Degtinė pakeitė valiutą: ja buvo mokami atlyginimai, o Stačiatikių bažnyčia tapo degtinės ir cigarečių importuotoju

Marko Lawrence‘o Schrado knygoje „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“ pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.

Rusija garsėja vodka ir įpročiais nežabotai girtauti. Degtinė ne tik atlieka svarbų vaidmenį daugelio rusų gyvenime, bet ir yra nepaprastai glaudžiai susipynusi su Rusijos istorija ir politika.

Knygoje teigiama, kad Rusijos visuomenę žlugdantį girtuokliavimą lemia ne įgimtas rusų polinkis, o šalies autokratinė politinė sistema, kuri nuo seno naudojo degtinę kaip valstybės valdymo įrankį. Išsamiai tirdamas Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų, autorius atskleidžia slaptą valstybės istoriją, kiaurai permerktą alkoholio.

Neapsiribodamas vaizdingais pasakojimais, Schradas atlieka kruopščius tyrimus archyvuose ir analizuodamas juose rastus autentiškus dokumentus ieško atsakymų į provokuojančius istorinius klausimus. Kaip Rusijos valdovai naudojo alkoholį siekdami sutvirtinti savo autokratinį valdymą? Kokį vaidmenį alkoholis vaidino carizmo laikų perversmuose? Ar tik ne liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II prohibicija paskatino bolševikinę revoliuciją? O gal alkoholis sužlugdė ir Sovietų Sąjungą?

Plačiai vykdytos vodkos politikos padariniai yra itin skaudūs. Alkoholizmas tapo visų postsovietinių valstybių maru, kuris pasiglemžia milijonus žmonių gyvybių, griauna šeimas. Deja, lietuviai iki šiol negali (nenori) nuo jo pasveikti.

Siūlome knygos ištrauką.

Galas autokratijai, galas degtinės politikai?

Degtinės politika buvo svarbus Rusijos valstybės valdymo instrumentas nuo pirmųjų carų laikų. Tačiau ryšiai su sovietų praeitimi buvo nutraukti taip radikaliai, kad net galinga valstybinė degtinės monopolija neatsilaikė prieš liberalizaciją, rinkos ekonomiją ir demokratizavimą.

1992 m. sausį sena sovietų degtinės monopolija buvo panaikinta. Kadaise fiksuotą alkoholio kainą lėmė pasiūla ir paklausa, ir aštuoniasdešimt procentų akcizo mokestis. Valstybė išsaugojo šiokią tokią kontrolę, monopolizuodama distiliavimui būtiną žaliavą etilo alkoholį, kurio teisėtai buvo galima įsigyti tik iš kurios nors iš 162 valstybės valdomų rektifikavimo įmonių ir į kurio kainą, buvo įskaičiuoti papildomi etilo alkoholio mokesčiai. Senos sovietų alkoholio gamybos ir importo įmonės buvo reorganizuotos ir privatizuotos, suklestėjo privačios spirito varyklos ir samogono gamintojai.

Siekdami išvengti valstybinių mokesčių ir taisyklių, dauguma alkoholio gamintojų neįtraukdavo pagamintos produkcijos į buhalterinę apskaitą ir perėjo į juodąją rinką. Iš vakarų pasipylė neapmokestintas importinis alkoholis, neteisėtai gabenamas ištisais traukiniais iš Baltarusijos ir Ukrainos. Degtinės buvo visur. Puslitrį abejotinos kilmės ir iš abejotinų ingredientų pagamintos degtinės buvo galima nusipirkti už dolerį. Sovietų supervalstybei degtinė parūpindavo beveik trečdalį biudžeto pajamų, o 1996 m. ši dalis staiga sumažėjo iki trijų procentų – pinigai, kurie kadaise eidavo į iždą, dabar byrėjo į juodosios rinkos gamintojų ir kontrabandininkų kišenes.

„Tradicija nusigerti iki sąmonės netekimo, – šmaikštavo kartą sovietų disidentas Michailas Baitalskis, – yra naudingiausia valstybei liaudies tradicija. Tačiau tai, kad valstybė daugiau nebegaudavo tokio didelio pelno kaip anksčiau, dar nereiškė, kad rusai akimirksniu tapo blaivininkais. Vyriausybės politika pasikeičia greitai, kultūros keičiasi labai pamažu. Taigi, nors sovietų autokratijos ir monopolijos staiga nebeliko, liko visi gyventojai, kurie ištisus šimtmečius kliovėsi degtine kaip visagaliu ir visur gerais ir blogais laikais esančiu „Rusijos dievu“.

