje. L. Meris pacitavo pavojingą doktriną iš Rusijos URM dokumento, jog rusakalbių teisės kaimyninėse valstybėse negali būti išspręstos vien diplomatinėmis priemonėmis.
Dar buvo likęs ištisas dešimtmetis iki Baltijos šalių tapimo NATO narėmis, ir L. Meris pabrėžė, kokį didelį nerimą Vakarams turėtų kelti idėjos apie „ypatingą“ Rusijos vaidmenį ir apie jos „taikdarišką“ funkciją posovietinėje erdvėje, kur Rusija jau 1994 m. norėjo jaustis „primus inter pares“ (lot. pirma tarp lygių).
Paskui L. Meris palietė Baltijos šalių okupacijos klausimą, nes netgi jo kalbos Hamburge dieną Rusija užsienio reikalų ministro pavaduotojo lūpomis eilinį kartą tvirtino esą mes „savanoriškai“ stojome į TSRS, nors, pabrėžė kalbėtojas, gausią rusų mažumą jo šalyje sukūrė būtent okupacija. Pasak L. Merio, kuris dar paauglys su tėvais buvo ištremtas į Sibirą, dar truputis, ir bus teigiama, kad jo šeima drauge su dešimtimis tūkstančių kitų estų irgi savanoriškai leidosi deportuojami į Sibirą.
Kaip rašoma viename išslaptintame JAV diplomatų pranešime į Valstybės departamentą, iš Estijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo jie sužinoję, kad V. Putinas gali itin neigiamai žiūrėti į Estiją, nes jo tėvą kaip Raudonosios Armijos kareivį estų valstiečiai per karą įdavę vokiečiams.
L. Merio išsakyti perspėjimai pasitvirtino Rusijos veiksmais, ir šiandien apie juos rašoma kaip apie įžvalgią pranašystę, - kurią, beje, nepailsdamas skelbė ir Vytautas Landsbergis, - tačiau jų kalbos būdavo nuleidžiamos negirdomis kaip trukdančios patogiai nugyventi tą dieną. Deja, nuolaidžiaujant agresoriaus apetitai užaugo iki Gruzijos provincijų, Donbaso, Krymo, ir dabar Rusijai užkardyti reikia gerokai daugiau pastangų, negu jų būtų reikėję ištakose.
Beje, po šitos vasario kalbos praėjo dar keli mėnesiai, ir L. Meris liepą pasiekė susitarimą su Borisu Jelcinu, jog kariuomenė iš Estijos bus išvesta iki rugpjūčio 31 d. Matyt, Hamburge L. Meris jau buvo supratęs ir išmokęs, kad derantis su rusais reikalinga tvirta laikysena, kurios pavyzdžiu buvo Vytautas Landsbergis. Lietuvos sieną paskutinis okupacinės kariuomenės kareivis kirto lygiai metais anksčiau.
Profesūra neįsileidžia pro duris
Dar po dešimtmečio, 2004 m. rugsėjį, V. Putinas vėl ruošėsi į Hamburgą. Dabar jau kaip Rusijos prezidentas, besibičiuliaujantis su Vokietijos kancleriu ir socdemų lyderiu Gerhartu Schroderiu. Ta proga buvo sumanyta, jog Hamburgo universitetas suteiks jam garbės daktaro vardą.
Tačiau atsirado kliūtis: apie 60 universiteto profesorių pasirašė peticiją, kuri prieštaravo dėl V. Putino paskelbimo jų universiteto garbės daktaru. Pagrindinė priežastis buvo nominanto pradėtas antrasis Čečėnijos karas, šiurpinantis savo žiaurumu. Be to, profesoriai nepritarė autoritariniam V. Putino valdymo stiliui, jo pradėtam žurnalistų persekiojimui.
Nepadėjo net bičiulystė su kancleriu, nes Vokietija nėra Rusija, ir joje universiteto autonomija ją iš tikrųjų reiškia. Hamburgo universiteto vadovybė užvėrė duris kandidatui į garbės daktarus, o V. Putinas taip įsižeidė, jog išvis atšaukė savo vizitą į Vokietiją.
Bevaisis užsitęsęs pokalbis
Ilgai lauktas V. Putino ir Donaldo Trumpo pirmasis susitikimas įvyko šiemet liepos 7 d. Hamburge G-20 susitikimo paraštėse. Nors amerikiečiai norėjo gausesnio patarėjų dalyvavimo, Rusijos pageidavimu teko apsiriboti šešiais dalyviais: prezidentai, diplomatijos vadovai ir vertėjai. Baltieji rūmai anonsavo, kad pokalbis truks apie pusvalandį, kad jokio temų plano nėra, o Kremlius pabrėžė, jog tai susitikimas „sėdint“ ir planuojamas valandai.
Dieną prieš Hamburgą D. Trumpas apsilankė Varšuvoje ir pasakė kalbą, kurioje kvietė Rusiją liautis destabilizuoti padėtį ir įsipareigojo ginti Vakarų civilizacines vertybes. Jo dienotvarkė buvo sudėstyta taip, kad po pasimatymo su V. Putinu teliko vakarienė ir skrydis. O valstybės sekretorius Rexas Tillersonas po susitikimo išvyko tiesiai į Kijevą, pabrėždamas Vašingtono dėmesį Ukrainai.
