Štai praeitą savaitę nutiko labai iliustratyvus, vieną pagrindinių mokyklinio ugdymo ydų apnuoginęs įvykis. Vienos populiariausių Lietuvoje pramoginės radijo stoties M-1 feisbuko puslapyje buvo paskelbtas vizualas, kuriame šalia matematinės lygties puikavosi klausimas „Aš laukiu. Aš vis laukiu. KADA? Kuriuo mano gyvenimo momentu man „tai pravers“, kaip buvo žadėta mokykloje?“ Į tai gan adekvačiai sureagavo žymus ekonomistas Nerijus Mačiulis, trumpai surašęs kokie yra matematikos mokymosi privalumai.
Taip jau sutapo, jog prieš gerą mėnesį man užgimė idėja parašyti komentarą apie mokyklinio ugdymo bėdas su kone identiška siužetine įžanga. Pats, kaip ir daugelis kitų, buvau tapęs ydingos mūsų mokyklinio ugdymo sistemos įkaitu ir daugel metų nesuvokiau kai kurių mokyklose mokytų dalykų svarbos ateities gyvenimui.
Šiandien kilęs viešas ginčas dėl matematikos mokymosi mokykloje prasmingumo yra puiki proga pažvelgti į mūsų ugdymo sistemą iš mažiau įprastų kampų.
***
Prisimenu save daugmaž devintoje klasėje, kai pasikeitus matematikos mokytojai, mano pažymių vidurkis patyrė siaubingą recesiją ir dunkstelėjo į dugną. Aišku, kaip neretas paauglys ieškojau save pateisinančių bei aplinką smerkiančių priežasčių: netikę mokymo metodai, naujos mokytojos būdas ir pan. Bet labiausiai mano motyvaciją pasitaisyti kirto paaugliškas įsitikinimas, jog matematika yra su tikrove susipykusių moksliukų žongliravimas skaičiais, kurio man asmeniškai (kaip ir daugeliui kitų žmonių) ateityje tikrai neprireiks. Nors šiandien galiu konstatuoti, jog kol kas matematinių lygčių mažai kur teprireikė, tačiau į jos svarbą žmogaus ugdymui žiūriu visai iš kitos perspektyvos.
Nebuvau visai negabus skaičiams. Kaip šiandien madinga sakyti – buvau mokinys, kuriam reikėjo specialaus dėmesio. Ir toks buvau tikrai ne vienas. Nemažai mano bendraamžių menkai suvokė matematikos prasmę būsimam gyvenimui.
Kaip suprantu, sistema nepasikeitė iki pat šiandien. Mokiniai ir toliau monotoniškai, kasdien daugmaž kas valandą yra mokinami vis kitos disciplinos: pirma pamoka – lietuvių kalba, vėliau biologija, matematika, muzika, chemija, istorija, fizika ir t.t. Visi dalykai labai skirtingi, daugelio besimokančių galvose turintys mažai ką bendro tarpusavyje.
Atrodo, jog mokiniai yra tarsi tikslingai ruošiami siekti karjeros vienoje ar kitoje mokslo srityje, bet mažokai ruošiami suprasti juos supančią aplinką. O juk vaikai yra labai smalsūs ir žingeidūs bandydami pažinti kasdien jų sutinkamus gamtos reiškinius ir visuomeninius procesus.
Man be galo keista, jog švietimo programas ir mokyklos misiją bei viziją formuojantys šviesūs žmonės nesupranta šios elementarios tiesos: absoliuti dauguma mokinių netaps mokslininkais – jiems matematikos, istorijos, fizikos ar geografijos žinios reikalingos labiau kaip priemonės kasdieniniam žmogaus pasauliui pažinti ir jame įsitvirtinti.
Keista, jog edukologai garsiai visur skelbdami, jog mokyklos pirmapradė priedermė yra ugdyti Žmogų, nemato akivaizdaus prieštaravimo tarp šios misijos ir realių priemonių, kaip to neva yra siekiama. Ko jau ko, bet Žmogaus Lietuvos mokykla tikrai neugdo. Tą kuo puikiausiai iliustruoja nuo Kremliaus okupacijos laikų išlikęs požiūris į vieną pamatinių mūsų pasaulio ramsčių – žmonių psichologiją. Mokiniai mokyklose yra mokomi santykio su skaičiais, santykio su istorija, santykio su daiktais, bet praktiškai visiškai nemokomi svarbiausio – santykio su savimi bei kitu žmogumi.