O laikai buvo blogi, labai blogi.

Nenuostabu, kad praradę viso gyvenimo santaupas, darbo vietas, slegiami ekonominės katastrofos šešėlio, neturėdami jokio užtikrinto rytojaus ir stabilios valdžios, vis daugiau rusų siekė degtinės, beveik vienintelio produkto, kuris buvo ir pigesnis, ir lengviau prieinamas negu sovietų laikais. Kai Jelcinas 1996 m. buvo perrinktas prezidentu, alkoholio vartojimas vienam žmogui priartėjo prie keturiolikos litrų gryno alkoholio per metus, sugrįždamas į astronomines Brežnevo laikų aukštybes ir sunaikindamas net ir menkus Gorbačiovo geranoriškos antialkoholinės programos pasiekimų likučius.

Gorbačiovo kampanija ryškiai priminė, kad prekybos teisėta degtine apribojimai sudaro palankią terpę klestėti pogrindiniams naminės degtinės gamintojams ir kontrabandininkams, kurie apeina vyriausybės taisykles papirkdami pareigūnus. Pavojingo naminio samogono paplitimas ir išsikerojusi korupcija pražudė Gorbačiovo iniciatyvas ir visus ankstesnius, dramatiškus bandymus kovoti su girtavimu, tarp jų ir per Pirmąjį pasaulinį karą įvestą liūdno likimo prohibiciją. Pagal ekonominę logiką, kai tik buvo pašalinti apribojimai ir liberalizuota alkoholio rinka, juodoji alkoholio rinka turėjo išlįsti iš šešėlio ir tapti teisėta naujosios Rusijos kapitalistinės ekonomikos rėmėja. Tačiau iš tikrųjų dėl sudėtingo degtinės vaidmens rusų kultūroje atsitiko visiškai priešingai.

Rusijoje naminę degtinę ėmė varyti net daugelis nuolatinias pajamas gaunančių žmonių: ne tik pensininkai, bet ir mokytojai, slaugės, inžinieriai, mokslininkai ir kariškiai.

Iš knygos „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“

Sunkiais laikais rusams visada padėdavo degtinė – ne tik kaip produktas, kurį galima nusipirkti sielvartui nuskandinti, bet ir kaip atsiskaitymo priemonė. Vykstant Rusijos ekonomikos demodernizacijai, degradavo ir jos pinigų sistema. Rubliui dėl hiperinfliacijos beveik visiškai nuvertėjus, vis daugiau sandorių buvo sudaromi atsiskaitant primityvia prekine valiuta degtine, o ne šiuolaikiniais popieriniais pinigais.

Carizmo laikais stačiatikių dvasininkai degtine atsilygindavo už darbą parapijoje. Borisas Pasternakas savo romane „Daktaras Živago“, kritikuodamas bolševikinę revoliuciją ir pilietinį karą, apibūdino degtinę kaip mėgstamą Rusijos juodosios rinkos valiutą. Alkoholis tepė net modernios administracinės komandinės ekonomikos ratus: dauguma sovietų įmonių samdė tiekėjus (tolkači) – gerų ryšių turinčius juodosios rinkos apsukruolius, kurie, apginkluoti keletu lagaminų degtinės, gaudavo deficitinių medžiagų, be kurių gamyklos negalėjo įvykdyti savo gamybos normų. Net užsienio prekybos ministerija gaudavo iš Jungtinių Valstijų pepsikolos mainydama ją į degtinę „Stolichnaya“.

