Praėjusią savaitę prie Seimo susirinko apie tūkstantį valstybinių miškų darbuotojų, norinčių išsakyti savo nuomonę dėl „valstiečių“ Vyriausybės bet kokia kaina buldozerius stumiamos valstybinių miškų ūkio valdymo reformos.

Prie Seimo susirinkę miškų ūkio darbuotojai reikalavo dialogo. Jie patys, kaip ir nemaža dalis Seimo narių sutinka, kad reforma reikalinga ir būtina, bet ji neturi būti daroma per prievartą, be jokio dialogo su suinteresuotomis šalimis, be jokių paskaičiavimų, kokį poveikį valstybei ir žmonėms turės miškų ūkio valdymo monopolizavimas.

Vienintelis „valstiečių“ Vyriausybės argumentas, bandant pateisinti reformą – tokia ji yra būtina, jei norime, kad Lietuva būtų priimta į EBPO.

Nepatingėjau perskaityti visą anglų kalba pateiktą 148 puslapių apimties studiją, kurioje EBPO įvertina Lietuvos ekonomiką.

EBPO tikrai siūlo peržiūrėti valstybinių įmonių veiklą, didinti jų valdybų nepriklausomumą, mažinant politinį ministerijų atstovavimą. Atvirai pasakius, premjero S. Skvernelio ir ministro K. Navicko (kurio tikras pusbrolis, vadovaujantis vienai iš medžio perdirbimo įmonių, galimai turėtų konkrečios naudos iš stumiamos reformos) siūlomas vienos įmonės modelis smarkiai prasilenkia su EBPO keliamais reikalavimais, nes vienos įmonės valdyba kaip tik būtų priklausoma nuo Aplinkos ministerijos, o korupcijos požiūriu, medienos perdirbimo verslui papirkti vienos įmonės vieną vadovą daug kartų lengviau, nei papirkti 42 savarankiškų urėdijų vadovus. Turint omeny, kad didžioji dauguma urėdų yra sąžiningi žmonės ir nepasiduoda korupcijai, atskirų urėdijų sistemą (konkretus jų skaičius yra techninis klausimas) galima laikyti daug atsparesne korupcijai.

EBPO rekomendacijose nėra nei vieno žodžio, kad organizacija reikalautų 42 veikiančias urėdijas pertvarkyti į vieną įmonę. Tai yra patvirtinęs ir su Lietuvos žiniasklaida bendravęs vienas iš EBPO vadovų Douglasas Frantzas.

Šių metų vasarį Aplinkos ministerijos svetainėje paskelbtame pranešime ministras Kęstutis Navickas, perpasakodamas savo pokalbį su Douglasu Frantzu, teigė, kad šis pareigūnas labai teigiamai įvertino Aplinkos ministerijos siūlomą reformos modelį, kai vietoje 42 urėdijų būtų steigiama viena įmonė, ir pabrėžė, kad, anot EBPO atstovo, tai, esą, – vienintelis geriausias konsolidavimo būdas.

Tačiau gegužės mėnesį BNS žurnalistui tas pats EBPO pareigūnas kalbėjo visiškai priešingai.
Viešame interviu jis teigė: „EBPO nenurodo, kad reikia mažinti jų skaičių nuo 42 iki 1. Tai nėra mūsų darbas, bet mes prašome svarbaus dalyko, kad Vyriausybė kartu su visomis susijusiomis visuomenės pusėmis sukurtų vertinimą, kuris nuspręstų, koks urėdijų skaičius būtų efektyviausias“.
Perskaičius Aplinkos ministerijos pranešimą ir BNS interviu su Douglasu Frantzu tampa aišku, kad „valstiečiai“, vaizduojantys, kaip jie atkakliai siekia įstoti į „turtingųjų ir pažangiųjų klubą“, naudoja sovietinės propagandos metodus – nieko nesibaimindami iškraipo EBPO pareigūno mintis.

EBPO atstovas pasakė aiškiai – reformos reikalingos, bet kokios jos bus, Vyriausybė turi nuspręsti dialogo pagalba su visomis suinteresuotomis šalimis.

