Nepaisant to, kad praėjo nemažai laiko nuo knygos išleidimo, manau, kad ją verta pristatyti platesniam skaitytojų ratui. Nes ši knyga pateikia nepaprastai vertingą ir tikslų sovietinės visuomenės ir mąstymo pjūvį. O tikroji tragedija yra ta, kad dabartinė Rusija yra pernelyg sklandi tos sovietų represinės sistemos sužaloto mąstymo ir įpročių tąsa. O Lietuva buvo tapusi to iškreipto lauko dalimi: sovietų okupacija mūsų valstybei padarė didžiulę žalą, ir nors tolstame nuo šio klaikaus palikimo, procesas pernelyg lėtas, o sovietai, deja, deformavo mus labiau nei mums norėtųsi pripažinti.
Filme žydų kilmės rusų intelektualė, vertėja iš skandinavų, vokiečių, prancūzų kalbų šmaikščiai ir sklandžiai, su stulbinama atmintimi ir iškalbingomis detalėms pasakoja apie savo gyvenimą, o sykiu ir visą sovietmečio epochą – nuo Stalino teroro, Antrojo pasaulinio, Chruščiovo laikų, Afganistano karo iki Perestroikos. Prisimindama savo šeimos, bendraklasių, universiteto kolegų, draugų, bendraminčių gyvenimus ir įvairius nutikimus, viešojo gyvenimo detales L. Lungina perteikia negailestingą sovietmečio mašinos veikimą ir poveikį žmogui, o sykiu kalba apie labai universalius klausimus – žinių ir išsilavinimo reikšmę, mąstymo laisvumą, viltį, išlikimą žmogumi bet kokiomis sąlygomis, baimę ir išdavystę.
Ironiška, kad apie represinę sovietų sistemą savo gyvenimu liudijusi L. Lungina nesulaukė viešo filmo demonstravimo – tarsi išsitęsus nevilties ir cenzūros laikui, apie kurį tiek daug pasakojo pati herojė, filmas publikai po vienuolika metų trukusių finansinių ir transliavimo kliūčių, televizijų vadovų dvejonių tebuvo parodytas tik 2009 m. ir iš karto tapo įvykiu. Vėliau jis virto knyga – bestseleriu.
L. Lunginos aplinka – įvairūs intelektualai, iškilūs kūrėjai: rašytojai, aktoriai, dailininkai, muzikai, režisieriai, aktoriai, disidentai. Jos pasakojime sutiksime garsiausias to meto pavardes – nuo Jevtušenkos iki Cvetajevos, Pasternako, Brodskio, nuo Chruščiovo iki Solženicyno. Pati L. Lungina sėkmingą savo vertėjos karjerą pradėjo aptikusi Astridos Lindgren kūrinius ir vėliau su ja asmeniškai bičiuliavosi.
Tikrai puikiai, nepagailėdama atidaus žvilgsnio ir nevykusiam teksto vertimui į lietuvių kalbą, šią knygą „Literatūroje ir mene“ recenzavo Irena Ramoškaitė, bet ties kai kuriais L. Lunginos prisiminimais ir įžvalgomis norėčiau stabtelėti ilgiau.
Stalino teroras ir kultas. Tada ir dabar
Užsienyje komandiruotėje dirbusį L. Lunginos tėvą, vidutinio rango sovietų funkcionierių, sovietai atšaukė ir jau niekada nebeišleido į užsienį (tėvas, beje, bičiulių įspėtas, kad taip nutiks, bet patriotiškai nusiteikęs tokiu scenarijumi paprasčiausiai nepatikėjo). L. Lungina visą vaikystę praleido Vokietijoje, Prancūzijoje, Palestinoje. Tai amžiams ir įskiepijo jai „nuomonių laisvės užtaisą“ (p. 93), kuris vėliau vertė priešintis sistemai. Neišvengiamybės ir ateities dramos nuotaika juntama jau išsiskiriant su draugais Prancūzijoje – jie su Lialiana ir jos mama atsisveikindavo suprasdami, kad daugiau niekuomet nepasimatys („Žinai, ten išvažiuosi, ir raktas apsisuks, atgal tu jau niekada nebegrįši“, p. 60).