Kai grynųjų pinigų nebuvo arba jie buvo nepatikimi, visada padėdavo degtinė. „Butylka za uslugu“ – butelis už paslaugą, ir problema išspręsta: degtinė padėdavo ir pataisyti kiaurą čiaupą, ir paspartinti biurokratines procedūras. Bet ar kaimo pensininkai galėjo leisti sau pirkti degtinę? Daugelis būtinybės verčiami, o ne norėdami išgerti ėmė varyti naminę degtinę. „Mums reikia nukasti bulves, nušienauti pievas ir apsirūpinti malkomis, – 1984 m. aiškino pagyvenusi močiutė vienam sovietų žurnalistui tyrėjui, – ir už kiekvieną kolūkio darbininkų paslaugą reikia duoti jiems du ar tris butelius degtinės. Mes neturime pinigų jiems nusisipirkti, taigi tenka varyti gėrimą patiems.“ Išklausęs daug panašių kaimo žmonių nusiskundimų, tas žurnalistas tiesiog aimanavo: „Atrodo, tarytum pinigai apskritai yra nepatogi atsiskaitymo forma.“ Negana to, net pagyvenusiems žmonėms, įkliuvusiems varant naminę degtinę, dažnai būdavo skiriama keturiasdešimties rublių bauda už tai, kad jie pažeidė įstatymus, draudžiančius gaminti naminę degtinę, o Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos laikais ši bauda buvo dar padidinta.

Žinant, kad degtinė Rusijoje naudojama kaip atsiskaitymo priemonė, o naminės degtinės darymas – kaip priemonė spręsti asmeninius ekonominius sunkumus, nesunku suprasti, kodėl, pereinamuoju laikotarpiu visiškai nuvertėjus rubliui ir milijonams žmonių atsidūrus prie skurdo ribos, Rusijoje naminę degtinę ėmė varyti net daugelis nuolatines pajamas gaunančių žmonių: ne tik pensininkai, bet ir mokytojai, slaugės, inžinieriai, mokslininkai ir kariškiai. Taigi nors sena valstybės monopolija buvo panaikinta, neteisėta prekyba degtine neišnyko, o smarkiai išaugo.

Vis dėlto naminė degtinė buvo tik lašas kibire palyginti su neteisėto alkoholio, plūstančio į Rusiją iš užsienio, cunamiu. Neįtikėtina, bet 1994 m. pradžioje net šešiasdešimt procentų visos Rusijoje parduodamos degtinės buvo importinė. Tačiau daugiausia buvo importuojami ne aukščiausios klasės europietiniai gėrimai, tokie kaip „Absolut“ ar „Finlandia“, o pigūs ir dažnai nuodingi gėralai, įvežami kontrabanda iš kitų posovietinių respublikų. Dažnai užtekdavo nedidelio kyšio sunkiai besiverčiančiam pasieniečiui ar inspektoriui, kad visas krovinys būtų pravežtas per skylėtą Rusijos sieną, o kontrabandinė degtinė dažnai būdavo net perpus pigenė už teisėtai, pagal taisykles pagamintą ir apmokestintą rusišką degtinę.

Vakariečiai dėl silpnos Rusijos sienų apsaugos paprastai rūpindavosi baimindamiesi, kad į tarptautinių teroristų rankas nepatektų „palaidas branduolinis ginklas“. Rusijoje sunkiau buvo sutrukdyti sunkvežimiais ir net traukinių sąstatais įvežti neteisėtą, ne pagal taisykles pagamintą ir todėl dažnai nuodingą alkoholį į šalį, ypač nestabiliame Kaukaze. Keturiasdešimt procentų degtinės, suvartojamos Rusijoje, buvo pagaminama (daugiausia neteisėtai) mažoje Šiaurės Osetijos respublikoje, kur degtinės gamybos srityje dirbo net trečdalis visų suaugusiųjų gyventojų. Nors žemės ūkio ministerija degtinei gaminti skirdavo dideles subsidijuojamo etilo alkoholio kvotas, pigus spiritas taip pat buvo importuojamas iš Ukrainos su suklastotais dokumentais, kuriuose Rusija buvo nurodoma kaip tranzito šalis, taip išvengiant Rusijos muitų.

Kai dėl rinkos reformų vyriausybė sumažino subsidijuojamo etilo alkoholio kvotas ir sugriežtinus muitinės taisykles nutrūko jo tiekimas „Didžiuoju degtinės keliu“ į Rusiją iš Ukrainos, Šiaurės Osetijos gamintojai ėmė kontrabanda vežti pigų užsienietišką spiritą per Gruzijos uostą Poti, iš kurio jis buvo gabenamas sunkvežimiais per kalnus ir kontrabanda įvežamas į Rusiją per Roki tunelį. 1997 m. liepą, pritarus prezidentui Jelcinui, federalinės sienos apsaugos generolas Andrejus Nikolajevas įsakė neleisti įvažiuoti į Rusiją gruzinų sunkvežimiams su alkoholiu, jeigu už jį nebus sumokėti visi įvežimo muitai.