Atrodo, kad šiuo metu „valstiečių“ dauguma tariasi tik su viena suinteresuoja grupe – stambiomis medienos perdirbimo įmonėmis, kurioms bus labai pravartu pirkti didelius medienos kiekius daug mažesnėmis kainomis iš vienos įmonės, o ne dalyvauti konkursuose keliose urėdijose.

Panašu, kad „valstiečių“ buldozeris pervažiavo ir Seimo pirmininką V. Pranckietį, kuris prieš kelias savaites išėjęs susitikti su prie Seimo piketuojančiais miškininkais viešai pranešė, jog miškų reforma bus svarstoma tik rudens sesijoje, pasiūlė sėstis prie derybų stalo ir išreiškė norą išklausyti visas puses.

Tačiau Seimo pirmininko, kuris yra antras žmogus valstybėje, norai buvo ignoruoti ir greitai nuslopinti. Valdantieji pratęsia Seimo sesiją ir skubos tvarka planuoja priimti reikiamus įstatymus, kurie sukoncentruotų visą miškų ūkį į vienos įmonės rankas dar šioje sesijoje.

Darbo metodai, kuriuos „valstiečiai“ pasitelkia stumti savo su visuomene neišdiskutuotą, niekuo nepagrįstą miškų ūkio valdymo reformos versiją, vis labiau primena būdingus ne demokratinei, pilietinei, o policinei valstybei.

Net Seimo komitetuose Miškų įstatymo svarstymas negali apsieiti be slapukavimų, bandymų bet kokia kaina sprendimus palenkti sau naudinga linkme. Vienas pasipiktinimą keliančių pavyzdžių – bandymas nuo Seimo Kaimo reikalų komiteto narių nuslėpti Vyriausybei nepalankias nepriklausomų ekspertų išvadas. Tokie valdančiųjų valstiečių darbo metodai buvo apskųsti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, kuri pripažino komiteto vadovybę pažeidus Statutą ir nurodė iš naujo svarstyti projektą.

Kodėl „valstiečių“ Vyriausybė taip bijo ekspertinio jos propaguojamos reformos įvertinimo? Viename iš ekspertinių įvertinimų pateikiama išvada, kad Vyriausybės pasirinktas modelis steigti naują valstybės įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“ negali būti laikomas pateisinamu tol, kol nebus sistemiškai išspręsti įstatyme neaptarti klausimai, susiję su veiksmingu išteklių paskirstymu ir aukštų valdymo ir skaidrumo standartų įgyvendinimu, t. y. tol, kol nebus išspręstas centralizuoto miškų valdytojo bei jo struktūrinių padalinių efektyvaus valdymo klausimas.

Pagal Vyriausybės siūlomą modelį vieno asmens, valstybės įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ vadovo rankose būtų sutelktos visos galios: valdomi visi filialai, kontroliuojamas miškų kirtimas, priežiūra, medienos pardavimas. Dar daugiau – „valstiečių“ modelis leistų klestėti miškų ūkio politizavimui. Taip neįgyvendintume EBPO pastabų, jog reikėtų vengti į valstybės valdomų įmonių valdybas skirti politinio pasitikėjimo politinius tarnautojus, tačiau naujas modelis miškų ūkio valdymo modelis tam kelio neužkerta.

S. Skverneliui praėjusią savaitę svarbią žinią dėl miškų ūkio valdymo reformos pasiuntė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, reforma griaunama dar jai neprasidėjus, daromos tos pačios klaidos, kaip ir priimant Darbo kodeksą: nekalbama su žmonėmis, kišamas vienas variantas, nors gali būti įvairių kompromisų.

Jei premjeras S. Skvernelis tikrai nori valstybinių miškų ūkio valdymo pokyčių, kodėl taip užsispyrusiai atsisako svarstyti bet kokius kitus reformos variantus, ieškoti kompromisų, kalbėtis su profesionalais ir, galop, rasti patį optimaliausią variantą, saugantį ir Lietuvos miškus, ir miškininkų darbo vietas, ir sąžiningą konkurenciją medienos versle?