Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. (Rom 8, 18–23)
Sparčiai menkėja planetos išlikimo galimybės. Nuo XX a. vidurio visame pasaulyje nepaliaujamai didėja katastrofų skaičius. Vis labiau aiškėja, kad dėl daugumos katastrofų kaltas pats žmogus, o ne gamta. Akivaizdu, kas išorinės aplinkos tarša, su kurią dabar susiduriame, yra vidinės aplinkos taršos veidrodis ir rezultatas.
Apaštalas Paulius „Laiške romiečiams“ rašo, kad senasis Adomas, tai yra iš vidaus užterštas žmogus, su kūrinija elgiasi kaip su vergu ir trypia ją, o ji po juo, per jį ir dėl jo dejuoja. Šiandien girdime kūriniją dejuojant taip, kaip dar niekada niekas negirdėjo jos dejuojant. Paulius priduria, kad kūrinija laukia pasirodant Dievo vaikų ir atsikvėps tik tada, kai pasirodys žmonės, pro kuriuos prasišvies Dievas.
Galimas daiktas, sena iš pradžių turi būti sugriauta, kad galėtų atsirasti nauja. Šiaip ar taip, turime stengtis, kad nauja pradžia galėtų kilti iš kūrimo ir išganymo galių, kurias išlaisvinę išmoktume save apriboti. Tai bus kažkas visiškai nauja: bus mažiau greičio ir judėjimo, o daugiau vidujumo; mažiau vartojimo, o daugiau ryšių; mažiau technikos, o daugiau žmogiškumo; mažiau išsibarstymo, o daugiau vienybės; mažiau rungtyniavimo, o daugiau bendrystės; mažiau individualizmo, o daugiau dalinimosi.
Todėl Jokūbas iš Sarugo, gyvenęs VI a. po Kr., sako: „Žemė yra nėščia nesuskaičiuojamais vaikais – naujaisiais Adomais, ji dejuoja sąrėmiuose. Jos skausmai glūdi joje ir ją lydi, kur ji beeitų. Žemė rauda dėl senojo pasaulio merdėjimo ir naujo pasaulio skausmuose klaupiasi gimdymui. Kažkas pulsuoja už pasaulio, jį stumia, neleidžia jam nurimti savo darbuose. Ateina naujas pasaulis, drąsiai skubinasi ir verčia bejėgiu tapusį senąjį užleisti jam vietą.“