Tai ištrauka iš Vilhelmo Storostos – Vydūno laiško, kurį jis parašė 1918 m. balandžio 10 d. Lietuvos Tarybos pirmininkui A.Smetonai, norėdamas pareikšti savo giedras viltis dėl Lietuvos ateities, vasario 16 d. Lietuvai deklaravus Nepriklausomybę.

Ką tik minėjome Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Visi rinkomės giedoti mūsų širdžiai brangią „Tautišką giesmę“.

Deja, mūsų valstybė kol kas neklesti taip, kaip mes to norėtume. Balsuojantieji kojomis piliečiai parodo, kad problemų ratas didėja, keldamas grėsmę valstybingumo pamatams. Todėl kyla natūralus klausimas, kodėl taip yra?

Šis klausimas vis dažniau skamba daugelio Lietuvos žmonių lūpose ir atsakymo į jį buvo ieškota praeitą savaitę Seime vykusioje mokslinėje – praktinėje konferencijoje „Vydūnas šiuolaikiniam valstybingumui“. Jos metu Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė savo sveikinimo kalboje pažymėjo, kad konferencijos organizatorių pastangos šiuolaikinio pasaulio, kuris grindžiamas cinišku melu, kuriame daug kas vyksta ne iš idėjos, bet iš materialaus išskaičiavimo, o valstybės interesus ir žmogiškumą keičia „realpolitik“, šviesoje aktualizuoti Vydūno humanizmo, tautos ir valstybės vienybės idėjas daugeliui veikėjų atrodo naivokai. Tačiau dabartinės realaus gyvenimo problemos kelia rimtą įtarimą, kad, kurdami savo valstybę, praleidome kažką labai svarbaus. Vis stipriau ryškėja klausimas, ar mes ne per anksti nurašėme idealistus, kurie praeityje ir dabartyje savo sąžiningumu, siekiais, nepajudinama pozicija gyvenime ir kūryboje yra pajėgūs keisti pasaulį?

Ar neatsitiko taip, kad Vydūnas, V. Krėvė, Maironis, M.K. Čiurlionis, S. Geda ir kiti mūsų tautos ir valstybės patriarchai tapo tik vadovėlių vaikams autoriais? Ar tik ne čia prasideda nesuvokimas, kaip ir dėl ko valstybė gyvena ne taip, kaip mes norime? Ar tik kurdami savo valstybę nepraradome žmogaus?

Valdančiosios Seimo frakcijos pirmininkas Ramūnas Karbauskas pritarė vicepirmininkės iškeltiems klausimams. Jis pasidžiaugė, kad Vydūno dvasia Seime rado prieglobstį realizuojant blaivybės idėjas ir pirmą kartą Seimo istorijoje suformuoto Sveikatos reikalų komitete Sveikatos tausojimo ir stiprinimo pakomitečio veikloje. R. Karbauskis išreiškė viltį, kad tuos klausimus, kuriuos Seime lydės Vydūno dvasia, pozicija ir opozicija priims vienbalsiai.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys klausimus suformulavo dar aštriau: „Ar dabar tauta auginama, ar naikinama? Kodėl žodžio „tauta“ pradedame baidytis? Konstitucijoje yra įtvirtinta „Mūsų valstybę kuria tauta. Valstybės suverenitetas priklauso tautai“.

P. Urbšys akcentavo, kad Vydūnas ir ši konferencija yra reikšminga tuo, kad mums primena, jog mes negalime ir neturime teisės pabėgti nuo esmių esmės. Tauta – tai ir yra Lietuva. Nuo šio požiūrio priklauso, kokią turėsime savo ir savo vaikų ateitį.

Pagrindinis konferencijos pranešėjas buvo Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vaclovas Bagdonavičius. Jis pastebėjo, kad Vydūnas savo veikaluose pagrindinį dėmesį skyrė tautai, valstybei ir jų vaidmeniui žmogaus dvasinėje raiškoje – žmoniškumui. Vydūnas kalbėjo ir rašė, kad į šį pasaulį ateiname tam, jog patirtume laimę, realizuotume savąjį žmoniškumą. Kelias į tai eina per savęs ir reiškinių, vykstančių laike ir mus supančioje erdvėje, suvokimą – sąmoningumą.

Demokratinė valstybė, kurią Vydūnas tapatino su tauta, yra bendra joje gyvenančių žmonių sąmoningumo išraiška. Jos funkcija – padėti savo piliečiams patirti žmogiškumą ir realizuoti jų siekius. Jeigu tai nevyksta, tai rodo, kad mes nusižengiame arba realizacija neįvyksta nepriklausomai nuo mūsų visatos dėsnių. V. Bagdonavičiaus išsakytoms mintims vieningai pritarė dabartinis Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas ir šios draugijos garbės narys, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, prof. Bronislovas Kuzmickas.

Apie Vydūno idėjų svarbą šiuolaikinei sveikatos apsaugos politikai kalbėjo Seimo Sveikatos tausojimo ir stiprinimo reikalų pakomitečio pirmininkas prof. Algimantas Kirkutis ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto bei pakomitečio narys Dainius Kepenis. Jie atkreipė dėmesį, kad Vydūnas jau prieš šimtą metų suformulavo sveiko žmogaus sąvoką ir pabrėžė sveikatos tausojimo bei stiprinimo prioritetą prieš ligų diagnostiką ir gydymą. Tai jis grindė žmogaus būties ir visatos sandaros principais, kurie, jo požiūriu, yra efektyvūs ir siekiant suprasti žmonių tarpusavio socialinius santykius.

Šios koncepcijos efektyvumą Vydūnas įrodė savo asmeniniu pavyzdžiu. Laikydamasis sveikos gyvensenos principų jis sugebėjo taip sustiprinti savo imuninę sistemą, kad įgalino organizmą savaime pasveikti nuo mirtinos ligos nenaudojant medicininių priemonių. Tai jam leido aiškiai suprasti šios įžvalgos teisingumą ir efektyvumą. Jis visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad padėtų lietuvių tautos žmonėms suprasti šią tiesą ir surasti kelią į šviesesnę bei laimingesnę būtį.
Konferencijos dalyviai vieningai sutiko: žmogaus, tautos ir valstybės santykio problema yra labai svarbi. Tiek tautos, tiek ir valstybės perspektyva turi būti grindžiama tais pačiais principais, kaip ir atskiro žmogaus gerovė bei sveikata.

Gėris – pagrindinė priežastis, dėl kurios atsirado pasaulis ir galutinis viso ko tikslas. Todėl teisybė, teisingumas, dora ir gerumas – tai principai, kuriais turi vadovautis valstybė, siekdama jos piliečių gerovės.