Niūrus trylikametės L. Lunginos grįžimas su mama į Maskvą – kuo labiau jos tolo nuo Europos į rytus, tuo viskas atrodė skurdžiau ir baisiau. Išvydusi nuo bado aikštėse mirštančius žmones, Liliana traukinyje verkė, prašė mamos grįžti atgal į Prancūziją, tačiau tai buvo jau nebeįmanoma net ir persigalvojus. Liliana prisimena, kokis išskirtinis, neįprastas ir pernelyg prabangus tuometinei Maskvai buvo jos vaikiškas mėlynas paltukas su auksinėmis sagomis.
Netrukus Rusijoje prasidėjo baisusis Stalino teroro laikotarpis (1937 – 1938 m.) – nuolatiniai areštai, siaubo ir baimės atmosfera, žmonės bijodavo kylančio lifto garso, gyvendavo susidėję būtiniausius daiktus į rezginėlį – o gal šį kartą ateina išsivesti jų? L. Lunginos bendraklasiai, vakar buvę prabangių nomenklatūrininkų vaikai ir gyvenę didžiuliuose butuose, staiga dingdavo – juos areštuodavo drauge su jų tėvais ir labai pasisekdavo, jei pavykdavo ištrūkti. Liliana prisimena savo klasiokę, kurią paleido žmogiškas tardytojas ir kuri neturėjo kur dėtis, tad atėjo į mokyklą. „Dabar komunistai vaikšto į demonstracijas vis su nostalgija prisiminami senuosius laikus.
Penkiolikmečius berniukus ir mergaites šalindavo iš komjaunimo už tai, kad jie anksčiau KGB (tais laikais NKVD) neišdavė savo tėvų. Gera formuluotė?“ (p. 92).
Net ir po tiek metų skaitant atsiminimus apie stalinistinį laikotarpį, totalinį žmonių naikinimą, sunku suprasti L. Lunginos aprašytas groteskiškas rusų reakcijas į Stalino mirtį (1953 m.) – viešą inteligentų raudojimą tribūnose ir susirinkimuose, klausiant, kaip mūsų vaikai išgyvens be Jo, masinį žmonių veržimąsi į Stalino laidotuves – žmonės vyko traukiniais į Maskvą net ant stogų. Susidarė tokia grūstis, kad šimtai žmonių buvo mirtinai sutrypti.
„Šalia tų milijonų, kuriuos Stalinas pražudė būdamas gyvas, jis dar ir po mirties tiek žmonių nusitempė paskui save.“ (p. 214).
Tiesa vėliau, 1961-aisiais, panašioje minioje, laukiančioje, kada Staliną išneš iš Mauzoliejaus, nuotaikos buvo jau visai kitos: L. Lunginą ir jos draugus užsipuolė jaunimas, priekaištaudamas, kad jų karta leido tarpti Stalino kultui. „Ir reikėjo jiems paaiškinti, kad tai buvo kiti laikai, tie laikai sėjo tą baimę, kad tai kažkas nerealu, bet vis dėlto visiškai apčiuopiama – tas baimės jausmas buvo susijęs su visos visuomenės nuotaika, kad tai ne individualu, o bendra – jiems to nebuvo galima išaiškinti.“ Pačią knygos heroję KGB mėgino verbuoti garsiojoje Lubiankoje, reikalaudami, kad ji šnipinėtų bendrakursius ir savo buto gyventojus (p. 127).
Rusijoje istorinis ciklas vėl kartojasi: sunku patikėti, bet Kremliaus palaikomas Stalino kulto atgimimas yra ne tik įmanomas, bet ir sulaukia beprecedenčio palaikymo. Štai vasarį Levados centras pranešė, kad Stalino veiklos pateisinimas pasiekė istorinę viršūnę per pastaruosius 16-os metų. Tada apie jį teigiamai pasisakė 46 proc. apklaustųjų.