Mums belieka tik pasiguosti, jog Vakaruose, nors ir ne taip aštriai kaip Lietuvoje, švietimo sistema nėra labiausiai reformuota sritis. Ten nemažai šalių taip pat, kaip ir pas mes, mokinius inertiškai mokina pagal mokslines disciplinas, neskirdamos deramo dėmesio natūraliam žmogaus poreikiui pažinti jį supantį pasaulį organiškai.
Aišku, yra ir išimčių. Viena artimiausių ir garsiausiai pasaulyje skambančių – Suomija. Suomiai vieni pirmųjų pamatė, jog karalius nuogas ir ėmė radikaliai keisti įsisenėjusius švietimo sistemos principus. Jie sumažino mokinių tarpusavio konkurencijos galimybes, atsisakydami daugelio egzaminų, taip pat minimizavo namų darbus, patrumpino pamokų laiką ir pailgino atostogas. Maža to, ėmė judėti nuo mokymo pagal tarpusavyje nesiejamas mokslines disciplinas prie organiško, tarpdisciplininio mokymosi pagal kasdienybėje aktualias temas. Kitaip tariant, pagaliau ir valstybių lygmeniu buvo suabejota šimtmečius gyvavusia elitistine švietimo sistema ir pradėta atsigręžti į tyliosios daugumos emocinius poreikius.
Kodėl taip nutiko?
Vis dėlto, kodėl Vakarų pasauliui skaičiuojant jau aštuntą ekonominio klestėjimo dešimtmetį, XIX a. susiformavę visuotinio ugdymo sistemos principai išsilaikė iki dabar?
Pirmiausia, nesiaiškinant istorijos plačiai, reiktų paminėti, jog nuo seno švietimas buvo išskirtinai siauros visuomenės dalies – elito – privilegija. Antikoje nusistovėjo vadinamieji artes liberales, t. y. dalykų ir įgūdžių (gramatika, logika, retorika, aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija) lavinimas, kurie buvo svarbūs piliečiams, norintiems aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Bet, kaip žinia, piliečiais tuo laiku būdavo ir tapti galėjo tik labai siaura bei neskaitlinga gyventojų dalis.
Vėliau, bendrai Europos politinei sistemai stabilizavusis, švietimas tapo labiau prieinamas bei po truputį vis labiau vertinamas. Vienuolynų katedrinės mokyklos virto pirmaisiais universitetais. Vis dėlto, nepaisant sąlyginės išsilavinimo plėtros, vos vienas ar du nuošimčiai tuometės visuomenės buvo raštingi.
Renesanso ir vėliau Apšvietos epochose, politinėms teisėms plintant ir už tradicinio visuomenės elito ribų, į švietimo sistemą ėmė patekti vis platesnė visuomenės dalis. Šiandieninė visuotinio ugdymo sistema Europoje ėmė rastis XVII-XVIII a., o daugelyje šalių įsigalėjo nuo XIX ar XX a. pradžios.
Iš pradžių pirmosios mokyklos mokindavo elementariausių dalykų, tokių kaip lotynų kalba, aritmetika ir pan. Bet ilgainiui į dalykų sąrašą buvo įtraukiama vis daugiau tų dalykų pradmenų, kuriuos vėliau buvo galima studijuoti universitetuose (gamtos istorijos, geografijos, fizikos, chemijos ir t.t.).
Tiesa, labai svarbu priminti, jog nors į privalomojo ugdymo sistemą buvo įtraukiama vis didesnė visuomenės dalis, bendra tvarka iš esmės liko elitistinė, t. y. orientuota į iš dalies guvesnio proto visuomenės elito atžalas, per daug neatižvelgiant, jog išsiplėtus mokinių skaičiui, daugelis jų apskritai buvo mažiau imlūs mokslui.
Maža to, daugelis mokomų dalykų (jų atstovaujamų mokslo sričių) sparčiai tobulėjo ir tapo sudėtingesni. Deja, visuotinio mokyklinio švietimo sistema toliau buvo vystoma pagrindinį dėmesį skiriant gabiausiesiems, o ne mažiau gabios daugumos poreikiams patenkinti. Tuo metu susiformavę mokymo principai mokyklose išliko iki pat šiol – mokinių tarpusavio konkurencija, individualizmas bei mokymas pagal paskiras disciplinas, kurios, gilėjant mokslo žinioms, vis labiau tolo viena nuo kitos.
