A. Užkalnis: Emigrantai palieka Lietuvą – kaip žmoną–raganą

Kai buvau emigrantas, kategoriškai atsisakydavau save taip vadinti. Jaučiausi, lyg tai mane žemintų. O buvau emigrantas 16 metų. Anglijoje. Ir dabar manau, kad tai vienas geriausių man atsitikusių dalykų. Ne pats geriausias, bet netoli to.

Taip, turėjau puikų darbą, apie kurį tik svajoja daugumas atvykstančių, dideles pajamas ir kelionių gausą, bet ne dėl to sakau, kad buvo puiku. Gyvenimas užsienyje kiekvieną paverčia bent truputį labiau visapusišku ir laisvu žmogumi.

Turiu įtarimą, kad valdžia nori stabdyti emigraciją ir nuolatos vapa apie emigracijos stabdymo ir emigrantų grąžinimo komisijas, komitetus, koordinavimo centrus, pareigybes ir biudžetus, skirtus tam tikslui, visai ne todėl, kad nerimautų dėl Lietuvos, kaip kažkada rašė Vincas Kudirka, kuris šaukė lietuvius liautis bėgus Amerikon.

Ir manau, kad ne tik dėl to valdžia rezga tuos planus, kad norėtų sau daugiau biurų ir komandiruočių, europinių projektų pinigų nusunkimo schemų, algų ir priedų sau ir savo vaikams, giminėms ir meilužėms. Taip, jie to nori. Nes valdžia visada pasiruošusi sugalvoti kiekvienai problemai po naują įstaigą, ir bus dar geriau, jei įstaiga problemos neišspręs, nes tuomet galima bus dar pratęsti įstaigos darbą, prikurti dar daugiau etatų, surašyti naujų projektų, o galbūt įkurti ir dar vieną papildomą kontorą, arba dvi, kad galėtų spręsti tos pirmosios neveikiančios įstaigos užduotis. Kai bus prikurta pakankamai įvairių biurų, galima bus spręsti klausimą, kad įstaigų daug, bet jos nesišneka tarpusavyje, ir jau tada, brolyčiai, galima bus kurti tarpžinybinį koordinavimo centrą visoms prikurtoms įstaigoms suvaldyti.

Valdžia visada pasiruošusi sugalvoti kiekvienai problemai po naują įstaigą, ir bus dar geriau, jei įstaiga problemos neišspręs, nes tuomet galima bus dar pratęsti įstaigos darbą, prikurti dar daugiau etatų, surašyti naujų projektų, o galbūt įkurti ir dar vieną papildomą kontorą, arba dvi, kad galėtų spręsti tos pirmosios neveikiančios įstaigos užduotis.

Andrius Užkalnis

Planas idealus, ir jei manote, kad čia tik mano fantazija, apsidairykite aplinkui ir pamatysite, kad dalykai būtent taip ir veikia. Ne tik Lietuvoje: kovai su klimato kaita yra pasaulyje prikurta tiek visokių tarpvalstybinių, tarpregioninių, tarpvyriausybinių ir tarpžinybinių organų, kad pusė mokslininkų nebeturėtų darbo, jei ne tos šėryklos. Tuo tarpu klimatas keičiasi lygiai taip pat, kaip keitėsi milijonus metų.

Bet čia dabar mes kalbame apie emigraciją. Valdžia labiausiai ją nori stabdyti visgi todėl, kad emigrantai yra laisvesni žmonės, jie turi pasirinkimą, ir juo naudojasi, o tokie valdžią labiausiai erzina. Jie gali be valdžios apsieiti. Jie patys sau pasidarys laimę, nes iš valdžios nei tikisi malonių, nei laukia. Būtent todėl valdžia noriai bendrauja tik su tais emigrantais, kurie susirenka paverkšlenti ir pakaulyti dvigubos pilietybės ar dar ko nors. Šitie dar prašinėja, jie nėra beviltiški. Blogiausi valdžiai yra tie, kas gyvena patys sau ir nieko neprašo.

Žmona labiausiai niršta ir puola į paniką, kai pamato, kad jos vyras be jos gali apsieiti. Dažniausiai tai būna tada, kai žmona pamiršta, kad valgyt vyras ir pats gali pasigaminti ar nusipirkti, klausytis vyro kalbų ji nenori ir nenorėjo, nes turi televizorių, drauges ir išmanųjį telefoną, sekso ji niekada nenori, nes jai visada skauda galvą, viską skauda, ne ta nuotaika arba ryt anksti keltis. Ką tokia žmona gali pasiūlyti? Surauktą veidą, bambėjimą nuo ryto iki vakaro ir kartojimą, kad ji neturi ką apsirengti? Tada vyras nebeturi ką prarasti, ir net paskutinė savanaudė kvaiša tai pajunta (dažniausiai tada, kai jau būna vėlu).

