Kokia žinią Lietuvos visuomenei siunčia KT? Jei trumpai, tai pagrindinė žinia – karinio konflikto atveju tikinčių piliečių poreikis gauti religinius patarnavimus Lietuvos valstybei nėra svarbus. Dar daugiau, de facto visuomenei pasakoma, kad valstybei nėra svarbu, kad karinio konflikto atveju jos piliečiai galėtų laisvai atlikinėti religines apeigas ir praktikuoti tikėjimą.
Kuo grindžiamas KT nutarimas? Pagrindinis KT argumentas yra tai, kad nėra objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų dvasininkų atleidimą nuo karo prievolės. KT nuomone, dvasininkų atleidimas nuo karinės tarnybos nėra susijęs su objektyviomis aplinkybėmis ir todėl negali būti Konstitucijos požiūriu pateisinamas. Čia, žinoma, iš karto kyla klausimas, į kurį dėmesį atskirojoje nuomonėje atkreipė ir KT teisėjai D. Jočienė ir G. Goda – kodėl dvasininko statusas negali būti laikomas objektyvia aplinkybe, pateisinančia jo atleidimą nuo karo prievolės atlikimo?
Katalikai be dvasininko negali patys sau paaukoti šv. Mišių, patys sau suteikti Bažnyčios palaminimo, pašventinti devocionalijų, atleisti sau nuodėmių. Tad dvasininko patarnavimai, kitaip nei teigia KT, nėra subjektyvi tikinčiojo žmogaus užgaida, bet objektyvi būtinybė tam, kad asmuo galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Tuo tarpu KT savo nutarime ignoruodamas šia svarbią aplinkybę, tuo pačiu ignoravo ir klausimą – kaip dvasininkų šaukimas į valstybės tarnybą paveiktų kitas pamatines piliečių teises bei laisves, konkrečiai, pamatinę teisę į laisvą religijos praktikavimą?
Dvasininkas, eidamas tiesiogines savo pareigas, padeda kariams ir tikintiems valstybės piliečiams kritinėje situacijoje išlaikyti dvasine pusiausvyrą bei moralinį atsparumą. Tai šalies gynybai yra ne mažiau svarbu nei KT nutarime minimos technologinės ar gamybinės priemonės. Todėl dvasininkų atitraukimas nuo jų tiesioginių pareigų, siunčiant ten, kur tarnybą gali atlikti bet kuris kitas pilietis, šalies gynybai jokios pridėtinės vertės nesukurs. Greičiau atvirkščiai – daugybė piliečių konflikto atveju bus palikti be religinės atramos.
KT nutarime nemažai dėmesio skyrė teisei dėl pacifistinių ar religinių įsitikinimų atsisakyti tarnybos su ginklu rankoje. Tačiau sprendžiant dvasininkų atleidimo nuo karo prievolės klausimą, kalba juk eina ne apie tai, ar kunigas prieš savo įsitikinimus nebus verčiamas tarnauti su ginklu rankose (tuo labiau, kad Tėvynės ginimas su ginklu rankoje neprieštarauja nei katalikų tikėjimui, nei krikščioniškai etikai). Kalba eina apie tai, kas labiausiai atitinka visuomenės ir valstybės interesus karinio konflikto atveju – kunigo sielovadinė tarnystė ar jo tarnyba valstybinėje struktūroje.
Įsivaizduokime situacija, kai karinio konflikto atveju parapijos kunigai yra paimami atlikti tikrosios ar alternatyvios karo tarnybos. Parapijiečiai nebegali užsakyti šv. Mišių už artimuosius, kurių gyvybei gresia pavojus kare, sužeistieji gauti ligonių patepimo mirties patale, nuodėmių atleidimo pavojaus gyvybei akivaizdoje ar su kunigu palaidoti žuvusius. Nes, užuot teikęs religinius patarnavimus, jų klebonas arba su šautuvu vykdo kovinius vadų įsakymus, arba nuo ryto iki vakaro kuriame nors savivaldybės padalinyje tarnauja alternatyviojoje karo tarnyboje, vykdydamas paskirto viršininko pavedimus. Tai suprasdamos ir pagarbiai atsižvelgdamos į savo tikinčiųjų piliečių poreikius, dauguma civilizuotų Vakarų valstybių (įskaitant tas, kurių Konstitucijose tiesiogiai dvasininkai nepaminėti) atleidžia dvasininkus nuo karo prievolės vykdymo. Todėl šia prasme KT nutarimas Lietuvą priartina ne prie vakarietiškos demokratijos, bet prie sovietinių tradicijų, kurios neigė religijos svarbą asmeniui ir visuomenei.
KT pranešime spaudai apie priimtą nutarimą pabrėžiama, kad „Konstitucija yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas“ (pačiame KT nutarime nėra šios frazės). Tuo tarsi Lietuvos visuomenei duodamas suprasti, kad dvasininkai mūsų valstybėje naudojosi nepagrįstomis privilegijomis, o apdairus KT tam padarė galą savo nuožiūra priimdamas sprendimą klausimu, kuriuo pasisakyti net nebuvo prašomas. Tačiau iš tiesų KT susiaurino ne dvasininkų „privilegijas“, bet tikinčiųjų galimybę gauti būtinus religinius patarnavimus krizės atveju. Lietuvos piliečiai, priimdami Konstituciją, sutarė dėl svarbiausių bendro gyvenimo ir sugyvenimo valstybėje principų. Priimdami Konstituciją piliečiai buvo tikri, kad valstybė neignoruos jų pamatinių interesų, vertybių ir gėrių. Vienas iš tokių gėrių – galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Tačiau po šio KT nutarimo tikrumas, kad valstybė ir toliau gerbs savo piliečių teisę laisvai praktikuoti tikėjimą, gerokai sumažėjo. O kai sumažėja tikrumas, jog valstybė gerbia ir saugo jos piliečiams svarbius gėrius bei vertybes, neišvengiamai nyksta ir jausmas, jog Valstybė yra Tavo valstybė.
Konstituciniam teismui Konstitucija suteikia dideles galias. Pasinaudodamas šiomis galiomis jis gali tiek stiprinti valstybę, tiek skatinti piliečių nusivylimą. Todėl jam tenka ypatinga atsakomybė už jo nutarimus. Ši atsakomybė be kita ko apima ir pareigą tinkamai pagrįsti savo nutarimus, atsižvelgiant į visas visuomenei reikšmingas aplinkybes. Tačiau, kaip savo atskirojoje nuomonėje pastebi teisėjai G. Goda bei D. Jočienė, KT nutarimui, kaip tik ir pritrūko tokio pagrindimo.
KT priėmė nutarimą potencialiai apribojantį didelės dalies piliečių pamatinę teisę laisvai praktikuoti savo tikėjimą, remdamasis labiau išankstinėmis nuostatomis nei rūpestingai pagrįstomis prielaidomis. Tuo pačiu pasiųsdamas žinią didelei daliai religingų šalies piliečių – galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą modernioje Lietuvos valstybėje yra naikintina privilegija.