Antisemitizmas kaip valstybinė politika
Kremliaus propaganda nuolat bado į skaudų Lietuvos istorijos puslapį – žydų naikinimą ir vis klijuoja lietuviams fašistų etiketes. Tuo metu L. Lungina labai aiškiai knygoje atskleidžia, kad antisemitizmas buvo ne šiaip pavienės buitinės neapykantos apraiškos, bet oficiali Sovietų Sąjungos politika. Žydai negaudavo gerų darbų, jiems sunku buvo įstoti mokytis į norimas aukštąsias ar išsilaikyti jose (tyčia būdavo rašomi prasti pažymiai), nes buvo duoti nurodymai iš aukščiau riboti žydų skaičių. TASS agentūroje buvo išplatinta žymioji melaginga žinia apie žydų gydytojų grupę, kuri ne gydė žmones, o juos nuodijo, tarnaudami užsienio žvalgyboms (p. 208), tai nuteikė paprastus žmones prieš žydus.
Po tokių žydų persekiojimų Stalino laikais, L. Lungina, pati, kaip jis sako, iki tol nebuvusi religinga ir nesijautusi pernelyg žyde, „pradėjau sakyti, kad esu žydė, nes kitaip tai būtų niekinga“ (p. 206).
L. Lungina pasakoja apie tai, kad iš aplinkos nuolat ateidavo informacijos tai apie žydams skirtus barakus Sibire, tai apie sudarytus sąrašus – jau buvo parengti nurodymai žydus ištremti, stočių sąrašai, žydų sąrašai. „Aš nė minutės neabejoju – ir tai suprato visi, kas gyveno tuo metu – kad jei Stalinas nebūtų numiręs, tai, be jokios abejonės, žydus būtų išvežę. Tai buvo taip realu, kaip perkėlimas kabardinų ir osetų, Krymo totorių, turkų, bulgarų graikų, Pavolgio vokiečių. Jie per dvidešimt keturias valandas iškraustydavo tautas. Mes blogi organizatoriai, blogi organizatoriai, o štai tokiomis minutėmis tampame genialūs organizatoriai“ (p. 211).
Prie to paties L. Lunginos sąrašo galima būtų pridėti ir Lietuvos gyventojus, kurie naktimis ištisais vagonais buvo spėriai gabenami į Sibirą. Dar liūdniau, kad tas pats taikoma ir dabartiniams laikams – Rusija, stulbinamai susiorganizavusi, per trumpą laiką aneksavo Krymą ir dabar persekioja tuos pačius Krymo totorius ir visus tuos, kurie nenori taikstytis su naujai primesta tvarka.
Mes jums nurodysime, kaip reikia galvoti
Vienas iš įdomiausių ir svarbiausių knygos leitmotyvų – tai sistemos susidorojimas su intelektualais ir kūrėjais, su įvairiais kitaminčiais, nesitenkinančiais primestais mąstymo ir kūrybos rėmais. Susidorojama buvo rafinuotai, dalyvaujant kolegoms, kitiems intelektualams, bijantiems pasipriešinti, kartais sistemos pasirinktiems taikiniams tai baigdavosi visiška izoliacija, netgi tremtimi. L. Lungina pasakoja apie vienos žymiausių Rusijos poečių Marinos Cvetajevos atvejį, kurią toks organizuotas puolimas sužlugdė ir galiausiais privedė prie savižudybės.
Sovietams savo valdžiai išlaikyti ir smegenims išplauti nepakako cenzūruoti vien tik turinio (jame turėjo nelikti „antitarybinių“minčių), jie gviešėsi paveikti ir kūrimo manierą, stilių. Visų šių pastangų smaigalyje – siekis perkeisti mąstymą, išlaikyti lėkštą dogmatizmą.