Valdžia yra lygiai kaip ta žmona. Tiksli kopija. Pasiūlyti nieko gero negali, vaikšto susiraukusi (jei jau kalbam apie Lietuvą, tai nė alaus neleidžia išgerti, kaip tikra sutuoktinė-ragana), pinigus siurbia kasdien ir visą laiką negana: kiek jai beduok, vis tiek neužsikimšdama zys ir skųsis, kad ir tam reikia, ir tam negana.

Maža to, kaip žmona pavydi draugėms, kurios geresnius vyrus gavo („Kristina už italo ištekėjo, ten tai nors vyras“), taip ir mūsų valdžia vis primena, kad čia ne valdžios, o blogų žmonių problema. „Visų vyrai kaip vyrai; už ką aš tą maušą gavau", svarsto žmona.“ „Kitur tautos kaip tautos, o mūsiškiai... vienas liūdesys, už ką mums tokius davė“, bėdoja valdžia. Viskas būtų gerai su ta mūsų Lietuva, jei ne tie mūsų žmonės, sako šalies valdytojai.

Ir jau kai vyras vieną dieną susirenka daiktus (žinant jo bobą, tikrai iš anksto neįspėja ir negrasina, kam jam tų dramų, tiesiog vieną rytą paaiškėja, kad jis stovi su lagaminais prie durų), tai tada prasideda klausimai. „Ko jam stigo? Kas buvo negerai? Tai ko nieko nesakei?“ – lygiai kaip valdžia, kuriai sakė, bet ji nenorėjo nė klausyti. Kaip ir ta žmona, kuri manė, kad vyrą nuo sekso sėkmingai atpratino ir problemą išsprendė, kai vyras nustojo švelnumo siekti.

Tada žmona gana liūdnai prisimena, kaip draugėms gyrėsi, dar ir vyrui girdint, kad moka savo vyrą į vietą pastatyt. Geriau būtų nesigyrus, galvoja ji šiuo metu. Dabar ji stovi koridoriuje nutrintu chalatu ir jau ašaroja, nes panašu, kad bus ne viską gerai apskaičiavus.

Ir tada prasideda naivūs bauginimai, apgailėtini, kaip ir ta pati paliekama ragana. „Tu manai, tau su ta nauja merga bus geriau? Ji tave staigiai paliks.“ Bus geriau, nes blogiau tikrai negali būti, o paliks ne ta merga jį, o jis ją, kai suįžūlėjus pradės elgtis, kaip ta sena buvusi žarsteklė. Tik diedas jau taip ilgai nebelauks.

Taip ir valdžia aiškina: „pamatysit, paminėsit mūsų žodį, nebus jums toje Airijoje ar Anglijoje geriau, oi dar verksit kruvinom ašarom.“ Tai kad bus geriau. Patys pamatysim, kur mums geriau. Ir kur mums bus geriau, jau nebe jūsų problema.

Na, ir galiausiai, paliekama žmona šauna paskutinį desperatišką užtaisą: „Vaikus pasiliksiu, o tave tai paleisiu basą, pamatysi, ką teismas pasakys.“ Ir valdžia tą patį. Tuoj mes jums, rupūžės, PSD paskaičiuosim; kaip sakot, dvigubos pilietybės? Niekada! Mes esam jūsų valdžia ir mes darysim viską, kad jūs pasigailėtumėt.

Ir, kaip ir ta buvusi žmona, kuri nesibodėdama ima alimentus iš to nekenčiamo šlykštynės (pinigai juk nekvepia), taip ir valdžia noriai ims emigrantų suvežamus pinigus, džiaugsis patyliukais, kai emigrantai mokės likusiems Lietuvoje tėvukams pensijas ir pirks jiems vaistus ir apšiltins langus ir dar nusiveš senukus atostogų, galbūt pirmą kartą jų gyvenime. Jei norės, galės emigrantai ką nors ir įsigyti Lietuvoje, tik palaukit, dar pirma apmokestinsim.

Todėl šiandien kiekvienam buvusiam, esamam ar būsimam emigrantui galiu pasakyti: niekas tavęs nekaltins, jei, pasijutęs nemylimu, susikrausi lagaminus. Kas daugiau tavim pasirūpins, jei ne tu pats? Ta susiraukus bambanti ragana? Nejuokauk. Kada tu jai paskutinį kartą rūpėjai? Ji rūpinasi tik savimi. Va tuoj pravers burną ir pasakys, kaip neturi ką apsirengti.