Viskas, ko jie nori, tai būti namie ant sofos ir žiūrėti "Valanda su Rūta" (kartojimą). Bet gyvenimas juos išvilko iš ten, kur jiems gera, ir jie dabar yra ten, iš kur norėtų pabusti, kaip iš baisoko sapno.
Ne vienas ir ne du iš mūsų turime giminių Amerikoje, ir neišvengiamai kiekviename giminės baliuje sužinosite, kad dėdė Rimas arba teta Rimutė buvo aplankyti Deivido arba Ramūno Detroite arba Džersyje. Ramūnas, jeigu ką, turi jau naują žmoną Sonatą, nes jo buvus draugė Kristina, su kuria jis ir važiavo į Ameriką, kai laimėjo žalią kortą, gana šustrai susirado geresnį variantą: vyresnį amerikietį Jeff, ir dabar ji jau nebe Kristina Skersmyžytė iš Raseinių, o Christina Gaffrey, ir gyvena gražiame Čikagos priemiestyje ir net turi namelį per keturis blokus nuo jūros Boca Raton, Florida, kurį paliko pasimirus Jeffo mamytė. Apie Ramūną ji nebeprisimena, o Ramūnas stengiasi neprisiminti apie ją, tik vairuojant fūrą jį kartais užpuola prisiminimai. Arba memories. Dėkitės dar mišrainės, ko jūs nieko nevalgot.
Tai va, teta Rimutė buvo lankyti Ramūno, sakykim, Čikagoje (nupirko jis bilietą), nu ir žinokit nu ką. Nu gal ir įdomu, nu kažkiek aišku vis tiek kitas kraštas, bet nu ale nelimpa man nu nors tu ką, sako teta Rimutė atsidusus ir ragina svečius dėtis dar mišrainės.
Ir paklausius tetos Rimutės pradedi suprast, kokios yra pagrindinės bėdos lietuviams su kelionėmis, bet kuriomis kelionėmis. Bet dar valgykit, yra dar balkone jeigu ką. Bus karpis.
2. Lauktuvių pakavimo beprotybė užtikrina, kad teta Rimutė susideda stabilų viršsvorį, nes žinoti leistinus svorius lietuviams yra vienas baisiausių dalykų, kurie gali atsitikti gyvenime. Pasižiūrėti internetą arba pasiskambinti į oro liniją lietuviui yra absoliutus tabu. Niekada. Reikia pakuotis kiek lenda, tada tikėtis, kad viskas bus gerai, tada oro uoste sužinoti, kad klydai maždaug 15 kg ir, išgirdus apie €300 viršsvorio mokestį, pulti isterikon ir įjungti biškį kančios. "Supraskit, pas vaiką į Ameriką važiuoju, turėkit širdies".
Jie turės širdies, jei tu, Rimute, turėsi proto. O šiaip oro bendrovė nėra kardiologai. Taip, ir vaikui kokius 100 metų nereikia nieko, ką tu jam sukrovei. Ir ta duonutė, saldainiai ir "Damų" likeris (nes vargu juk ar Amerikoj tokio yra, ir tai tiesa, yra kitų vienodai baisių, bet tokio nėra) dabar bus auksiniai. Tai sveikinu, Rimute. Dar mišrainės, sakai?
3. Pastebėkite, kad parašiau "skambinti į oro liniją". Rimutė, Ramutė ar Jadvyga turi unikalius sugebėjimus pataikyti ne ten, kur reikia (keista, kad sugebėjo pastoti, nes jei dėdė Balys irgi taip pat nevykusiai būtų taikęs, tai nebūtų to Ramūno išvis šiandien).
Rimutė niekaip negali suprasti, kad skraidina oro bendrovė, o ne oro uostas, kuris neturi savų lėktuvų. Todėl Rimutė skambina į "eriuostą". Jeigu skambina. Eriuostas liepia skambinti į oro liniją, ko Rimutė niekad nedarys. Ne, ji paskambins geriau savo draugei Genutei, kuri prieš penkerius metus skrido pas vaiką į Ameriką ir gal ji žinos dėl to bagažo. Genutė, aišku, nieko neatsimena (beveik pamiršus, kad išvis kažkur buvo Amerikoje), todėl Rimutė tiesiog kemša languotą kaproninę tašę, iš kurios net ir Somalio pabėgėlių stovykloje pažinsi svečią iš ex Sovietų Sąjungos.
