Sekmadienio Evangelija. Meilė gyvenimui

Jėzus bylojo savo apaštalams: „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“ (Mt 10, 37–39)

Būtų klaidinga manyti, jog meilė Kristui prieštarautų įvairiai žmogiškai meilei: meilei tėvams, meilei sutuoktiniui(-ei), meilei vaikams, broliams ar seserims. Meilė Kristui nepanaikina kitų meilės formų, bet jas sutvarko, išdėsto tinkama tvarka.

Tai – meilė, kurioje kiekviena prigimtinės meilės forma randa savo pagrindą ir reikalingą malonę tam, kad būtų patirta pilnavertiškai ir teisingai. Tad savo artimuosius turime mylėti dėl Dievo, o jeigu tokia meilė veda į pikta, kovoti su jos netvarka.

Kita vertus, jei atidžiai įsiklausome į Viešpaties žodžius, ištartus ne tik šioje Evangelijos vietoje, tada suvokiame, jog Jėzus ne iš visų reikalauja to paties dalyko. Kiekvienas žmogus turi asmeninę užduotį ir pašaukimą.

Tik tas, kuris myli, randa gyvenimą. O meilė visada kviečia išeiti iš savęs, kviečia palikti save. Kas gręžiasi atgalios, kad surastų save, ir nori kitą turėti tik dėl savęs, tokiu būdu praranda save ir kitą.

br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Šiandienos Evangelijoje Jėzus aiškiai sako, jog tai yra ne visų, keliaujančių su juo į Jeruzalę, užduotis, bet – ypatingas Dvylikos pašaukimas.

Visų pirma jie, apaštalai, turi įveikti Kryžiaus papiktinimą, o paskui turi būti pasirengę iš tiesų viską palikti ir priimti misiją, iš pažiūros absurdišką, t. y. eiti į visą pasaulį ir, su savo menku išsilavinimu, skelbti pasauliui, pilnam tariamo išmintingumo, Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Keliaudami pasaulio platybėse būtent jie asmeniškai turi būti pasiruošę priimti kankinystę, kad taip paliudytų nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties Evangeliją.

Jei Jėzaus žodis visų pirma yra skirtas Dvylikai, tai jo pašaukimas, be abejo, pasiekia visus amžius. Visais laikais jis kviečia vyrus ir moteris pasitikėti tik juo, palikti viską ir būti visiškai pasišventus jam bei savo broliams ir seserims, kurti nesuinteresuotos meilės oazes pasaulyje, kur gan dažnai yra kliaujamasi tik galia ir pinigu.

Ir vis dėlto, galime pastebėti, kad Viešpats kalba ne tik apie keletą pasišventusiųjų ir jų ypatingą užduotį; jo minties esmė svarbi visiems. Kas nori savo gyvenimą tik sau pasilaikyti, jį praras. Tik tas, kuris save dovanoja, mainais įsigyja savo gyvenimą.

Kitais žodžiais tariant: tik tas, kuris myli, randa gyvenimą. O meilė visada kviečia išeiti iš savęs, kviečia palikti save. Kas gręžiasi atgalios, kad surastų save, ir nori kitą turėti tik dėl savęs, tokiu būdu praranda save ir kitą.

Be šio esminio savęs praradimo nėra gyvenimo. Besiblaškantis gyvenimo troškimas, kuris šiandien neteikia žmonėms ramybės, baigiasi prarasto gyvenimo tuštuma.

„Kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“, – sako Viešpats. Vadinasi, palikti save yra įmanoma tik tada, jei dėl to nekrentame į tuštumą, į nieką, į nebūtį, bet į amžinos Meilės rankas. Tik Dievo, kuris dėl mūsų prarado save ir atsidavė į mūsų rankas, meilė leidžia ir mums tapti laisvais, pamiršti save ir taip atrasti iš tiesų gyvenimą.