„Socialistinis realizmas apibūdinamas kažkokiu primityviu gyvenimo vaizdavimo lygmeniu. Kur sudėtinga – ten nevienareikšmiška, o viskas turi būti vienareikšmiška. Jie labai kruopščiai saugojo stiliaus primityvųjį vienareikšmiškumą. Tai buvo būtina, norint išsaugoti jų valdžią. Ir negana to, tai atitiko žmonių, užsiimančių ideologija, lygį. Išsaugoti paprasčiausią abėcėlinį aiškumą. Pavojingas buvo samprotavimas. (...) Turi būti visiškai aišku, kas geras, kas blogas. (...) Tai buvo toks tėviškas požiūris: štai mes esame jums tikri tėvai, ir mes jums nurodome, kaip reikia galvoti, kad nebūtų jokios galimybės įvairioms nuomonėms.“ (p. 136, 137).
L. Lungina net keletą kartų atsiminimuose nupasakoja susidorojimo mechanizmą, kuris atsikartodavo panašiomis formomis, nepaisant to, kad buvo taikomas skirtingiems kūrėjams.
Viskas prasidėdavo (žinoma, su CK žinia) kokio aukšto partinio funkcionieriaus ar svarbias pareigas užimančio žmogaus oficialia kalba ar straipsniu, kuriame būdavo užsipuolama kokia nors tendencija ar reiškinys (tarkim, Vakarų kultūra, kosmopolitiškumas), apkaltinant ir konkrečius kūrėjus antitarybiškumu, piktanorišku, „tiesos“ neatitinkančiu tikrovės aprašymu. Tuomet kūrėjai būdavo išmetami iš kūrybinių sąjungų, imamasi juos persekioti, spauda pradėdavo juos trypti ir niekinti, jų kūrybos niekas nebespaudindavo, jie likdavo be pajamų.
Tačiau to būdavo negana. Visos tokios ideologinės kampanijos „turėjo nedelsiant gauti palaikymą iš apačios. Todėl visuose laikraščiuose buvo spausdinama be galo daug dirbančiųjų laiškų, darbininkų ir kolūkiečių, kurie reiškė pasitenkinimą, kad partija, vadovaujama išmintingojo Stalino, paėmė šluotą ir daro tvarką . (...) Visur vyko susirinkimai – gamyklose, įmonėse, Mokslų akademijoje, institutuose, Dailininkų ir Rašytojų sąjungose: po vadovo pranešimo atviru balsavimu būdavo priimama rezoliucija. Visada vienbalsiai. Norint įsidrąsinti pilnoje salėje balsuoti prieš arba nors susilaikyti, reikėjo beprotiškos drąsos: Stalino laikais man niekada neteko matyti tokio dalyko. Jau vėliau, atšilimo momentu, ėmė rastis žmonių – galima juos suskaičiuoti ant pirštų, – pasisakančių prieš vieną ar kitą kampaniją. Jie visi už tai brangiai sumokėjo. Juos išmetė iš partijos, atleido iš darbo, vertė dirbti „literatūriniais negrais“, pasmerkdavo skurdui“. (p. 186)
Žmogus skęsta, o tu praeini pro šalį. Švilpaudamas
Laisvam žmogui tai skamba visiškai neįtikėtinai, kaip absurdo teatras. Atrodo, kaip galima suorganizuoti masinę baimę, masinę psichozę. Reikia įsivaizduoti žmonių įbauginimo laipsnį, jei visi, net ir padorūs žmonės, tiesiog paniškai bijodavo pasisakyti prieš nustatytą liniją. L. Lungina daug kalba apie drąsą apginti puolamą žmogų, prisipažįsta pati ne kartą klaikiai bijojusi nepakelti drauge su visais rankos.