Įtempta priešprieša greitai virto mažo masto „degtinės karu“, kai sunkvežimių vilkstinei, vežusiai į Šiaurės Osetiją daugiau kaip trijų tūkstančių tonų gryno etilo alkoholio, buvo neleista įvažiuoti į Rusiją. Kai pasieniečių nepavyko palenkti net daugiau kaip vieno milijono dolerių kyšiu, iki dantų ginkluoti alkoholio kontrabandininkai ėmė šaudyti, bandydami prasiveržti į Rusiją, bet atvykus pastiprinimui turėjo atsitraukti. Vienas sunkvežimio vairuotojas gruzinas žuvo kryžminėje ugnyje. Spaudžiamas Gruzijos užsienio reikalų ministerijos ir prezidento Eduardo Ševardnadzės, Jelcinas atlyžo: Nikolajevas buvo atleistas ir alkoholio srautas atsinaujino.

Ginkluoti susirėmimai rodė, kokį didelį mastą įgavo alkoholio kontrabanda ir kokia ji pelninga tiems, kurie galėjo apeiti valdžios taisykles ir patenkinti pigaus alkoholio paklausą. Korumpuoti verslininkai įsteigdavo fiktyvias įmones, importuodavo vieną krovinį ir dingdavo nesumokėję muitų. Kiti rusiškai produkcijai klastodavo užsienio kilmės dokumentus, siekdami išvengti vidaus produkcijai taikomų taisyklių.

1993 m. prezidentas Jelcinas priėmė stulbinantį sprendimą: atleido tam tikras labdaros organizacijas, kurios pelnė jo malonę, tarp jų Afganistano karo veteranų sąjungą, Rusijos ledo ritulio federaciją, Nacionalinį sporto fondą ir Rusijos stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchatą nuo muito mokesčių importuojamoms prekėms. Todėl šios labdaros organizacijos netikėtai buvo įstumtos į korumpuotos tarptautinės prekybos degtine pelkę. Rusų stačiatikių bažnyčios Išorinių santykių skyrius tapo stambiu degtinės ir cigarečių importuotoju. Nacionalinis sporto fondas, kuris turėjo skatinti sveiką gyvenseną, vos vienu sandoriu, nemokėdamas 43,5 milijardų rublių įvežimo muito, importavo devynis šimtus septyniasdešimt penkis tūkstančius butelių degtinės, kurie užėmė trisdešimt vieną geležinkelio vagoną. Ledo ritulio federacijos ir Veteranų sąjungos vadovai, įsivėlę į kruvinus konfliktus dėl degtinės rinkos, tapo samdytų žudikų aukomis. Kai XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje importo spragos pagaliau buvo panaikintos, vyriausybė apskaičiavo, kad dėl suteiktų lengvatų šioms labdaros organizacijoms iki ausų skolose skendinčiam Jelcino režimui teko skolintis dar trisdešimt septynis trilijonus rublių – apytiksliai devynis milijardus dolerių.

Kiek juodosios rinkos degtinės iš tikrųjų buvo atvežta iš užsienio, sužinoti neįmanoma. Tačiau rusų teisėsaugininkai apskaičiavo, kad XX a. paskutiniajame dešimtmetyje naminis samogonas užėmė tik du procentus klestinčios Rusijos šešėlinės rinkos. Kiti devyniasdešimt aštuoni procentai buvo arba neteisėtai importuojami, arba gaminami nelegaliai oficialiose spirito varyklose. Tai lėmė paprasta priežastis: kyšius mokėti buvo pigiau negu didžiulį aštuoniasdešimties procentų akcizo mokestį alkoholiui. O kadangi korupcija Rusijoje turėjo tokias pat gilias istorines šaknis, kaip ir alkoholis, (ir, kaip mes matėme, iš tikrųjų buvo jo pasekmė) ir sovietų valdžios metais žmonės buvo neįpratę mokėti mokesčių, akivaizdu, kodėl tiek daug degtinės rinkos liko šešėlyje.