V. Putinas atvyko iš Maskvos, tačiau maršrutas buvo ne tiesus: jo lėktuvas kreivaliojo, kad tik neskristų per NATO valstybių oro erdvę. Gana savotiška, nes galiausiai nusileido NATO valstybėje Vokietijoje. Tačiau pademonstravo savo liguistą nepasitikėjimą – tarsi jo lėktuvui galėtų kilti pavojus virš Baltijos šalių ar Lenkijos. O po susitikimo su D. Trumpu Rusijos prezidento dar laukė pokalbis su Japonijos premjero Shinzo Abe.
Kremliaus žiniasklaida kaip didžiulį laimėjimą kelias dienas skelbė, jog susitikimas truko net 2 val. 15 min. Jis prasidėjo nuo D.Trumpo prašymo pasiaiškinti dėl kišimosi į JAV rinkimų eigą. Kaip vėliau komentavo pats V. Putinas, JAV prezidentas atrodė sutikęs su paaiškinimu, kad jokio kišimosi nebuvę. Vienu iš susitikimo rezultatų Rusija įvardino sprendimą įkurti bendrą kibernetinio saugumo grupę, kad ateityje nebūtų jokių išpuolių, galinčių paveikti rinkimus. Klausimas už milijoną dolerių skaitytojui: kam kurti tokią grupę, jei patikinta ir patikėta, jog nebūta jokių išpuolių?
Grįžęs į JAV D. Trumpas savo papratimu Twitteryje paaiškino, kad jokios bendros grupės kurti neketina. D. Trumpo paneigtas rusų komentaras dėl rezultatų gali tapti signalu narciziškam JAV prezidentui, kad parteris nepatikimas ir gali daug ką savaip išvartyti, net pakenkdamas, tad su juo reikia būti itin budriam.
Kitame tvite D. Trumpas paminėjo, jog du kartus per pokalbį spaudė V. Putiną dėl kišimosi į JAV rinkimus. Dar vienas klausimas: kam kelti temą antrą kartą, jeigu pirmasis atsakymas (jei tikėsime V. Putinu) tenkina? Antra vertus, turbūt net D. Trumpas žino, kad grįžimas prie jautrios nemalonios temos tame pačiame pokalbyje santykių tarp pašnekovų negerina. Tačiau dabar ne 1994 m., ir V. Putinas liko sėdėti, iš naujo dievagodamasis niekuo dėtas.
Abi pusės svarbiu pokalbio rezultatu paskelbė paliaubas pietvakarių Sirijoje. Jos prasidėjo tikrai ne dėka šio pokalbio, kadangi susitarime dalyvauja dar dvi šalys: Jordanija ir Izraelis. Tik viešas paskelbimas priderintas prie prezidentų pasimatymo. Beje, didžiausia arabų žinių televizija „Al-Arabiya“ praneša, jog tikrovėje susišaudymai tęsiasi.
Nors abu prezidentai sakėsi labai patenkinti susitikimu, dėl kito pasimatymo nepasigirdo nė menkiausios užuominos.
Melanija tarpduryje, Vladimiras paraštėse
Raktas, kaip JAV vertina šį susitikimą, slypi kambario duryse. Ten buvęs R. Tillersonas tuoj pat išėjęs papasakojo spaudai, kad jis kelis kartus perspėjinėjo prezidentą, jog pokalbį reiktų baigti; kad JAV pareigūnai kelis kartus kaišiojo galvas pro duris, taip duodami ženklus; galiausiai po valandos buvusi paleista sunkioji artilerija: tarpduryje pasirodžiusi Melanija Trump, ragindama į koncertą su vakariene.
Kai namiškiai ima varstyti duris, taip be žodžių išprašomas užsisėdėjęs svečias. Aukščiausio lygio vadovų susitikime tokiu metodu prikišamai nuvertintas pats susitikimas, kaip neturintis didesnės svarbos už laukiantį koncertą. Išties, Rusija neturi ką rimtesnio pasiūlyti JAV, išskyrus savo pačios sukeltų konfliktų sprendimą, o norėtų drauge dalintis pasaulį įtakos zonomis, dėl ko jai daug kartų jau pasakyta, jog tokia politika likusi praeityje.
Todėl susitikimas Hamburge yra pozityvus tik ta prasme, kad jis gali suveikti kaip psichoterapijos seansas V. Putinui, kuris apsėstas noro spręsti pasaulio tautų ir valstybių likimus. Jis ištempė net iki dviejų valandų pasimatymą su supervalstybės vadovu ir pasijuto svarbus. Nereikės jam įrodinėti savo svarbos karinėmis priemonėmis.
Vardan to D. Trumpui su žmona vertėjo pavėluoti į koncertą.
O V. Putinas pavėlavo pas Japonijos premjerą, kurio nepasitenkinimą galbūt švelnino mintys apie sėkmingą ES ir Japonijos santykių raidą. Būtent per šį G-20 paskelbta, jog Japonija pasiekė itin svarbų ekonominį susitarimą su Europos Sąjunga, kuris daug realesnis nei tikimybė atgauti iš Rusijos po karo užgrobtas pietų Kurilų salas.