„Apskritai drąsa kare, kai žmogus įveikia kulkų baimę arba kai įveikia baimę ir išeina į gatvę, siautėjant plėšikams, nieko neturi bendro su intelektualine drąsa. Pasirodo, gyvenimas mane išmokė, kad intelektualinė drąsa kur kas sunkiau pasiekiama negu fizinė drąsa, taip sakant, baimės įveikimas gelbstint savo kailį. Žmonėms lengviau rizikuoti gyvybe negu sau pasakyti, kad visas nueitas kelias – klaida, užbraukti savo kelią, atsisakyti tos krypties, kuriai tu tarnavai visą gyvenimą.“ (p. 235). Taip pat ir tai, kaip žmonių stuburus laužė negalėjimas kitam ištiesti pagalbos rankos. „Juk faktiškai žmogus skęsta, o tu praeini pro šalį. Švilpaudamas“ (p. 298).
L. Lungina sako, kad katastrofiškiausias režimo aspektas buvo tas, kad jis deformuodavo kiekvieno asmenybę. Nuolatinė veidmainystė, baimė, realūs pavojai ugdė žmonėse blogiausius bruožus, o kai kuriuos iš jų vertė tikrais niekšais.
Šitaip per ilgus sovietmečio metus buvo išugdytas chameleoniškas gebėjimas prisitaikyti prie politinės sanklodos – tais pačiais algoritmais Rusijos visuomenė bei elitas mąsto ir dabar. Prieš keletą metų apie tai rašė Peteris Pomerancevas, prodiuseris, žurnalistas, Kremliaus propagandos tyrinėtojas. Anot jo, suskilę į daugybę „aš“ žmonės nekvaršina sau galvos dėl moralės ar tapatybės, tik dėl naudos. „Tai tapo įprasta, kasdiene psichologija: Ostankino prodiuseriai dieną garbina prezidentą, o grįžę namo įsijungia opozicinį radiją; politikos technologas plastiškai keičia būvį iš nacionalisto autokrato į liberalų estetą; „ortodoksiški“ oligarchai gieda himnus Rusijos religiniam konservatizmui, bet šeimas ir pinigus laiko Londone“.
Šioje baisioje, likimus luošinančioje sistemoje, buvo ir kažkas universalaus – tai žmogiškos ydos, būdingos ir laisvoms visuomenėms, tik sovietai šiomis ydomis talentingai naudojosi, kurstydami ir palaikydami tokį elgesį ir sustatė tuos silpnuosius ant valdiškų pjedestalų. Tai asmenybių ir vidutinybių priešprieša, tai pavydėjimas stipresniam ir labiau talentingam. „Dabar, po to, kai prabėgo tiek metų, aš visiškai neabejoju, kad, atmetus ideologinį dekorą, tą raganų medžioklė kiekvieną kartą galiausiai baigdavosi talento ir vidutinybės kova. Visus tuos metus valdžios pusėje buvo vieni ir tie patys: mažiausiai talentu apdovanoti poetai, vidutiniokai režisieriai, eiliniai rašytojai. Jie tvirtai laikėsi savo privilegijų ir šiltų vietų ir visada buvo pasiruošę kaltinti talentingesnius ir ne tokius atsargius, turėjusius drąsos nukrypti nuo mene vyravusių taisyklių“ (p. 189).
Vartotojiška visuomenė be vartojamųjų prekių
Verti dėmesio ir vaizdingi sovietinės buities ir kasdienybės aprašymai – Stalino laikais būdavo normalu, tarkim, kad į tavo butą įkelia dar vieną gyventoją, arba, jei išvyksti ilgesniam laikui, grįžęs turi atsikovoti kampą savo bute. L. Lunginos pasakojimai primena bendravimą sovietiniais laikais – jis realiai vykdavo virtuvėse, t.y. visi nuolat, kasdien, vaikščiodavo vieni pas kitus į svečius ir betarpiškai bendravo, dalindamiesi tuo, ką šiandien turi. Bijodami, kad pasiklausoma, jokios svarbios informacijos neperduodavo telefonu, eidavo pasivaikščioti ir papasakodavo gyvai.