Tarytum Holivudo dramos apie prohibicijos laikus personažai, gudrūs rusų verslininkai sugalvojo išradingą būdą kūrybiškai tvarkyti buhalteriją ir taip pasipelnyti iš nelegalios prekybos alkoholiu: vienoje buhalterijos dalyje buvo fiksuojamos oficialios spirito varyklos gamybos apimtis – alkoholio, už kurį ji turėjo mokėti mokesčius, kiekis, o kitoje – tikrosios, gerokai didesnės, gamybos apimtis. Kadangi mokesčiai buvo labai dideli, o konkurencija pigaus alkoholio rinkoje labai didelė, teisėtos degtinės gamyba teikė labai menką, vos keturių ar penkių procentų pelną, ir įmonėms daug pelningiau buvo apskritai neapskaityti buhalterijoje pagamintos degtinės. Be to, nedarbo valandomis jos dažnai išnuomodavo savo įrenginius pašaliniams verslininkams, kurie nemokėjo mokesčių ir nepaisė saugumo reikalavimų. Tokių verslininkų gaminama „trečios pamainos“ degtinė taip paplito, kad daug spirito varyklų XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ypač Šiaurės Kaukaze teigė išnaudojančios tik penkis procentus savo galimų pajėgumų.

„Sunku įsivaizduoti, kad sveikai mąstantis verslininkas išnaudotų tik 4–5 procentus tikrųjų savo įmonės pajėgumų, – pripažino mokesčių policijos generolas majoras Viktoras Chvorostianas. – Tai reiškia, kad didžioji dalis darbo atliekama naktį, kai niekas neturi dirbti. Įsivaizduojate, kokias didžiules galimybes tai atveria neteisėto alkoholio gamybai?“

Vien dėl dydžio juodosios degtinės rinkos buvo neįmanoma paslėpti. Oficialūs Rusijos statistiniai duomenys (žr. grafiką) rodo didžiulį, vis augantį skirtumą tarp oficialiai parduotos degtinės ir oficialiai pagamintos ir apmokestintos degtinės kiekio. 1996 m. daugiau negu už du trečdalius parduotos degtinės buvo nesumokėti mokesčiai, ir dėl to vien per pirmus penkerius metus po Sovietų Sąjungos žlugimo iždas negavo apytiksliai 8 milijardų dolerių potencialių mokestinių pajamų (be 9 milijardų dolerių, kurie buvo prarasti dėl Jelcino „labdaringų“ lengvatų).

Šios potencialiai pavojingos juodosios rinkos degtinės buvo visur. Rusijos prekybos ministerijos statistiniais duomenimis, 1997 m. keturiasdešimt šeši procentai visos parduotos degtinės buvo „nepriimtinos“ kokybės. Dėl astronominių degtinės vartojimo mastų jos kokybės prastėjimas sukėlė šiurpių pasekmių. Jungtinėse Valstijose, turinčiose dvigubai daugiau gyventojų negu Rusija, per metus nuo apsinuodijimo alkoholiu miršta apytikriai trys šimtai žmonių. 1994 m. Rusijoje dėl šios priežasties mirė penkiasdešimt penki tūkstančiai žmonių; žymiausias Rusijos alkoholio tyrėjas daktaras Aleksandras Nemcovas tvirtina, kad „už istorijos laisvės dovaną iš dalies buvo užmokėta mirtimis prie degtinės kioskų“.

Smunkant ekonomikai ir plačiai paplitus girtuokliavimui, valstybei buvo sunku ignoruoti tokią šiurpią statistika, kaip ir atsispirti tradicinei pagundai pajungti sau prekybą alkoholiu ir vėl padaryti ją svarbiausiu Rusijos valstybės valdymo įrankiu. „Vyriausybė turi naudoti visas priemones, kad neleistų žmonėms nuodytis“, – pareiškė pats Jelcinas per ypatingą kreipimąsi radijo bangomis 1997 m. rugsėjį. – Bet jei žmonės leidžia pinigus degtinei, jų pinigai turi eiti į biudžetą, o ne į visokių sukčių kišenes. Tada mes galėsime, panaudodami juos pagyvenusių žmonių pensijoms ir kariškių, gydytojų bei mokytojų darbo užmokesčiui, gydyti mūsų ekonomiką.“ Tačiau oligarchai, perėjimo į kapitalizmą „nugalėtojai“, kuriems buvo naudinga, kad ekonomika liktų iškraipyta, naudodamiesi savo politine įtaka stengėsi neleisti tolimesnių rinkos reformų, kėlusių pavojų jų turtams.