4. Rimutė, Danutė ir Jadvyga taip pat negali suprasti ir nenori suprasti, kuo muitininkas skiriasi nuo pasieniečio (imigracijos pareigūno). Kai jos supras šį skirtumą, ateis pasaulio pabaiga, pajuoduos dangus, ir žemę apsės skėriai, didumo sulig katėm.
5. Durnai atrodo, kainuoja pinigų ir išduoda kaip ubagą papildomas tašės vyniojimas į plastikinę plėvelę. Didžiausias įsivaizduojamas privalumas: nesusigadins languota baisi kaproninė tašė, kurios vertė yra apie $2 (kai nauja). Antras įsivaizduojamas privalumas - vagiai ir žulikai oro uoste negalės pradaryti tašės ir ko nors pavogti (saldainių, striukės, pirktos labdarkėje už €1, lietuviškos duonos). Tame yra nedidukė dalis tiesos. Vagiai, net jei jų bus, nė iš tolo nelies jūsų susuktos į plėvelę tašės, nes iš tokių tašių niekada nėra ką vogti. Žmonės, kurie vynioja tašes ir lagaminus į plėvelę, neturi nei proto, nei nuovokos, nei gabumų, kad galėtų užsidirbti ir įsigyti kažką, kas apsimokėtų būti vagiama.
6. Rankinio bagažo išmatavimus sakyti Rimutei yra tas pats, kaip kreiptis į jūsų katę ir jai pasiūlyti suprojektuoti branduolinį reaktorių. Visuose transatlantiniuose skrydžiuose ir šiaip lėktuvuose, išskyrus mažiausius, vietos rankiniam bagažui yra panašiai. Lagamino storis - per plaštaką ar vos daugiau, plotis: apie pėdą, ilgis - apie dvi pėdas. Teta, paimk dėdės Balio batą ir pamatuok, jei tau centimetrai netelpa galvoj. Ir nusipirk svarstykles ir pasverk. Greičiausiai bus rankinio norma 9 kg. Tai reiškia, kad gal ir OK bus 10 kg. Septyniolika nebus OK.
7. Teta Rimutė pirmąsyk išgirsta apie skysčius. Į atskirą maišelį, ne daugiau 10, kiekvienas ne daugiau 100 ml, ir taip, kremas yra skystis, net jei tau neatrodo. Nori pasiginčyti? Tavo valia, teta. Ten tokių jau matė, ir, patikėk, dar nė vienas nelaimėjo prieš oro uosto patikrą. Bet visiems eilę tu GALI užlaikyti.
8. Oro uoste rasti įlaipinimo vartus yra paprasta. Žiūri į švieslentę, susirandi savo miestą ir/arba reiso numerį, kuris parašytas ant įsodinimo kupono. Ten, švieslentėje, būna parašyti laipinimo vartai. Paprasta? Ne. Rimutė nueis būtinai ne į tą pusę ir kažkodėl įstrigs Duty Free parduotuvėje Frankfurte, kur ji vis tiek nieko nenori pirkti. Susivoks tada, kai jos vardą paskelbs dešimt kartų (jau isteriškai), ir ji, užlaikiusi visą reisą į Čikagą, kaltai ir durnai šypsodamasi kerėplinsis su savo rankiniu bagažu ir šakočiu, negalėdama rasti savo vietos ("o Jėzau kur čia tos vietos surašytos"). Devynių valandų skrydis jai praeis palyginti lengvai: ji pratus beprasmiškai sėdėti seniūnijose ir poliklinikoje, tai čia nieko naujo.
9. Ką sūnelis Ramūnas galėjo išaiškinti mamai, bet neišaiškino, nes o kam - tai kaip užpildyti muitinės formą. Mama pati nesupranta nieko ir su pasidžiavimu sako, kad ji angliškai "nei bū nei me". Jei pasiseks, padės užpildyti palydovė. Tai yra, jei mama prisimins, kur užsirašius Ramūno adresą. Prisiminė! Ramūno adresas oda apvilktoje užrašų knygutėje "Vilniaus Universitetui 400 metų", o knygutė bagaže. Su saldainiais ir duonute. Čia jau net Rimutė pripažįsta, kad ne viską pragalvojo iki galo. "Nu bet kur tas mano protas", dūsauja ji. Gerai, kad nors per stebuklą randa sūnaus telefoną ir gali jam paskambinti iš imigracijos. Proceso tai nepagreitina.