Restoranų (jau kalbant apie vėlesnius laikus, 1960-uosius) nemėgdavo, nes ten eiti žmonės prisibijodavo – kad nepasirodytų turį per daug pinigų arba kad jų neapkaltintų mėgdžiojant vakarietišką gyvenimo būdą. Kai kurie apskritai neturėjo teisės ten laikytis. L. Lungina aprašo atvejį, kai restorane prisigėręs bičiulis supainiojo duris ir vietoje tualeto aptiko didžiulį kambarį su įrašymo įrenginiais, prie kiekvieno iš jų buvo pažymėtas staliuko numeris (p. 231). Beje, apie restoranų klientų šnipinėjimą ir pasiklausymą sovietmečiu nemažai rašoma ir N. Jonušaitės knygoje apie žymųjį Vilniaus „Neringos“ restoraną („Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“).
Įdomios ir mano kartai puikiai pažįstamos buitinės smulkmenos, kai trūko įvairiausių prekių, kai egzistavo specialios, partijos funkcionieriams skirtos, ar valiutinės, uždaros parduotuvės, kaip suklestėjo spekuliantai, kaip pardavėjos, daržovių bazių vedėjos buvo visagalės viršininkės, kurioms visi pataikavo, siekdami gauti deficitinių prekių. Egzistavo poilsio namai, kitos institucijos, pavyzdžiui poliklinikos, išrinktiesiems, daug aukštesnio lygio nei paprastiems žmonėms, ir kitos privilegijos. „Nepastebimai susidarė keista vartotojiška visuomenė be vartojamųjų prekių“ (p. 319). Na ir, žinoma, L. Lungina pasakoja, kaip visa šalis, nepriklausomai nuo pareigų ar socialinio sluoksnio, gėrė, gėrė visur ir nuolat, viršininkai tai toleravo, nes patys gėrė. Didelei daliai tai buvo galimybė užsimiršti, nusišalinti nuo oficialaus gyvenimo. „Keista buvo atmosfera: kažkoks nuovargio, abejingumo ir cinizmo mišinys, kažkas panašaus į puotą maro metu. Tik manyta, kad ši puota truks ištisus amžius.“ (p. 320)
Vis dėlto tokie liudijimai nepaprastai svarbūs, nes po truputį miršta karta, prisimenanti sovietinio teroro baisumus, tremti ir daužyti KGB rūsiuose, menininkai ir rašytojai, o galiausiai, daugybė paprastų žmonių, kurių karjeras ir gyvenimus žlugdė sovietų sistema ir jai tarnavę parankiniai.
O tie, kurie dar mena sovietmetį, nelinkę apie tai kalbėti arba kaip apie savaime suprantamą dalyką, arba tiesiog nenorėdami prisiminti, kaip sistema žemino ir deformavo žmogų, pajungė sau jo mąstymą ir valią. Kitiems sunku pripažinti, kad sovietmetis buvo nykus ir apgailėtinas, nes tai sykiu reikštų pripažinti, kad ir jų pačių gyvenimas buvo toks pat, arba iš dalies dėl to, kad tai buvo jų vaikystė ir jaunystė – geriausias laikas, kuriam jaučiama nostalgija.
Šiaip ar taip, vaizdingų sovietmečio liudijimų labai per maža – nauja karta, kvėpuojanti laisvu Vakarų oru, turėtų žinoti, kokią žalą žmonių sąmonei darė sovietų okupacija ir jos primesta sistema, kad sovietmetis buvo daug baisiau nei tik ribotas prekių asortimentas parduotuvėse. Mes turime žinoti, kaip mus žalojo okupacinis režimas, nuo ko lig šiol esame traumuoti, kur didele dalimi slypi mūsų visuomenės negerovių ir nusikaltėliško, nepilietiško mąstymo šaknys. Ir iš visų jėgų stengtis kaip galima greičiau nuo to mums primesto mąstymo nutolti.
„Tarp eilučių. Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme“. Iš rusų kalbos vertė Laima Račienė. – V.: „Gimtasis žodis“, 2015.