Pajamos iš degtinės gundė ne tik Kremlių. Stokojantys lėšų Rusijos sričių gubernatoriai taip pat troško grynųjų pinigų šaltinio, nes pagal įstatymus pajamos iš alkoholio akcizo turėjo būti padalintos po lygiai federalinei vyriausybei ir kilmės regionui. Paimkime, pavyzdžiui, Pskovo sritį, kuri ribojasi Estija, Latvija ir Baltarusija. Ten gubernatorius Jevgenijus Michailovas įkūrė regioninę mažmeninės prekybos monopoliją (Pskovalko) ir ėmė kontroliuoti kainas ir pelningą akcizą, neleisdamas prekiauti neteisėtais ir užsienio produktais. Nors tokia apsauga leido teisėtų gėrimų gamintojams suklestėti, jie džiaugėsi neilgai. Gubernatorius, naudodamasis savo politine įtaka (kurią rusai vadina „administraciniais ištekliais“), užgrobė vieną beviltiškai įsiskolinusią maisto perdirbimo įmonę ir rekonstravęs pavertė ją spirito varykla.

Regioninė valdžia subsidijavo žaliavas naujai degtinės gamyklai, taip sumažindama gamybos sąnaudas ir leisdama parduoti produktus žemesnėmis negu rinkos kainomis. Nepajėgdami konkuruoti, visi teisėti gamintojai bankrutavo ir gubernatorius įgijo visišką gamybos monopoliją, kuri teikė dar daugiau pajamų. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje daugiau kaip trisdešimties Rusijos regionų vyriausybės tokiu būdu sukūrė savo vietines degtinės monopolijas.

„Visose srityse valdžia, jei tik ji protinga, įnirtingai kovoja už savo gamintojus, – paaiškino gubernatorius Michailovas, palikęs savo postą, – ypač kai gamintojas moka daug mokesčių.“ Jo įpėdiniu tapo verslininkas, palaikęs didesnę rinkos liberalizaciją Pskove. Tačiau atėjęs į valdžią jis susidūrė su nemalonia tikrove, kad Michailovo sukurta degtinės sistema buvo pagrindinis srities biudžeto pajamų šaltinis, kurį pakeisti faktiškai nebuvo kuo. Ekonomistai vadina tokią situaciją pajamų spąstais, bet iš tikrųjų ji susidarė dėl to, kad regioniniame lygmenyje buvo grįžta prie tradicinės Rusijos degtinės politikos: politikai naudojosi degtinės mokesčių pajamomis, o degtinės gamintojai naudojosi jų globa, kad išsaugotų viešpatavimą rinkoje. Kaip ir visą laiką Rusijos autokratinėje praeityje (ir kaip ir kituose pelninguose posovietų ekonomikoje sektoriuose), niekas nenori griauti šių „spąstų“, nes jie, nors žlugdo konkurenciją rinkoje ir kenkia visuomenės gerovei, yra naudingi ir vyriausybei, ir gerų ryšių turintiems gamintojams: nors Pskovo regioninė ekonomika visą XX a. paskutinį dešimtmetį buvo leisgyvė, alkoholio gamyba srityje smarkiai išaugo, o alkoholio vartotojų sveikata aiškiai pablogėjo.

Šis scenarijus pasikartojo visoje vienuolika laiko juostų apimančioje Rusijos teritorijoje, ir „kiekviename Rusijos Federacijos regione šiuo metu egzistuoja tai, ką iš esmės galima pavadinti regionine degtinės monopolija, – teigė ekonomistas ir rinkos reformas palaikantis politikas Grigorijus Javlinskis. – Daugeliu atvejų tos monopolijos tarnauja regioninės valdžios interesams, jas saugo neoficialios teisėsaugos agentūros, tarp jų ir kriminalinės gaujos.“ Tokioje situacijoje Jelcino Kremlius buvo „bejėgis išardyti tokias monopolijas, taigi aukštos kainos ir neefektyvumas išsilaiko daugelyje regionų, net jei gretimi regionai siūlo geresnės kokybės produktus mažesnėmis kainomis“.

Regionų gubernatorių ir korumpuotų oligarchų manipuliacijos, kuriomis jie savinosi federalinei vyriausybei priklausančias degtinės ir kitokius mokesčius, buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo rimčiausia Rusijos ekonominė problema – didžiulis biudžeto deficitas, 1998 m. įvaręs šalį į bankrotą. Ironiška, bet valstybės seifų tuštėjimą dar labiau pagreitino natūrinių mainų plitimas: vietoj beverčio rublio ekonominiams sandoriams „skystesnę“ (ir mokesčių, ir pavidalo prasme) degtinę ėmė naudoti ne tik Rusijos gyventojai, bet ir gamintojai.