XX amžiuje, kai žmogaus santykis su gamta ir daiktais tobulėjo vis spartesniu greičiu, visuomenės supratimas, kaip jaučiasi mokinys ugdymo procese, keitėsi palyginti labai lėtai. Apskritai, bendro tiksliųjų mokslų pakilimo ir gamtos užkariavimo fone, žmogaus pojūčių, emocijų ir elgesio ypatumai atrodė kaip antraeilis ar trečiaeilis dalykas. Šios nuotaikos atsispindėjo ir bendroje švietimo sistemoje: svarbiausia – vaikus mokinti tikrų, t. y. gamtos mokslų, humanitariniai dalykai buvo patraukti į antrą planą, o vaiko emocinis ugdymas ilgą laiką buvo traktuojamas iš esmės kaip paties vaiko arba jo šeimos reikalas.
Nieko keisto, jog į psichologinį vaikų lavinimą gan atmestinai žiūrinčios visuomenės iki pat šiolei visuotinio švietimo sistemoje daugiausia dėmesio skyrė siaurai, guviausio proto, elitinei visuomenės daliai, praktiškai ignoruodamos fizinius ir emocinius mažiau mokslui gabios daugumos lūkesčius.
Mūsų, t. y. Lietuvos atveju, šią tendenciją itin sustiprino 50 metų vykusi Maskvos okupacija. Komunistinė santvarka, Vakaruose ir taip dominavusį gamtos mokslų svarbos kultą, savo imperijos valdose dar gerokai sustiprino. Tuo tarpu žmogaus emocinė būsena, jausmai ir išgyvenimai virto kone tabu. Nuo to laiko iki pat šiol mūsų moklyklose išsilaikė nusistatymas, jog matematika, fizika ar net kalbos pamokos yra kur kas svarbesni dalykai už psichologiją.
Šiandien mažai nuo Kremliaus okupacijos laikų pakitusi mokyklinio ugdymo sistema užprogramuoja nemažą dalį mūsų visuomenės problemų. Elitistinė, į paskiras mokslo sritis, o ne tarpdisciplininį, organišką aplinkos pažinimą orientuota sistema mažiau gabius mokinius demotyvuoja mokintis. O juk jie sudaro daugumą moksleivijos.
Be to, mokyklose skiriamas menkas dėmesys psichologijai ir žmonių tarpusavio santykiams skurdina moksleivių emocinį intelektą. Šio stoka vėlesniuose žmogaus gyvenimo etapuose gali tapti viena iš priežasčių kilti asmeninėms problemoms, pavyzdžiui tokioms, kaip polinkiui į priklausomybės ligas, skyrybas ar net savižudybes.
Galiausiai, Lietuvos mokyklose vaikas nėra ugdomas tapti Žmogumi. Norint iš tikrųjų, o ne tik deklaratyviai pradėti siekti šio tikslo, reiktų iš pamatų keisti mokymo principus bei paversti mokyklas vieta, kur mokiniams norisi kaskart grįžti, tiek dėl draugų, tiek dėl mokytojų bei bendros pozityvios atmosferos.
Šioje srityje išradinėti dviračio veikiausiai nebereiks. Jau minėta Suomija turbūt yra vienas geresnių pavyzdžių, kur vykdomos radikalios reformos jau dabar rodo teigiamų rezultatų. Tiesa, negalima švietimo reformų matuoti trumpalaikės naudos kriterijumi. Tikrą reformų rezultatą bus galima objektyviai įvertinti tik po daugelio dešimtmečių, kada pagal naują sistemą ugdytas žmogus subręs, įsilies į darbo rinką, išaugins ir į gyvenimą išleis savo vaikus.
Suomijos pavyzdys mums taip pat tinka ir dėl to, jog ji, kaip ir Lietuva, yra maža šalis. Didelės valstybės turi privilegiją sau leisti ugdyti bent dalį visuomenės pagal elitistinius, individualizmo ir konkurencijos, t.y. visuomenę poliarizuojančius, principus. Tuo tarpu mažos valstybės, norėdamos išlikti globalėjančiame pasaulyje, privalo vaikus ugdyti savo bendruomenę mylinčiais ir jai ištikimais žmonėmis.