10. Ne visada, bet kartais Rimutė pasidaro papildomų problemų, besiveždama vaistukų (rusiškų), kurių Amerikoje nenusipirksi, ir kurių ir Lietuvoje irgi nepardavinėja (išskyrus turgelius), visokių geriausių pasaulyje rusiškų lašiukų bei uspakajoncų, bet Amerikoje jie nelegalūs (nes visi amerikonai durniai). Tada Rimutė praleidžia nemažai kokybiško laiko oro uosto daboklėje, kol iš jos atima vaistus ir surašo popierius. Ją pasitinkantis Ramūnas prisuka $70 už automobilio statymą.
11. Rimutė kaip velnias kryžiaus bijo žulikų, ir būtent todėl vieną bagažo vienetą (gaila, ne tą, kuriame saldainiai ir duonutė) iš jos jau O'Hare oro uoste paima "pasaugoti" jos sūnaus darbuotoju prisistatęs rusiškai kalbantis negras. Iš kur jis žino, kad ją pasitinka sūnus? Pati jam pasakė. Kai Ramūnas atvažiuoja pavėlavęs pasitikti mamos, ji jau turi viena taše mažiau. Šakotis apsilaužė, bet dar yra mamos rankose.
13. Todėl mama Čikagą mato maždaug tris valandas per mėnesio trukmės kelionę, kai Ramūnas su Sonata ją vis dėlto nuveža pažiūrėti centro. Rimutė bado pirštais į juodaodžius ir sako "žiūrėk, negras". Sūnus sako, mama, taip negalima čia kalbėti. Mama stebisi, kodėl.
14. Dar per kelionę mama kelis kartus būna su sūnum ir Sonata maisto pardėse ir K-Marte, kur priperka lauktuvių. Vieną kartą Rimutę nusiveda į meksikiečių restoraną, kur mamai viskas per aštru.
15. Daugiau mama leidžia dienas žiūrėdama pas sūnų teliką (kadangi angliškai ne bū nei me, tai žiūri tas laidas, kur rednekai mušasi, arba American Wrestlingą ir į galą jau pažįsta pagrindinius kovotojus - Snake, The Undertaker ir Brothers Natural Disasters).
16. Grįžusi į Lietuvą mama nelabai ką turi papasakoti, išskyrus kad nu ne jos čia šalis. "Nu kaip gal ir įdomu pasižvalgyt, bet mums lietuviams geriausia NA-MUO-SE", paskiemenuoja ji. Tikrai taip, ypač kai gimęs kelmu, palme nesulaposi.
17. Rimutė taip ir lieka nesupratusi, kad ji Amerikos nė nematė - ji sėdėjo kokiam Stinky Creek, Illinois, ir matė tris blokus aplink. Čia tas pats, kas nuėjus į vandens pramogų parką, nueiti į persirengimo kambarius, apsilankyti tulike ir prie recepcijos pažiūrėti LNK žinias per seną televizorių. Tu nebuvai vandens pramogų parke, jei tai visos tavo patirtys.
18. Domėjimasis ir smalsumas yra išauklėtas ir išmoktas elgesys. Žinote, kodėl Rimutė tokia išaugo? Nes kai ji buvo maža, jos pačios mama į viską atsakinėdavo "nežinau". Nes tingėjo kitaip. Motinos ir tėvai, kurie vaikams į viską atsako "nežinau", turėtų turėti vaikus atimamus iš jų, o patys išvežami sunkiesiems darbams kur nors į urano kasyklas, kad greičiau sutiktų savo Kūrėją. Iš visko, ko negaliu atleisti savo mamai, pirmoje vietoje yra tie atvejai, kai mama buvo per daug užsiėmusi arba per daug tingėjo su manim kalbėtis. Kai mane ignoruoja arba priima kaip savaime suprantamą, šito neatleidžiu niekam. Ir už viską ateis payback.
19. Grįžkime prie Ramūno mamos Rimutės. Mama sako ir dar daug metų kartoja, kad reikia kažkaip nors biškutį angliškai išmokti. Kad kitą kartą nu nors kažką ten suprast. Niekada net nepradeda mokytis, nes nėr kada, reik žiūrėt "Valandą su Rūta".