Pasak ekonomistų, teoriškai laisvosios rinkos konkurencijos sąlygomis neefektyvūs ir atgyvenę senosios sovietų sistemos „dinozaurai“ turėjo bankrutuoti, o jų darbuotojai atsidurti gatvėje. Tačiau tokių (kaip ir kitų) abstrakčių ekonominių prognozių autoriai gėdingai apsikvailino, parodydami nesuprantą Rusijos ypatumų: daugelis nekonkurencingų, nuostolingų įmonių toliau gamino prastus produktus, kuriuos, užuot pardavusios už grynuosius pinigus, iškeisdavo didžiuliuose mainų tinkluose, sudarančiuose vadinamąją virtualią Rusijos ekonomiką.

Be pavyzdžio turbūt sunku įsivaizduoti, kaip tai vyko, taigi panagrinėkime NIIRP gumos produktų gamyklos, įsikūrusios Sergijev Posade, į šiaurės rytus nuo Maskvos, atvejį. Įsikūrusi šalia dvasinės Rusijos stačiatikių bažnyčios sostinės, NIIRP buvo pusiau valstybinė įmonė, kuroje dirbo daug darbininkų. Guminės jų gaminamos perdavimo juostos buvo gana kokybiškos, bet tokios brangios, kad dauguma Rusijos įmonių už grynuosius pinigus jų nepirkdavo. Tačiau NIIRP turėjo mokėti grynaisiais ir savo mokesčius, ir darbo užmokestį darbuotojams, todėl pinigų žaliavoms pirkti jai likdavo nedaug. Patekę į tokį uždarą ratą, gamyklos vadovai liepė savo tiekėjams niekada nepirkti būtinos žaliavos už pinigus, o verčiau atsiskaityti už ją įmonės gaminamomis juostomis. Tai buvo sunki užduotis net gerų ryškių turinčiam tolkačiui... Bet NIIRP rado būdą padaryti savo pasiūlymą tiekėjams patrauklesnį: „gamykla įkūrė naują degtinės skyrių, kuris gamino degtinę, pavadinimu „Roma“ (Čigonas). Pramoninius suodžius, naudojamus kaučiukui gaminti, iš vienos Komijos respublikos gamyklos ji įsigydavo atsiskaitydama degtine ir juostomis.“ Tačiau degtine tekdavo papirkti ne tik žaliavų tiekėjus, bet ir vyriausybę. Siekdamos įgyti aukštų pareigūnų palankumą, daugelis įmonių samdė „ryšių su vyriausybe“ specialistus, kuriuos buvo imta vadinti pečionočniki – pažodžiui „žmonės nesveikomis kepenimis“, – nes jie turėjo išgerti daug degtinės, kad palaikytų draugiškus ryšius su biurokratais.

Kai kuriems išmaniems pečionočnikams pavykdavo net įtikinti vyriausybę leisti įmonei sumokėti mokesčius valstybei degtine. Rusijos žemės ūkio ministerija degtine, gauta iš įmonių vietoj mokesčių grynaisiais, net ėmė mokėti savo subsidijas kolūkiams Buriatijoje, esančioje rytinėje Baikalo ežero pakrantėje. Iš pradžių tai sužavėjo ūkininkus, bet vėliau, įmonėms pradėjus tiekti nuodingus gėralus, pagamintus nesilaikant taisyklių, eksperimentas buvo užbaigtas. 1998 m. mokytojams kalnuotame Altajaus krašte vietoj algos buvo duodama penkiolika butelių degtinės. Kadangi mokytojai nebuvo gavę atlyginimo pusę metų, „jie nutarė, kad geriau gauti degtinę, kurią galima parduoti vietos turguose, negu apskritai nieko.“ Pagal vieną BBC pranešimą, „mėginimas mokėti jiems tualetiniu popieriumi ir laidotuvių reikmenimis sukėlė pasipiktinimą.“

Dėl nepasotinamos jų produktų paklausos, alkoholį gaminančios įmonės tapo didelių mainų sandorių tinklų centrais ir todėl svarbios Rusijos virtualiai ekonomikai. Jei drabužių gamintojams prireikdavo vilnos, jie tiesiog ieškodavo degtinės gamyklos ar didmeninės prekybos įmonės, norinčios mainyti degtinę į paltus, o paskui mainydavo tą degtinę į vilną. Valstybinių žemės ūkio įmonių vadovai, kurie tradiciškai organizuodavo banketus, vestuves, šermenis ir kitas ceremonijas, mainydavo grūdus į šventėms skirtą degtinę, kuri stiprino darbuotojų ir vadovybės solidarumą.

Net Michailas Chodorkovskis, disidentu tapęs Jelcino laikų multimilijardierius oligarchas, savo verslo pradžioje naudodavo alkoholį gremėzdiškoms savo naujai įkurtos kompiuterių importo įmonės mainų grandinėms supaprastinti. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai žmonės nesibodėjo jokiais būdais praturtėti, Chodorkovskis ėmė importuoti balintus džinsus, suklastotą „Napoleon“ brendį ir suklastotą šveicarišką degtinę, išpilstytą į butelius Lenkijoje. „Taip, – vėliau pripažino vienas iš Chodorkovskio partnerių, – mes prekiavome tuo konjaku. Ir ką? Juk niekas juo nenusinuodijo.“

Taip degtinė, kuri buvo carų ir sovietų imperijos kraujas, tapo svarbiausiu keistos virtualios viduramžiškų natūrinių mainų ekonomikos tepalu. Tokie plačiai paplitę mainai dar labiau susilpnino federalinę vyriausybę, tuo pat metu skatindami susivienyti verslą ir regioninę valdžią. Akivaizdus šios sistemos nelogiškumas glumina ekonomistus, kurie paprastai sutelkia dėmesį ilgas mainų grandines ir atsiskaitymus, naudotus Rusijos įtakingų naftos ir gamtinių dujų kompanijų. Tačiau jei jie iš tikrųjų nori suprasti Rusijos posovietinę demodernizaciją, jiems verčiau derėtų pažvelgti į degtinės sektorių.

1996 m. vyriausybė pavedė Piotrui A. Karpovui ištirti Rusijos stambiausių bendrovių buhalteriją ir išsiaiškinti, kodėl mokesčiai nemokami grynaisiais. Karpovas išsiaiškino, kad Rusijoje įmonės tik dvidešimt septynis procentus visų pajamų gauna grynaisiais. Įdomu, kad vienintelės įmonės, kurioms nestigo grynųjų pinigų, buvo Rusijos alkoholio gamintojos, gaudavusios atsiskaitymus grynaisiais pinigais už šešiasdešimt tris procentus sandorių. Tai tik dar kartą įrodo unikalų alkoholio vaidmenį Rusijos posovietinės demodernizacijos procese. Viena vertus, bendrovės, kurios regionuose turėjo faktinę degtinės monopoliją, naudodamosi politine gubernatorių parama, smarkiai išplėtė gamybą, tapdamos auksinėmis mokesčių mokėtojomis. Kita vertus, ir teisėtas, ir neteisėtas alkoholio sektorius padėjo pusiau reformuotai ekonomikai svirduliuoti į priekį iki žlugimo 1998 m.

Net 1998-ųjų krizę sukėlęs didžiulis Jelcino vyriausybės įsiskolinimas pirmiausia susidarė dėl to, kad ši keista sistema atėmė iš Kremliaus mokestines pajamas, o suteikusi korumpuotiems prekybininkams ir favoritėms „labdaros organizacijoms“ pelningas alkoholio importo lengvatas vyriausybė neteko ir pajamų iš muitų. Per visą tą laiką degtinei, reikalingai šiai ekonominei Rube’o Goldbergo mašinai sutepti, liejantis upėmis, ji pasiglemžė daugelio Rusijos gyventojų gyvybę ir smarkiai demodernizavo kadaise galingą supervalstybę.

Ištisus šimtmečius Rusijos autokratinė degtinės politika skatino visuomenės girtavimą, padėdama pripildyti iždą ir apkvaišinti žmones. Tačiau nors Rusija dabar buvo nominaliai demokratiška šalis, girtavimo tradicijos išliko – degtinė ir toliau buvo naudojama kaip atsiskaitymo priemonė ir kliudė užbaigti pereinamąjį ekonomikos laikotarpį.

Iš tikrųjų, būtent degtinės politikos palikimas pavertė sunkią ekonominę depresiją visuotine socialine demodernizacija.

Mark Lawrence Schrad. Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 488 p.: iliustr.